Vakar į teatrą jis atvažiavo praėjus penkioms minutėms po spektaklio pradžios, įėjo į fojė iškėlęs rankas: "Tik be isterijos! Prisipažįstu kaltas..." Šiandien viena iš jūsų kolegių išėjusi iš kabineto iškošė: "Isterikė!". Pakeliui į namus netyčia iš metro sutrukdęs išeiti žmogus metė jums pavymui: "Tokias isterijas gali namie vyrui kelti!".
Stop! Jums reikia susimąstyti apie savo psichinę sveikatą.
Dar daugiau (nenustebkite) – greičiausiai atėjo laikas pagalvoti apie vaiko gimimą.
Dabar du visiškai skirtingas reikšmes turintys žodžiai "isterija" ir "gimda" įgaus tą pačią prasmę. Esmė tame, kad žodis "isterija" kilęs iš graikų žodžio "hystera", lietuviškai reiškiančio gimda. XIX amžiuje medikų leksikone buvo vartojamas žodis "gimdiškumas".
Senais laikais buvo manoma, kad isterija – moteriška liga, kuria susergama, kai po moters kūną pradeda klajoti gimda. Tačiau dar Platonas galvojo, kad isterija gali sirgti ir vyrai: "Štai kodėl vyrų gėdos organai nepaklūsta ir savivaliauja kaip žvėrys, kurie neklauso proto, o pažadinti gašlumo siekia visus užvaldyti. Moterų makštis ir gimda taip vadinamos dėl tokių pačių priežasčių. Tai kūne paslėptas žvėris, kuris nori gimdyti vaikus. Kai subrendusi moteris ilgai negimdo vaikų, jis kenčia ir pyksta. Apgraibomis klaidžioja po kūną, užtveria kelią orui, neleidžia įkvėpti, sukelia didžiausias bėdas ir visokias ligas – išsunkia, kol vienos ir kitos lyties gašlumas bei meilė jam nenusilenkia, kol neduoda vaisių kaip medžiai, o paskui jo nesudrasko".
Kaip matome, tikėjimas, kad isterinė neurozė turi seksualinį foną, nebuvo naujiena net Platono laikais.
XIX amžiaus pabaigoje Zigmundas Froidas tyrinėjo isteriją. Jo spėjimu (ir mes žinome, kad Froidas nebuvo pionierius), "libido" prasiveržia pro sąmonės "cenzūrą" ir ieško aplinkinių kelių, pasireikšdamas įvairiais neurotiniais simptomais. Froido amžininkai kritikavo jį už panseksualizmą (tvirtinimą, kad libido yra visagalis). O mūsų dienomis specialistai – praktikai pripažįsta, kad isterija sergantiems asmenims – ir vyrams, ir moterims – galima nustatyti aibę seksualinės sferos sutrikimų, dažniausiai seksualinio vystymosi sulėtėjimą (infantilumą). Be to, skaitėme klasikos romanuose, matėme ekranuose ir galų gale gyvenime pastebėjome, kaip tikrų tikriausi isterijos priepuoliai ištinka būtent moteris – ne visai jauno amžiaus ir neturinčias vaikų.
Galima drąsiai teigti, kad šiuolaikinėje visuomenėje nėra nė vieno žmogaus, kuris per savo gyvenimą nebūtų nors trumpam patyręs neurotinių simptomų pasireiškimo.
Pavyzdžiui, laukiant egzamino, viešo pasirodymo ir, beje, išgėrus alkoholio (pagiriojant). Nerimas, susijaudinimas, padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis, galvos skausmas, pilvo skausmai, delnų prakaitavimas, drebulys ir t.t. Visa tai kiekvienas esame patyręs. Sergant neuroze, tokia būsena tęsiasi savaites, mėnesius ir netgi metus.
Specialistai isteriją vadina "la grande simulatrice" – didžioji simuliantė. Tai visai nereiškia, kad ligoniai – simuliantai. Tai nurodo faktą, kad isterija mėgdžioja simptomus, būdingus kitiems susirgimams.
Medicinoje žinoma isterinio aklumo, isterinio kurtumo, isterinio skonio praradimo, kuris yra patologinio apetito netekimo pirmtakas, atvejų. Žinoma isterinio nėštumo, kurio metu dingsta mėnesinės, tipiškai padidėja pilvas ir pakinta pieno liaukos, pavyzdžių. Pats paprasčiausias psichikos sutrikimo pavyzdys – tai isterinis protrūkis. Priešinga būklė – isterinis suakmenėjimas (stuporas): emocinė įtampa sukelia visišką nejudrumą.
Kai radau informacijos, kad retais atvejais sergantysis isterija jaučiasi gyvūnu (viename Prancūzijos moterų vienuolyne visos vienuolės pradėjo miaukti, nes buvo įsitikinusios, kad pavirto katėmis), aš lioviausi studijuoti šią iš pirmo žvilgsnio labai paprastą ligą. Diagnozė "isterija" yra labai rimta! O mes taip lengvabūdiškai "puolame į isteriją", kad pagąsdintume mylimąjį... Mes neįsisąmoniname, kad isterija – užkrečiamoji liga.
Beje, sąvoka "isterinė neurozė" ir "isterinio tipo asmenybė" nebūtinai sutampa. Isterija susirgti gali ir žmogus, neturintis isterinio tipo charakterio bruožų.
Pastangos atrodyti tokiam, koks nesi iš tikrųjų, – pamatai, ant kurių išauga isterinio tipo asmenybės poelgiai ir charakteris. Išorei paprastai būdingas teatrališkumas. Kiekvienas poelgis, kiekvienas gestas, kiekvienas isterikės judesys skirtas žiūrovui, jais siekiama padaryti įspūdį. Ji būtinai nori būti originali. Paprastai isterikės pavydžios. Savo klaidų nepripažins niekada: dėl negandų ji nekalta. Ji neužmiršta skriaudų ir kerštauja.
Isterikė geriausiai jaučiasi apkalbų ir skandalų sūkuryje. Moteris, kurios psichika isterinio tipo, nesugeba atskirti realybės nuo fantazijų, to, ką matė savo akimis, – nuo to, kas šovė jai į galvą.
Vieną akimirką isterikė gali būti gera, švelni, kitą – išdidi, arogantiška ir netgi žiauri, trečią – pasiryžusi iškęsti visus galimus pažeminimus. Isterinio tipo asmenybės poelgiai skirtingi, tačiau visi jie anarchistiniai.
Esant palankioms aplinkybėms, isterikė sugeba pasakyti nuostabią, protingą kalbą, jos poelgiai gali būti kilnūs, ji gali žavėti žmones, jei yra įsitikinusi, kad ja grožisi ir gėrisi. Neįprastas mąstymas isterikei leidžia sulaukti pasisekimo kūryboje. Ji turi pagirtino atkaklumo ir ieškodama lengvo, laisvo gyvenimo.
Pirmos pažinties metu isterikės būna žavingos, paperka savo paprastumu, nuoširdumu, nuolaidumu sprendžiant svarbius klausimus.
Tik ilgai bendraujant atsiskleidžia jų nenuoširdumas ir veidmainiškumas. Namuose jos elgiasi kitaip nei svetimų žmonių rate.
Pažįstama? Kaip sakoma, gaila, bet... Galbūt paguos mintis, kad genialių, apdovanotų žmonių, gyvenančių emocijų kupiną gyvenimą, turinčių lengvai pažadinamą fantaziją, tarpe isterinio tipo asmenybių pakankamai daug.
Ir ką gi mums dabar daryti? Kaip išvengti isterijos? Nevaikščioti pas psichologus? Neatsidurti psichiatrijos klinikoje?
Daugumai iš mūsų nieko ir nereikia daryti. Mūsų organizme yra psichologinės savisaugos mechanizmų.
Isterijos nepažįsta tos moterys, kurios gyvena realybėje, o ne dirbtiniame sąvokų, abstrakcijų, fantazijų, lūkesčių, įsitikinimų, stereotipų pasaulyje, kurį dauguma silpnosios lyties būtybių vertina kaip realybę.
Froidas idealaus žmogaus modelį apdovanojo tokiais bruožais kaip sugebėjimas mylėti ir dirbti ("ama et labora" – mylėk ir dirbk), vietoj ankstesnių "ora et labora" (melskis ir dirbk). Nekyla abejonių, kad fizinio, intelektualinio, kūrybinio darbo rezultatai suteikia pasitenkinimą ir leidžia pajusti harmoniją su pasauliu. Tačiau be tų ypatingųjų meilės, seksualinio darbo vaisių, apie kuriuos kalbėjo Platonas, moteriai sunkiau netapti isterike.
Prieš pasiduodant nesuvaldomoms emocijoms, reikia pagalvoti. Ir isterijos nebus.
