Ne vienas iš mūsų, meškerės brolių, prisimename savo didžiausias pagautas žuvis, nepaprastas istorijas apie lūžusios kotus, išsilydžiusias rites, krosus aplink vandens telkinį traukiant TĄ didžiąją...Ir kolegos jau visa tai beveik atmintinai žino. Tik dažnai nėra linkę tikėti tuo kas pasakojama...Bet Jūs juk žinote, jog tai šventa tiesa!
Užėję į solidesnę žūklės parduotuvę dažnai išvystame įvairių žuvų galvų iškamšas žvelgiančias grobuoniškomis kraujo ištroškusiomis akimis ir pražiotais nasrais. Neretai pamanome, jog gerai butų namuose turėti ir savo trofėjaus galvą, kuri išdidžiai žvelgtų į ja pasigrožėti atėjusius žvejus. Be abejo, žuvų ar tik jų galvų iškamšas daro profesionalai. (Pavyzdžiui Kauno Tado Ivanausko Zoologijos muziejaus darbuotojai), tačiau už tokį darbą tenka nemažai ir pakloti... O savo trofėjaus galvą galima išsaugoti ir namuose. Ir už gerokai mažesnę sumą.
Labai gerai, atsimenu kada dar būdamas visai žalias spiningautojas prisižadėjau sau išsaugoti savo pirmosios lydekos galvą. Tobulėjant įgūdžiams teorines žinias pritaikant praktikoje toji dantytoji ėmė ir užkibo. Nedidelė ji buvo, tačiau pažadas yra pažadas ir galvos iškamšą pasidariau. Tuoj papasakosiu kaip, tačiau pirmiausiai turiu įspėti. Jei namuose žmona ar kiti asmenys Jūsų žvejybinių pomėgių atžvilgiu nėra nusiteikę itin geranoriškai, tada patartina savo trofėjaus galvą ruošti garaže ar bent jau balkone, nes proceso metu būsimo pasididžiavimo skleidžiamas kvapas nėra maloniai nuteikiantis.
Taigi jau turime pagautą žuvį, kurios galva tikrai papuoštų Jūsų pasirinktą namų sieną. Galvą reikia nupjauti toje vietoje kur baigiasi priekiniai pelekai. Yra ir kitas būdas: galvą nupjauti iš karto už žiaunų dangtelių, o pelekus ruošti atskirai. Nors tai yra ir šiek tiek lengviau, tačiau, mano manymu, pirmuoju būdu paruošta galvos iškamša atrodo natūraliau. Jau turint nupjautą galvą reikia pasistengti pašalinti kuo daugiau raumens audinių (paprasčiau skamba mėsos). Atliekant šią procedūrą labai padeda chirurginis skalpelis, tačiau jei jo nėra galima išsiversti ir su skutimosi peiliuku, aštriu peiliu ir žirklutėmis.
Taip “išvalius” galvą pradedamas džiovinimo etapas, kuris pareikalauja daugiausiai laiko. Pagaliukų ar kitų tinkamų daiktų pagalba žuvies nasrai pražiodomi ir suteikiama tokia forma, kokią norėtumėte matyti. Geriausia galvą džiovinti padėjus ant lentelės taip, jog pravertos žiotys žiūrėtų į viršų, o pelekai liestųsi į pagrindą. Pelekai praskečiami ir kad laikytųsi, juos galima pritvirtini smulkiais smeigtukais. Į tas vietas, iš kurių mėsos išimti neįmanoma reikia medicininio švirkšto pagalba prileisti druskos tirpalo (į verdanti vandenį pilti druską ir maišyti tol, kol ji tirps). Taip pat jo reikia prileisti ir į žuvies akis. Galima akis išimti iš karto ruošiant galvą ir į jų vietą vėliau įstatyti dirbtines. Aš darau būtent taip, nes taip galva atrodo gyviau. Profesionalai vietoje druskos tirpalo naudoja formaliną, tačiau druska tam irgi tinka. Į tas vietas, iš kurių pašalinote mėsą reikia priberti druskos. Druska neleidžia prasidėti irimo (puvimo) procesui bei taip pat sugeria drėgmę. Taip paruošta galva džiovinama, kartas nuo karto vėl prileidžiant druskos tirpalo ir apibarstant paprasta druska. Priklausomai nuo žuvies rūšies ir galvos dydžio ir aplinkos sąlygų ji gali džiūti nuo savaitės iki mėnesio. Galva turi džiūti natūraliai, todėl neverta stengtis pagreitinti šį procesą pasitelkiant džiovintuvą, radiatorių ar šildytuvą. Geriausia galvą džiovinti sausoje šiltoje ir vėdinamoje patalpoje.
Lengviausia džiovinti tokių žuvų galvas, kurių galvoje nedaug minkštųjų audinių. Tokios žuvys kaip lydeka, starkis nesukelia daug problemų. Šiek tiek daugiau kantrybės reikia darant karpinių žuvų šeimos iškamšas ar tų žuvų, kurių galvos yra mėsingos. Tokios galvos savaime suprantama gerokai ilgiau džiūsta. Džiūstant „mėsingoms“ galvoms, jos kartais šiek tiek susiraukšlėja, tačiau jei galva vėliau dažoma, tai galima ištaisyti.
Galvai išdžiuvus prasideda kūrybinis procesas. Jeigu tenkina esama galvos spalva ir jos dažyti nenorite arba abejojote ar pavyks, užtenka galvą nulakuoti. Tam naudoju purškiamą laką, kuris parduodamas flakonėliuose, tačiau galima naudoti ir kitą (kokį blizgantį ar matinį priklauso tik nuo Jūsų). Naudojant purškiamą laką pasiekiamos sunkiai prieinamos žūklės trofėjaus galvos vietos (žiaunos ir vidinės žiaunų dangtelių pusės ir pan.).
Jeigu nusprendėte galvą dažyti ir suteikti jai gyvumo įvaizdį teks truputį pasistengti. Norint galvą nudažyti taip, jog ji atrodytų natūraliai, o ne kaip koks cirko klounas prireiks nemažai spalvų, o dažai nėra labai pigūs... Čia aš suradau labai paprastą ir pigią išeitį. Dažymo darbams naudoju guašą. Tiesa, išdžiuvęs jis šiek tiek pakeičia spalva, tačiau lakas tą “žalą” atitaiso. Guašas pigus, todėl maišant spalvas tarpusavyje galima išgauti būtent tokią, kokios norite. Galva dažoma skirtingo storio teptukais. Tenka apsiprasti su šiokiais tokiais guašo “kaprizais”, nes per daug atskiedus vandeniu spalvos net ir nenorint pradeda tarpusavyje maišytis. Tačiau greitai atrandamas tinkamas vandens ir guašo santykis ir gaunamas norimas rezultatas. Be to, išdžiuvus vienam guašo sluoksniui ant viršaus galima daryti įvairius pataisymus (tik vėlgi su atitinkamom vandens proporcijom). Žinoma vietoje guašo galima naudoti ir kitokius dažus – akrilinius, emalinius ir pan.
Jeigu palikote “originalias” žuvies akis (kurios džiūdamos susitraukė) tai jas taip pat galima nudažyti. O jeigu nusprendėte įstatyti dirbtines, jas teks pasigaminti patiems (norint gauti jau pagamintas žuvies akis, jas gali tekti parsisiųsti, net iš užsienio ir jų kaina gali, švelniai tariant, "išversti iš koto"). Darydamas menkės galvos iškamšą ilgokai sukau galvą iš ko padaryti akis. Taip ieškojau ir mąsčiau, kol mano akys neužkliuvo už žvakigalio, kuriuo seniau patepdavau meškerių sujungimus. Iš paprastos aliuminio folijos (tos pačios kurią šeimininkės naudoja gaminti maistui) padariau formą, parafiną išlydžiau supyliau į paruoštą formą ir palaukiau kol šiek tiek apdžius. Nereikia laukti kol parafinas visiškai išdžiūs, jam pradėjus kietėti, bet vis dar minkštam, jį reikia įspausti į žuvies akiduobes ir jau tada leisti visiškai išdžiūti. Vėliau peiliuko ar skalpelio pagalba akių forma koreguojama. Belieka pasigaminti tinkamą lentelę, ją gražiai nulakuoti bei pritvirtinti naująją „puošmeną“.
