Toronto kino festivalyje pasaulinės sėkmės sulaukusioje juostoje atšiaurūs laukinės gamtos peizažai atskleidžia nevaldomą žmogaus jausmų prigimtį. Europos šalių kino forumo „Scanorma“ metu žiūrovų abejingų nepalikusi juosta grįžta Vilniaus ir Panevėžio žiūrovų dėmesiui.
Filmas pagal Šiaurės tarybos literatūros premija apdovanotą to paties pavadinimo islandų rašytojo Guðberguro Bergssono novelę pasakoja apie devynmetę mergaitę Solę, atvykstančią dirbti pas gimines į tolimą šalies kaimelį. Gamta čia beribė, o žmonės – šiurkštūs. Visi, išskyrus mįslingąjį Joną, kuriam, kaip ir Solei, labiau patinka žodžiai nei žmonės. Vis dėlto Jono dėmesio tikisi ir ūkininko dukra Asta, todėl Solė patenka į dramą, kurios nepajėgia suvaldyti.
„Knygoje mane sužavėjo paralelė tarp gamtos ir žmogaus prigimties. Jos veikėjus supa didingas ir nenuspėjamas kraštovaizdis, o širdyse siaučia prieštaringi jausmai“, – „Scanoramoje“ pristatydama savo filmą pasakojo A. H. Hjörleifsdóttir. Pasak režisierės, Solė intuityviai jaučia šią giminystę. Ji savitu žvilgsniu seka pasaulį, priversdama žiūrovus atsidurti tarp realybės ir savo laukinės vaizduotės. Stebėdama ūkio gyventojus, mergaitė supranta, kad Jono žodžiai įmena ne tik gamtos, bet ir žmogaus mįslę.
Gamtos metafora juostoje netikėtai atveria laisvės ir brandos temą. „Gulbine“ ūkininkai tėvai renkasi įprastą gyvenimą ir saugią užuovėją, o darbininkas Jonas atsiduoda chaosui ir jausmų laisvei. Maištingoji Asta, regis, laužo taisykles, bet stengiasi pateisinti kitų lūkesčius, kai tuo tarpu tylioji Solė neria į aistros ir kūrybos verpetą.
„Norėjau parodyti, kad branda gali reikšti ryžtą gyventi savaip. Tik brandus ir laisvas žmogus pajėgia stoti į akistatą su savo laukine prigimtimi. Vis dėlto, nemanau, kad vienas kelias yra geras, o kitas blogas. Mes visą gyvenimą atsiduriame kryžkelėse ir kovojame su savimi“, – sako A. H. Hjörleifsdóttir.
„Gulbiną“ nuo sausio 5 d. galima pamatyti Panevėžio kino teatre „Garsas“, o nuo sausio 6 d. – Vilniaus kino centre „Skalvija“.
