Kiekviename iš mūsų gyvena „vidinis gydytojas„. Jei numosite ranka į jo diagnozes, galite pražiopsoti pavojingą ligą.
Mūsų kūnas kiekvieną minutę pranešinėja apie savijautą, ir, jei kas nors negerai, siunčia įspėjamuosius signalus: „Čia akligatvis“, „Apvažiuok!„, „Sumažink greitį“ ir net „Nelįsk, nutrenks!„ Ar jums taip nebuvo: kažkurį akimirksnį aiškiai suvoki, kad ten, dešiniajame šone, tikrai yra kažkas negerai, bet paskui numoji ranka –nieko baisaus, jau ir praėjo. Be to, mums amžinai nėra kada įsiklausyti į vidinius signalus. O iš tiesų, mano psichologai, dauguma mūsų yra tiesiog banalūs bailiai: bijome sužinoti tiesą, todėl apsimetame, kad nieko nematome ir nejaučiame. Strutis, gyvenantis mumyse, atsisako priimti organizmo signalus arba į juos reaguoja kaip nedėmesingas vyras į žmonos prašymus – nerimtai.
Baimė –pagalbininkas
Staiga pasikeičia valgio skonis –kas buvo skanu, tapo kartu, o tai, kas atrodė nevalgoma, pavyzdžiui, krakmolas, staiga tampa skanu. Jei jūs – moteris, visai galite pagalvoti, kad esate nėščia, o jei vyras (kuris nenori ir bijo problemų, ypač savų), pasakysite, kad visi aplinkui nebemoka gaminti. O tai gali būti ypatinga anemijos forma, kurią būtų protingiau išgydyti nei užleisti. Kokį garsą skleidžia jūsų keliai sėdantis? Jeigu traška, kaip traškėjo dar vaikystėje, tai nieko tokio, o jei staiga pasigirsta garsas, tarsi kaulas trintųsi į kaulą, geriau iškart patikėkite savo ausimis, užuot įtikinėję save, kad jums tik pasivaideno. Kuo dažniau kūnas “kalba“ vieną ir tą patį (“Duria dešiniame šone„, “Nuolat kosčioju...“, “Sukasi galva...„), tuo labiau vertėtų paklausyti “vidinio gydytojo“. Kone kiekviena liūdna istorija prasideda būtent taip: “Jis seniai blogai jautėsi, bet nenorėjo apie tai galvoti„. O juk net nepaaiškinama baimė, neaiški nuojauta yra vertos dėmesio. Baimė –tai pagalbininkas, su kuriuo nereikia kovoti, jo reikia klausyti, net jei visi aplinkiniai jus išjuoktų.
Organizmo riksmas
Tenisininkas nusitaikė, užsimojo ir... pajuto aštrų skausmą kirkšnyje. Draugai jį nuvedė į kambarį, paskambino gydytojui, kuris konsultuoja telefonu – pagal apibūdintus simptomus greitai pataria, ką daryti. Gydytoja ramiai pasakė: “Nieko baisaus. Tegu prideda ledo kompresą, ir viskas praeis“. Jei tą valandėlę žaidėjas būtų paklausęs ne savo vidinio balso, o gydytojos, ir nebūtų užrėkęs “Greitai vežkit mane į ligoninę!„, būtų likęs invalidu. Staigus sėklinių virželių persisukimas gydomas paprasta, bet skubia operacija; be jos lytiniai organai po kurio laiko pradeda nykti ir juos būtų reikėję amputuoti.
Šis atvejis rodo, kad kritinėse situacijose svarbiausias autoritetas –jūs ir jūsų skausmas. Skausmas –tai organizmo riksmas. Kuo jis garsesnis, tuo greičiau turime priimti sprendimą. Beje, nukentėjusysis teniso aikštėje buvo visiškai įsitikinęs, kad jei tą dieną prie telefono būtų budėjęs gydytojas vyras, jis būtų pataręs teisingai. Moterims nebūna sėklinių virželių persisukimo, ką jos gali žinoti apie tą skausmą? Tačiau, paneigdamas tokią nuomonę, akušeris ginekologas Mišelis Odenas (Michel Odin), taigi vyras, Petivjero miesto (Prancūzija) klinikos direktorius, savo pacientes moko jausti ir suprasti kūną gimdant. Svarbiausia, mano jis, nustoti stengtis “neprarasti orumo“. Kaip pastebėjo Odenas, kai dalyvauja vyras ir kiti šeimos nariai, gimdymas beveik visada būna sunkus ir ilgas. Moteris negali atsipalaiduoti, sutelkia dėmesį į “svečius„, o ne į save. O keisčiausia, kad kulminacinę akimirką giminaičiai pražiopso, moteris tarsi specialiai pagimdo būtent tada, kai jie trumpam išeina, tarkime, užkąsti. Mišelis Odenas neprašo moterų nešaukti ir narsiai laikytis. Jis jas prašo daryti tai, ką joms sufleruoja kūnas. Tai išmokus, pagimdyti galima beveik be skausmo.
Dvejetas už elgesį
Liz Burbo (Lise Bourbeau) – gydytoja terapeutė iš Kanados, garsios knygos “Klausykite savo kūno, geriausio draugo pasaulyje!“ autorė –yra įsitikinusi, kad ligos, negalavimai yra organizmo prašymas keisti savo elgesį ir net šiek tiek charakterį. Keista tai girdėti iš gydytojos, kuri, regis, privalo gydyti simptomus, išrašinėti tabletes, vitaminus arba skirti naują dietą. Bet L.Burbo nesilaiko tradicinių principų. O jos pacientai nesiskundžia ir, Kvebeko medikų bendruomenės nuostabai, sveiksta. Pagal žemiau pateikiamus pavyzdžius pabandykite įsivaizduoti, ar jums būtų sunku laikytis daktarės Burbo metodo.
• Jei sergate artritu, tai yra ženklas, kad kūnas taip reaguoja į mintis apie tai, jog jus visi “išnaudoja„. Liaukitės tenkinti visų be išimties prašymus, o jei negalite to padaryti, kitiems tarnaukite su džiaugsmu. Tada pagerės ir sveikata.
• Dantenų ligos signalizuoja: jums nepakanka ryžtingumo. Užteks bijoti pasirinkimo, raskite jėgų pasikeisti.
• Kai skauda nugarą –tai ženklas, kad jums atrodo, jog jūsų pečius užgriuvo visas pasaulis. Pasąmonė tarsi sako: “Nustok įsivaizduoti esąs atsakingas už kitus, ištiesink pečius!“ Jei skauda nugaros viršutinė dalis, vadinasi, neturite į ką atsiremti. O jeigu skauda strėnas, veikiausiai taip reaguojate į materialaus saugumo trūkumą.
• Ir gerklė nepradės skaudėti nei iš šio, nei iš to. Ją ima perštėti, uždegimas kyla dėl didelės nuoskaudos. Pabandykite neįsižeisti, ir angina pasitrauks.
• Žmogus gali pradėti kosėti, kai jam atrodo, kad gyvenimas ir aplinkybės jį spaudžia. Kūnas kosėdamas tarsi prašo: “Atsipalaiduok, priimk viską, kaip yra!„
• Inkstų ligos prasideda dėl nusivylimų ir nuoskaudų. Tokia dvasinė būsena gali paveikti organizme vykstančius cheminius procesus, pažeisti jų trapią pusiausvyrą.
Gydytoja L.Burbo, regis, žino atsakymus visais gyvenimo atvejais: viduriai užkietėja dėl nenoro ką nors keisti, o viduriuojama, atvirkščiai, siekiant greitų pokyčių... Kanadietė gydytoja tvirtina, kad susargdiname save patys ir išsigydyti galime taip pat patys. Tik ar visi nori ir geba keistis? Paprasčiau ligos priežasčių ieškoti genuose, sieti jas su amžiumi, bloga ekologija, o ne pasakyti sau: “Taip, elgiuosi blogai, tad kūnas ir piktinasi. Bet aš pasikeisiu bent jau dėl jo!“ Greičiausiai tai yra ateities strategija, kurios sulaukti vargiai ar pavyks, jei neįsiklausysime į save.
Parengė Milda KUNSKAITĖ
