Dar dirbdamas policijoje, vyras greitai suvokė, kad tai nėra ta sritis, kurioje jis gali jaustis laimingu. Tačiau tai, kas atrodė kaip nesėkmė, tapo vartais į naują, ramesnį gyvenimo etapą.
Duona – naujo gyvenimo simbolis
Policijos pareigūnu Darius dirbo vienerius metus ir suprato, kad tokiu darbu mėgautis nepavyksta. Nepaisant pradinių lūkesčių, nuolatinė įtampa ir psichologiniai sunkumai privertė permąstyti savo karjeros pasirinkimą. Baigęs policijos mokslus, jis suprato, kad ši profesija tiesiog netinkama. Galiausiai, atsigręžęs į didžiausią aistrą – duonos kepimą, suvalkietis atrado ramybę ir kūrybinę pilnatvę.
„Metus laiko dirbau policijos pareigūnu, tačiau šis darbas manęs neįtraukė. Iš pradžių net neįsivaizdavau, kad po metų kepsiu duoną, nes policininko darbas man atrodė labai įdomus ir savas. Nors šioje srityje praleidau metus, jaučiau daug įtampos ir psichologinių sunkumų. Vieną diena sau pripažinau, kad ši profesija man nepatiko.
Nemėgstu stovėti vienoje vietoje, todėl nuolat ieškau galimybių išbandyti ką nors naujo. Pavyzdžiui, kai nebedirbau policijoje, įsidarbinau vairavimo mokykloje, kur dėsčiau teoriją, kas man suteikė galimybę bendrauti su žmonėmis ir dalintis savo žiniomis. Tai buvo puiki patirtis, kuri leido man pajusti, kiek daug džiaugsmo gali suteikti edukacija. Visgi tai irgi nebuvo mano „varikliukas“. Vėliau prisiminiau didžiausią savo aistrą – duonos kepimą.
Vieną akimirką prisiminiau, kad duonos kepimas man teikia ramybę, todėl nusprendžiau skirti daugiau laiko šiai veiklai. Duona, kurią kepu, simbolizuoja mano naują gyvenimo etapą ir troškimą atrasti tai, kas tikrai mane džiugina. Apie duoną galėčiau pasakoti valandų valandas“, – šypsosi pašnekovas.
Tradicija atsirado dar vaikystėje
Po tragiško įvykio, kuomet sudegė Dariaus tėtukų (taip pašnekovas vadina savo senelius) sodyba, jis su savo tėvais ir seneliais persikraustė į Vilkaviškį, kur pasistatė mažą kepyklėlę, perėmė kepimo tradicijas ir pavertė jas verslu.
„Pas senelius esu įsirengęs mažą pastatą, kur kepu duonelę. Duoną kepiau nuo pat vaikystės, pamenu, kad būdamas vaikas nuolat šmėžuodavau virtuvėje.
Mano tėtukai buvo šeimos duonos kepimo pradininkai – ja vaišindavo gimines, artimuosius. Vaikystėje senelis mane išmokė visų duonos kepimo pradmenų, o dabar, įgavęs daug žinių, tobulinu techniką. Žinoma, tęsiu senolių tradiciją ir duonelę kepu senoviniu būdu – tešlą raugiu ąžuoliniame kubile ir kepu malkiniame pečiuje. Tai svarbu, nes šiais laikais sveikų ir neperdirbtų produktų mažėja“, – sako suvalkietis.
Darius prisimena savo pirmąjį duonos kepimą, kuris, deja, pasibaigė nesėkme – duona prisvilo. Vyras byloja, kad ši patirtis atskleidžia – duonos kepimas yra ne tik fiziškai sudėtingas, bet ir itin atsakingas procesas, reikalaujantis tikslumo:
„Pirmas duonos kepimas buvo prisvilęs. Pamenu, kad jos iškepti man nepavyko. Tai ne tik fiziškai sunkus, bet ir labai atsakingas darbas. Viskas turi būti be galo tikslu, o procese būtina atrasti harmoniją. Gamykloje gali įjungti mygtuką ir stebėti, kaip duonelė gaminasi, o darydamas pats, turi išjausti kiekvieną etapą.“
Džiaugiasi, galėdamas atspindėti senąsias tradicijas
Seneliai džiaugiasi Dariaus pasirinkimu kepti duoną, nes tai ne tik padeda tęsti šeimos tradiciją, bet ir leidžia jam praleisti daug laiko kartu su jais. Vyro teigimu, šis užsiėmimas sustiprina jų ryšį ir kuria šiltus prisiminimus, kurie džiugina tiek Darių, tiek jo senelius.
„Mano tėtukai yra galutinio rezultato vertintojai (juokiasi). Paragavę gaminius, jie pasako, ar man pavyko įveikti įvarius gamybos iššūkius. Vienas didžiausių – duonos išminkymas. Šiuo metu jau esu nusipirkęs maišyklę, tačiau seniau tešlą minkydavau pats. Procesas nėra trumpas. Jei šiandien manęs paprašytumėte šviežios duonos, ją duoti galėčiau tik po 3 dienų.
Seneliai labai džiaugiasi, kad kepu duoną, nes kepdamas, ne tik tęsiu šeimos tradiciją , bet ir pas juos praleidžiu daug laiko “, – šypsosi vyras.
Darius neslepia, kad jauni žmonės dažnai stebisi, kaip toks jaunas vyras gali pasirinkti senovinį amato kelią, ypač kai duonos kepėjų skaičius mažėja dėl didelių darbo reikalavimų ir ekonominių sunkumų. Darius pripažįsta, kad norint iš šios veiklos pragyventi, reikia daug investuoti, todėl daugelis renkasi kitus kelius.
„Šią veiklą tęsti mane motyvuoja žmonių įvertinimas ir susidomėjimas. Duonos kepėjų vis mažėja, nes žmonės supranta, kad tai sunkus darbas ir mano, kad tai nėra perspektyvi veikla. Norint iš to pragyventi, reikia investuoti nemažai jėgų ir laiko. Nepažįstu tokia veikla užsiimančių bendraamžių, o su vyresniais kepėjais palaikome ryšius, vienas kito patarimų.
Nenoriu pradėti masinės gamybos, nes nenoriu, kad nukentėtų kokybė. Manau, kad kol pats dalyvauji duonos kepimo procese, tol gali būti užtikrintas, kad gaminys patenkins visus lūkesčius“, – pasakoja jis.
Duonos kepimas – gali būti vyro darbas
Vyras atvirauja, kad kol kai kurie žmonės domisi jo gaminiais, kiti plečia visuomenėje vis dar gajus stereotipus, jog duonos kepimas nėra vyriškas darbas. Darius pripažįsta, kad svarbiausia tikėti tuo, ką darai:
„Duona domisi visų amžiaus grupių žmonės. Jauni žmonės ne retai akcentuoja, kad naminės duonos nori dėl sveikesnio maisto alternatyvos – nededu jokių dažiklių, naudoju natūralų raugą, akmeninės girnos išsaugo įvairias skaidulas, o vyresni žmonės jaučia nostalgiją, prisimindami tradicinės duonutės kvapą bei skonį.
Kai žmonės išgirsta, kad mano gyvenimo veikla yra duonos kepimas, dauguma tuo netiki. Visuomenėje yra nusistovėjęs stereotipas, kad duonos kepimas nėra vyriškos darbas. Tačiau tenka paaiškinti, kad tai gali būti vyriškas darbas, pareikalaujantis daug jėgų.“
