Kone po visą pasaulį Antrojo pasaulinio karo išblaškyti Lietuvos šviesuoliai sunkiai dirbdami, kęsdami nepriteklių stojosi ant kojų, iš naujo kūrė gyvenimą, leido į mokslus vaikus ir valgė sotesnę duoną nei likusieji okupuotoje gimtinėje. Nesvarbu, kiek tūkstančių kilometrų juos skyrė nuo tėvynės, išeiviai sugebėjo nenutautėti – vaikus krikštijo lietuviškais vardais ir prie stalo sėdo su lietuviška malda lūpose.
Vietoj mėnesių – pusė amžiaus
Jei ne Antrasis pasaulis karas ir okupacija, skaičiuojama, kad dabar Lietuvoje gyventų ne trys, o penki milijonai žmonių. Maždaug tiek, kiek jų turi Danija, Suomija ar Norvegija.
Lietuvos gyventojų gretas praretino ne vien karo mėsmalė, pokario žudynės ir trėmimai. Skaičiuojama, kad 1944–1947 metais iš Lietuvos į Vakarus priverstinai pasitraukė beveik pusė milijono žmonių. Daugybė Lietuvos inteligentų pasirinko nežinią Vakaruose vietoj komunistinio teroro tėvynėje, tremties Sibire ar mirties. Visi jie tikėjosi po mėnesio kito sugrįžti į laisvą tėvynę. Po pusė amžiaus užsitęsusios okupacijos į Lietuvą begrįžo vos saujelė.
Po JAV, Kanadą, Australiją, Braziliją ir kone visą pasaulį likimo išblaškyti Lietuvos šviesuoliai, lenkdami nugaras gamyklose, sunkiai dirbdami, kęsdami nepriteklių atsistojo ant kojų, susikūrė materialinę gerovę, išleido į mokslus vaikus ir valgė sotesnę duoną nei likusieji raudonos uždangos nuo pasaulio atskirtoje Lietuvoje. Nors ir kiek tūkstančių kilometrų juos skyrė nuo tėvynės, pradėję naują gyvenimą svetur priverstiniai emigrantai sugebėjo nenutautėti – vaikus krikštijo lietuviškais vardais ir prie stalo sėdo su lietuviška malda lūpose.
Subūrė išeivius panevėžiečius
J.Balčikonio gimnazijos muziejuje kaba žemėlapis, žymintis tragiškus, po pasaulį karo ir okupacijos išblaškytų panevėžiečių, buvusių gimnazijos mokytojų ir mokinių, likimus. Daugybė kortelių su pavardėmis ir rodyklės į pasitraukusiesiems antraisiais namais tapusias šalis.
Muziejaus siela, buvęs ilgametis J.Balčikonio gimnazijos direktorius Vytautas Baliūnas vienintelis Panevėžyje atkakliai ieškojo kraštiečių įvairiose pasaulio šalyse. Į jo kreipimąsi išeivijos spaudoje atsiliepė daugybė iš Lietuvos kadaise pasitraukusių Panevėžio šviesuolių. Dabar jau daugelio nebėra tarp gyvųjų, bet jų knygos, vertimai, tapybos darbai, laiškai ir istorijai vertingi dienoraščiai sugrįžo į Panevėžį ir saugomi mokyklos muziejuje. Jie liudija, kad nei laikas, nei tūkstančiai kilometrų iš lietuvio širdies nepajėgė išrauti meilės tėvynei.
Pirmieji laiškai – dar sovietmečiu
Baigiantis sovietmečiui ir prasidėjus vadinamajam atšilimui 1989 m. pirmasis ryšių su Panevėžiu suskato ieškoti 1931-ųjų laidos J.Balčikonio gimnazijos absolventas, Kanadoje gyvenantis Stasys Janušonis.
Pasak V.Baliūno, iš pradžių „žvalgybiniai“ laiškai buvę atsargūs, bendro pobūdžio. Tačiau ilgainiui bendraujančiųjų laiškais ratas plėtėsi, atsiminimų daugėjo, o į gimnazijos muziejų iš už Atlanto pradėjo plaukti banderolės, siuntiniai su knygomis, nuotraukomis, išeivijoje leistų žurnalų komplektais.
Pasak V.Baliūno, kiek buvo džiaugsmo iš S.Janušonio 1990-aisiais sulaukus pirmojo „Lietuvių enciklopedijos“ komplekto. Sovietmečiu šis leidinys Lietuvoje buvo neprieinamas. Kai medžiagą apie gimnaziją rinkęs V.Baliūnas per vargus gavo leidimą tik pavartyti M.Mažvydo bibliotekoje saugotos enciklopedijos tomą, kol vertė knygos puslapius, buvo akylai stebimas.
S.Janušonis pradžiugino ir „Nacionalinės geografijos“ komplektu, jis netgi mokyklai užprenumeravo šį žurnalą.
„Su S.Janušoniu bendravome daug metų, bet kai pernai pasveikinau 100-ojo gimtadienio proga, jau nebeatsakė“, – pasakojo V.Baliūnas.
Amerikoje gyveno iš 50 dolerių
Niekada nepamiršo esąs lietuvis į JAV emigravęs Rimvydas Sidrys – iš Panevėžio kilęs garsus akių gydytojas, užsiėmęs labdaringa veikla ir lietuvybę skiepijęs devyniems savo vaikams.
Į Vokietiją tęsti medicinos studijų R.Sidrys pasitraukė vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą. 1949-aisiais su žmona, taip pat medike, sulaukę jos dėdės iškvietimo, išvyko į JAV. Medikų šeimos gyvenimo pradžia svajonių šalimi vadinamojoje Amerikoje buvo sunki ir skurdi. Gydytojo atlyginimas siekė vos 50 dolerių per mėnesį. Pats glaudėsi ligoninėje, šeima nuomojo butą, kol R.Sidrys buvo pakviestas į kariuomenę – JAV dirbantiems gydytojams buvo privaloma karo mediko praktika. Dvejus metus Sidrių šeima gyveno Filipinuose.
Kariuomenėje pelnytas pripažinimas padėjo gydytojui prasikurti. Grįžęs netoli Čikagos R.Sidrys įsigijo namą. Ilgainiui gausėjant šeimai gydytojams teko ieškotis erdvesnio būsto.
Garsusis gydytojas, pasak V.Baliūno, labai mėgęs keliauti. Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma jo dovanota iš kelionių po Afriką ir kitas Pietų šalis surinkta liaudies meno dirbinių kolekcija.
Nuo vargo ir skurdo JAV pradėjusi ir susikūrusi aprūpintą gyvenimą medikų šeima niekada nebuvo pamiršusi už Atlanto likusios Lietuvos.
Nukritus raudonajai uždangai, R.Sidrys finansiškai parėmė ne vieną projektą tėvynėje.
„R.Sidrys net skyrė ketvirtį milijono dolerių menų gimnazijai įkurti, bet Panevėžys tuo nepasinaudojo“, – pasakojo V.Baliūnas.
Garsusis akių gydytojas finansavo paminklų Motiejui Valančiui Vilniuje bei motinystei Kaune statybas.
Išeivio odisėja išguldyta dienoraštyje
1992-aisiais po 48-erių metų pertraukos pirmą kartą Lietuvą, Panevėžį ir J.Balčikonio gimnaziją aplankė buvęs jos mokinys Klivlande gyvenantis Zenonas Dučmanas. 1944-aisiais, bėgdamas nuo sovietų okupacijos, Z.Dučmanas pasitraukė į Vokietiją. Susiradęs taip pat pasitraukusią šeimą ir kurį laiką kartu su kitais išeiviais pagyvenęs perkeltųjų stovykloje, 1949-aisiais pateko į JAV.
Ir Vokietijoje, ir Amerikoje Z.Dučmanas sukosi lietuvių bendruomenės visuomeninio gyvenimo centre. Talkino Klivlando radijuje „Tėviškės garsai“, penkis dešimtmečius vadovavo Klivlando Amerikos lietuvių klubui. Dėl garbaus amžiaus jau buvo nusprendęs atsisakyti šių pareigų, tačiau pamatęs, kad jaunimas nutolęs nuo tokios veiklos, vėl grįžo prie jų.
J.Balčikonio gimnazijos muziejuje sukauptas nemažas Z.Dučmano fondas. Jame retos nuotraukos, laiškai, atsiminimai, o bene vertingiausia buvusio auklėtinio dovana mokyklai karo metų dienoraštis – karo verpeto svetur nublokšto gimnazijos mokinio odisėja.
Dienoraštis pradėtas rašyti 1944-ųjų liepą, artėjant bolševikų frontui. Z.Dučmanas aprašo traukimąsi iš Lietuvos, keliones po Vokietiją, artimųjų ilgesį ir džiaugsmą juos susiradus, sunkų darbą ratinėje, anglių fabrike. Dienoraštis baigiamas 1949-ųjų rugpjūtį.
„Gegužės mėnesį sudariau dokumentus važiuoti į Australiją ir turėjau vykti į Hamburgo uostą laukti laivo. Dar nespėjus išvykti, iš motinos sesers atėjo dokumentai vykti į Ameriką. Po vienuolikos dienų atsiradau Amerikoje, Bostone. Traukiniu atvykau į Klivlandą ir pradėjau niekad nesvajotą šio krašto gyvenimą“, – dienoraštį baigia Z.Dučmanas.
Tikrais australais netapo
Nors Lietuva pasaulio žemėlapyje užima mažą lopinėlį, tačiau lietuviai palikę pėdsaką net tolimiausiuose kampeliuose. Broliai Vytautas ir Gediminas Patupai buvo vieni iš dešimties tūkstančių lietuvių, 1948-aisiais atvykusių į tolimąjį Australijos žemyną.
Australijos valdžia tikėjosi atvykėlius iš kitų šalių paversti „tikrais“, vien angliškai kalbančiais, rašančiais australais. Netgi buvo reikalaujama, kad tautinių periodinių leidinių, taip pat ir lietuviškų, ketvirtadalį ploto užimtų straipsniai anglų kalba. Lietuviai nepasidavė nutautinimui. 1950-aisiais Sidnėjuje įvyko pirmasis Australijos lietuvių bendruomenės suvažiavimas, gyvavo ateitininkų, skautų organizacijos, Lietuvių katalikių draugija, lietuviški chorai, teatro mėgėjų draugija, įvairiose varžybose aktyviai reiškėsi lietuviai krepšininkai.
Visi ilgėjosi tėvynės ir gyveno viltimi, kad tolimos šalies prieglobstis – tik laikinas dalykas, kad Lietuva netrukus vėl taps nepriklausoma ir jie sugrįš į namus. Laukimas tęsėsi daugiau nei pusę amžiaus. Pasak V.Baliūno, po ilgos pertraukos pirmą kartą į išsvajotąją Lietuvą broliai Patupai atvažiavo maždaug 1991-aisiais.
Buvę J.Balčikonio gimnazijos auklėtiniai Patupai daug prisidėjo ne tik prie lietuvybės išsaugojimo Australijoje, bet ir šalies ekonomikos pakylėjimo.
Jiems atvykus į tolimąjį žemyną, tarp Pietų ir Vakarų Australijos plytėjo milžiniški tušti masyvai be kelių.
Miesteliai pastatyti lietuvių rankomis
Spaudoje perskaitę, kad per Australijos negyvenamus masyvus tiesiama magistralė, Patupai, iš benzino bendrovės gavę paskolas, ėmėsi motelių statybų. Dauguma jų darbininkų irgi buvo lietuviai. Brolių statybvietes skyrė 500 kilometrų. Į jas vandenį teko vežtis 200 km, o statybines medžiagas – plytas, cementą – net 1000 ir daugiau kilometrų. Atrodė, kad naivūs lietuviai užsimojo sukurti neįmanoma.
Tačiau praėjo laikas ir Patupų motelių miesteliai pradėjo gyvuoti, o ilgainiui augo, plėtėsi ir klesti iki šiol. Lietuvių darbas nenuėjo vėjais.
O Juklos miestelyje ant aukštos uolos tebestovi G.Patupo pastatytas penkiolikos metrų aukščio metalinis kryžius – išeivio padėka Aukščiausiajam. Nors G.Patupas jau iškeliavo į amžinybę, ši pavardė miestelyje nepamiršta – darbštaus ir dvasingo lietuvio garbei jo vardu pavadinta gatvė.
Daugiau nei dešimt metų Patupai remia buvusią savo mokyklą – kasmet skiria finansavimą J.Balčikonio gimnazijos literatūrinėms tradicijoms puoselėti.
Tėvų emocijos nebejaudina
Pasak V.Baliūno, nuo sovietinio režimo pasitraukusieji į Vakarus buvo dideli Lietuvos patriotai. Visi jie išvažiavo tikėdamiesi sugrįžti. Nė vienas tuomet nepagalvojo, kad raudona uždanga Lietuvą atskirs nuo Vakarų pasaulio daugiau nei pusei amžiaus. „Baigiantis karui iš Lietuvos traukėsi daugiausia inteligentų, pačių tikriausių patriotų. Išeivijoje jie leido lietuviškus laikraščius, knygas, puoselėjo lietuvybę kaip sugebėjo, kaip galėjo“, – mano V.Baliūnas.
Anot jo, 1944-ųjų išeiviams vienam paskui kitą pasitraukiant į amžinybę, nebelieka kas pratęstų jų darbus. Taip Čikagoje baigia nunykti mokytojo Juozo Masilionio suburtas panevėžiečių klubas. Tai V.Baliūno nestebina. Jo nuomone, nebūtų teisinga kaltinti jaunąją kartą abejingumu tautinei tapatybei.
„Gimusiųjų išeivijoje namai yra ten, nebe Lietuvoje, ten ir jų draugai, jie mokosi anglakalbių mokyklose, o ir širdžiai neįsakysi – sukuriamos mišrios šeimos, jose dažniausiai irgi kalbama ne lietuviškai. Nors lietuviško kraujo yra, bet Lietuva tokiems tolsta. Pokariu emigravusių tėvų emocijos juos jau mažai veikia“, – svarsto V.Baliūnas.
Viltys – į mokslo emigrantus
Nors išeivijoje tebeleidžiama lietuviška spauda, veikia maldos namai, šeštadieninės lietuviškos mokyklos, vaikų stovyklos, tačiau, kaip pažymi V.Baliūnas, jų sąrašuose lietuviškų pavardžių mažėja.
Ilgametis pedagogas abejoja, kad šių laikų emigrantai imtųsi tokio darbo, kokį nuveikė lietuvybę svetur puoselėjusi 1944-ųjų išeivių karta.
„Tikiu, kad išvažiavusieji studijuoti Lietuvai puoselėja šiltus jausmus. Į juos dedu viltis. O emigravusieji dėl pinigų, abejoju, kad savo vaikus mokys būti lietuviais taip, kaip pokario karta“, – svarsto V.Baliūnas.
J.Balčikonio gimnazijos direktorius Raimundas Dambrauskas skaičiuoja, kad vien praėjusių metų laidos 45-i auklėtiniai pasirinko studijas užsienyje. J.Balčikonio gimnazijos gimnazistai išsibarstę po daugybę šalių – mokslus kremta Airijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje. Panevėžiečiai studijuoja net Japonijoje, Korėjoje, JAV.
R.Dambrauskas tikina, kad žinių troškimo svečių šalių pavilioti jo buvę auklėtiniai – altruistai, nepamiršę savo gimtojo miesto ir mokyklos.
Gimnazijai atsiuntę 200 energiją taupančių elektros lempučių, jie dabar puoselėja planus, kaip padėti mokyklai įsirengti palėpę.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
