aišku,myli,juk jos vaikas..bet kam mums tos pasakos apie Pasakas, dėl vardo tai nežin|au,bet jos reikalas

Gelia bitės ir gyvatės bei uodai. Įgėlusios bitės numiršta. Uodai dažniausiai sutraiškomi. O Fausta - dar gyva... Vadinasi, anei uodas, anei bitė... Bet instinktas yra...

Dažnai galvojame, kad mes esame patys protingiausi, patys gudriausi, patys išmintingiausi ir patys turintys daugiausiai patirties. Visados geldamas ar gindamas savo interesus turi suprasti ar tikrai esi teisus. Juk pedagogai dažnai susidurią su tomis ale super mamytėmis, kurios kovoja visomis išgalėmis už savo vaikų teises ir pamiršta jų pareigas. Netgi be jokio pagrindo užsipuola kitą asmenį. Tad instinktą gelti atgal tikrai turime daugelis ir galime labai skausmingai tai atlikti, tik kokia iš to nauda, o gal tiesiog padarome didžiulę žalą. Juk įgelti ar įkasti kitam asmeniu tikrai didelio proto nereikia ir nemanau, kad tuo reikėtų didžiuotis. Blogiausiai tai, kad vaikai blogus dalykus labai greitai perima iš tėvų ir netgi juos pranoksta. O tuomet mes net nesusimastome, kad auginame monstrą o ne asmenybę. Ko gero visi suprantame, kad gyvenime reikalinga daugeliu atvejų pirma išklausyti, suprasti ir tuomet kažką pasakyti ar imtis veiksmų. Bet mes dažnai jau turime išankstinę nuomonę ir viską vertiname pagal tai. Jeigu visus asmenis vertinsime kaip priešus, tai kas tuomet bus mūsų draugai. Nėra žmonės tokie blogi, jei mes su jais elgiamės tinkamai.

Ir dar. Ar pagal kažkieno supratimą vaikus turi teisę turėti tik turintys idealias gyvenimo sąlygas ir daug ploto? Jei neturi daug ploto, bet plotą turi, tai juk gyvena vaikiukas su tėvais ir dalijasi tuo, ką turi tėvai, argi ne taip? Kas jau čia turėjome po atskirą kambarį augdami. Retas. Juk gimus vaikui niekas naujo kambario prie esamo buto daugiabutyje neprijungia, neprikvarkliuoja. Gerai būtų, jei būstas plėstųsi savaime sulig kiekvienu nauju jo gyventoju.

naturalus dalykai-del savo gyvaciukiu gyvates viena kita gelia.

kaip tik manau, kad kūdikių pratinimas miegoti vaikų kambaryje vieniems, leidimas jiems rėkti visa gerkle šaukiantis kaimynų pagalbos, nes motinėlė gi neturi širdies kūdikį nuraminti, priglausti - čia yra nemeilės vaikams požymis. Kai prisimenu savo mažus vaikus, tikrai jie taip neverkdavo ištisomis naktimis, mudu su vyru buvome šalia, tuoj pat nuramindavome, padėdavome iškentėti vaikiškus skausmus, raižymus, nugalėti vaikiškus baubus ir baimes.

Visos vištos kudakuoja, kai kiaušinį sudeda. O jeigu dar (kaip joms atrodo) auksinį arba Faberžė...

kas per beždžionė šita?

Visažinė pati prisišnekėjo.

Ponia Fausta! Nesustokite! Tauta nekantriai laukia žinių ir naujienų apie nuostabios mažylės nuotaiką, apetitą, atpylimus, šlapimuko spalvą, išmatėlių konsistenciją, kiekį ir kvapą. O kaip su orelio gadinimu?