„Tvarkydamas tėčio kambaryje jo dokumentus, tarp užrašų ir senų nuotraukų, radau natų sąsiuvinį. Akis užkliuvo už nematyto dainos pavadinimo, užrašyto tėčio ranka. Parodžiau mamai – ji irgi šito rankraščio nebuvo mačiusi“, – prisimena V. Kernagis jaunesnysis.
Netikėtai atrasta daina, anot maestro sūnaus, atrodė, tarsi likimo pirštas: „Kitais metais tėčiui sukaktų 70 metų. Režisierius Andrius Lekavičius pristatys dokumentinį filmą „Kernagis“. Gal ir nematytos dainos rankraštis mūsų rankose atsirado neatsitiktinai. Galbūt būtent dabar ji turėjo prisikelti gyvenimui“.
V. Kernagis jaunesnysis sako tėčio natas parodęs berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovui, kompozitoriui Vytautui Miškiniui. Maestro patvirtino, kad daina idealiai tinka choriniam atlikimui.
„Intuicija diktavo, kad ta daina privalo turėti savo gyvenimą, nepasilikti stalčiuose arba natų knygoje“, – sako V. Miškinis, sukūręs dainos chorinę aranžuotę.
Pasak jo, norint dainai suteikti populiarumo, reikia sukurti chorinę aranžuotę: „Tuomet ji pasklinda labai plačiai. Nors parašyta prieš 44-erius metus, ji skamba taip, lyg būtų parašyta šiandien. Dainos tekstas – universalus, ne tiesmukas, galintis suskambėti įvairiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis.“
Maestro V. Kernagio dukra Eglė Kernagytė V. Miškinio ir choro „Ąžuoliukas“ padarytą darbą vadina stebuklu. „Nepaprastai džiaugiuosi, kad būtent choras „Ąžuoliukas“, su kuriuo tėtis ne kartą koncertavo, atliko šitą dar negirdėtą jo dainą. Mums visiems, tai be galo svarbus įvykis. Nes tai yra būdas tėčiui vis dar bendrauti su žmonėmis, kažkokiomis kitokiomis formomis – per negirdėtas, naujai atrastas ir suskambėjusias dainas. Labai tikiuosi, kad klausytojai pasimėgaus ir pažins tokį Kernagį, kokio dar negirdėjo“, – sako E. Kernagytė.
