Jo šalmas buvo paskutinė detalė, užbaigianti derinį, dėl kurio jis atrodė kaip astronautas. Išskyrus tai, kad jo plastikinis skydelis turėjo keletą įtrūkimų – tai žymės, likusios nuo skeveldrų.
Šiame mieste netoli Ukrainos Juodosios jūros kranto 33-ejų vyras buvo specialiai apsirengęs, kad nuimtų kenksmingų medžiagų gabalėlius nuo nesprogusių šaudmenų, gulinčių aplink gyvenamąjį kvartalą. Vos už vieno namų kvartalo lauke gulėjo aštuonios kasetinės amunicijos bombos, rašo „The Washington Post“.
Nepaisant jau septynias savaites trunkančio karo, didžioji Ukrainos dalis jau yra nusėta mirtinų „miegančių“ minų. Valstybinės pagalbos tarnybos atstovas sakė, kad buvo rasta ir deaktyvuota 54 tūkst. minų ir nesprogusios amunicijos, įskaitant beveik 2 000 raketų. Visoje šalyje dirba daugiau nei 600 išminuotojų, departamentas skuba įdarbinti daugiau.
Vien Mykolajive siekiama iš trijų komandų išsiplėsti iki aštuonių. Valerijus ir jo komanda kiekvieną dieną praleidžia valydami šiuos Rusijos bombardavimo likučius. Tūkstančiai vis dar mirtinos amunicijos primena, kad net tose srityse, kur Kremliaus pajėgos buvo nustumtos atgal, išlieka pavojai – kliūtis ukrainiečiams, norintiems grįžti į savo namus. Tai dalykai, kurie gali palikti baimę ir niokojimo palikimą dar ilgai po karo pabaigos.
Kai kurios nesprogusios bombos pritvirtintos prie spalvingų kaspinėlių, taip atkreipdamos vaikų dėmesį. „Žinome mažiausiai 10 baisių incidentų, kai nukentėjo žmonės“, – sakė Nikolajaus išminavimo skyriaus vadas Andrejus Šlykovas. „Ir tai tik tie, apie kuriuos mes žinome“.
Šlykovo dalinys per dieną pašalina apie 30 nesprogusių amunicijos vienetų. Tik viena kasetinė amunicija gali išnaikinti šimtus bombų. Darbas lėtas ir kruopštus. Tai gali užtrukti mėnesius – net ir be Rusijos okupacijos.
Mykolajive, nutolusiame mažiau nei 20 km nuo tos vietos, kur Chersone vis dar yra dislokuoti Rusijos kariai, išminuotojai dirba vykstant ir apšaudymui. Įprastą dieną jie skambina ir nurodo adresus, kur buvo aptikta nesprogusi amunicija. Kai kurios minos yra žmonių soduose. Kiti yra žaidimų aikštelėse arba zoologijos sode. Visame regione dirbamose žemėse ženklai įspėja apie galimus minų laukus.
Vienas iš šių šaudmenų susprogdinamas pagal kruopštų scenarijų. Pasirinktas išminuotojas vilki apsauginį kostiumą nuo bombų – tai kur kas geresnė apsauga nei karo pradžioje, kai komandos prie amunicijos artėjo apsirengusios tik neperšaunama liemene ir šalmu bei be jokių rankų apsaugos. Išminatorius yra paruoštas, pririštas prie ilgos lazdos galo, išklotos detonuojančiomis virvėmis.
Kol visi kiti laukia saugiame atstume, apsirengęs asmuo numeta trotilą (TNT sprogstamoji medžiaga) prie amunicijos ir tada atsitraukia. Tada dalinio vadas šaukia perspėjimą, kad dėl sprogimo įsitempę vietiniai pasislėptų. Kartais išminuotojai beldžiasi į duris, kad asmeniškai įspėtų žmones ir neleistų jiems nerimauti, kad signalas įspėja apie kitą Rusijos puolimą.
Pilką popietę Šlykovas įsakė „Ugnis!“ ir aštuonis kartus buvo detonuota bomba. Valerijus, kuris atsisakė nurodyti savo pavardę dėl saugumo sumetimų, akivaizdžiai liejo prakaitą vilkėdamas išminuotojo kostiumą. Tarp kiekvieno sprogimo jis gurkšnodavo iš oranžinio gazuoto gėrimo butelio.
Pavojus yra didelis. Valstybinės pagalbos tarnybos duomenimis, dirbdami išminavimo ir su juo susijusius darbus žuvo 29 darbuotojai, o 73 buvo suluošinti ar kitaip sužaloti. Vienas iš tų sužalojimų praeitą savaitę įvyko Mykolajive. Šlykovo komandos narys ieškojo šovinio, kai jis staiga sprogo. Jo rankos buvo sužeistos nuo sprogimo ir skriejančių skeveldrų. Jo bendražygiai kasdien jį lanko ligoninėje ir dirba dar atsargiau.
„Tai baisu“, – sakė 22 metų išminuotojas Oleksandras Zaicevas. „Turėtum išprotėti, kad nebūtų baisu“.
Kijevą supančios vietovės buvo vienos labiausiai užminuotų. Makarive, esančiame į vakarus nuo sostinės, meras Vadymas Tokaras sakė, kad vien sekmadienį jis sulaukė skambučių dėl dviejų nesprogusių raketų, dviejų nesprogusių artilerijos sviedinių ir 30 prieštankinių minų.
„Mes nustojome skaičiuoti jas“, – sakė jis. Namai, kiemai, žmonių lavonai ir net negyvi šunys buvo susprogdinti. Daugumoje šalių nuo 1997 m. buvo uždraustos žmonių žudymui skirtos sausumos minos, vadinamos priešpėstinėmis. JAV pareigūnai ir kariniai analitikai teigia, kad yra įrodymų, kad Rusija naudojo priešpėstinių minų ir modifikuotų priešpriešinių minų gyvenamuosiuose ir žemės ūkio rajonuose visoje Ukrainoje.
Išminuotojų komandos turėjo dirbti darant prielaidą, kad prie visko gali būti pritvirtinta mina. Tokaras išsitraukė telefoną ir parodė automobilio, kuriame per okupaciją žuvo civilis, vaizdo įrašą. Dėl to, kaip kūnas buvo įstrigęs viduje, nebuvo įmanoma patikrinti, ar jis užminuotas. Kad mirusysis būtų palaidotas, miesto pareigūnai palaidojo visą automobilį.
Oleksandras Ivanenko, prižiūrintis išminavimą Makarive ir jo apylinkėse, sakė, kad nė vienas iš 48 vietovės miestų ir kaimų nebuvo visiškai išvalytas. Žmonės, bandantys grįžti atgal ar bent jau patikrinti, ar jų namuose padaryta žala, šią savaitę rikiavosi prie jo biuro, kad galėtų pateikti prašymus išminuotojams įvertinti jų turtą.
„Tai pirma mūsų diena mieste nuo tada, kai buvome evakuoti“, – sakė viena iš pareiškėjų Natalija Moskovčik. „Ten nebėra ko išsaugoti, bet mes tiesiog bijome prieiti arčiau namų“.
Iki šiol minos padarė siaubingą emocinę žalą civiliams, todėl daugelis bijo net paprasčiausių pasivaikščiojimų lauke. Istorijų apie staigius sprogimus gausu. Balandžio 3 dieną keturi jaunuoliai į Andriivkos miestelį važiavo sunkvežimiu, prikrautu dujų balionėliais, maistu ir kitomis humanitarinėmis prekėmis.
Praėjo tik kelios dienos, kai rusų kariai pasitraukė. Draugai – visi iš to paties kaimo – gerai pažinojo vietovę ir visą gyvenimą važinėjosi po laukus ir miškus. Prie vairo sėdėjo 33 metų Tarasas Pelukhivskis. Kartu su juo priekyje buvo jo brolis 34 metų Sergijus. Tada jie pervažiavo per miną.
Tarasas tiesiog išskrido iš automobilio. Atgavęs protą, pamatė, kad brolis neteko kojų ir rankos. Jis matė vieną draugą, 29 metų Romaną Svincickį, degantį, o kitą, 33 metų Jaroslavą Evtuskenką, stipriai kraujuojantį.
„Aš nusiėmiau diržą ir juo apsirišau ranką, kuri ten dar vis buvo“, – sakė Tarasas, prisimindamas brolio mirtį iš ligoninėjw, kurioje jis ir kiti sveiksta.
„Bet jam nebuvo šansų. Tai paskutinis dalykas, kurį jam pasakiau: „Tau nepavyks“, – Tarasas Pelukhivskis verkia, kai kalba apie savo brolį Sergijų.
Vėliau išminuotojai aptiko 98 minas, išdėstytas kryžminiu būdu skersai lauko, kur žuvo Sergijus Pelukhivskis. Tarasas prarado akį ir keturis dantis. Jo ausies būgnelis plyšo ir vienas pirštas buvo beveik nuplėštas. Jo kojoje buvo nutraukta arterija. Jį apėmė kaltė dėl brolio mirties.
Jie buvo neišskiriami, kartu statėsi namus ir parduotuvę, kartu augino vaikus. Pirmadienį jo mama apsilankė ligoninėje, kad atneštų jam maisto ir antklodžių. Kai ji kalbėjo apie Sergijų ir apie tai, koks geras jo sūnus ir brolis buvo, Tarasas pradėjo verkti. „Sergijus turėjo tokią didelę širdį“, – sakė Olga Pelukhivska. „Tarasas ir Sergijus buvo neišskiriami broliai. Turėjome tokią gerą šeimą, kurios pavydėjo visas kaimas“.
