Tapusi projekto #grožiažymėVIDUS ambasadore, kurio iniciatoriai lietuviška, natūrali „Manilla“ kosmetika, Greta atskleidė, kad pozityvumą net beviltiškiausiomis akimirkomis jai išlaikyti padėjo atsakomybės už visus gyvenimo įvykius prisiėmimas sau ir stiprybės bei motyvacijos ieškojimas ne kituose, bet savyje.
Avarija, pakeitusi viską
Gretai teminės fotosesijos vieta – medžių alėja – fotografės Laimos Kavaliauskaitės-Bernotės buvo parinkta natūraliai, ieškant jaukios gamtos apsupties. Visgi pati projekto dalyvė besifotografuodama pastebėjo, kad jaučia, jog visa fotosesija simboliškai susisieja su jos gyvenimo istorija.
„Mano istorija tikrai apie ėjimą iš tamsos į šviesą ir miglotą, tačiau užtikrintą kelią į dabartinę, tikrą laimę. Tiesa, niekada nekaltinau kitų, kad man teko tokį kelią nueiti, nes už visus įvykius savo gyvenime esu atsakinga aš pati. Avarijos kaltininkė buvau ne aš, tačiau aš pati nusprendžiau bendrauti su tokiais žmonėmis, kurie nevengia svaigintis, o vėliau, kai guli ligoninėje, pamažu išnyksta iš tavo gyvenimo ir dar tave apgauna.“
Pasiteiravus apie lemtingą avariją, populiari vizažistė drąsiai dalinasi šiurpą keliančiais prisiminimais.
„Įvykus avarijai aš nepraradau sąmonės ir pirmiausia paskambinau į tuometinį darbą, kad įspėčiau, jog kitą dieną neatvyksiu. Taip pat tikėjausi ir viską nuslėpti nuo mamos, kad jai nereiktų pergyventi. Tąsyk mano naivumas net neleido įsivaizduoti, kad visas gyvenimas apsivers aukštyn kojomis ir lauks ne tik sunki, skausminga operacija, bet ir 9 mėnesių reabilitacija, kai didžiąją laiko dalį turėsiu tiesiog gulėti žiūrėdama į lubas. Po įvykio tesvėriau 35 kilogramus, man pačiai buvo kraupu matyti, kad iš manęs liko vien oda ir kaulai.“
Minčių galia, daranti stebuklus
„Net juodžiausiais momentais aš sau neleidau galvoti, kad galėčiau nebevaikščioti arba niekada nebedirbti. Tokios minties paprasčiausiai neįsileidau į galvą, nesvarbu, kad kojų iš pradžių net negalėjau pakrutinti. O kėlimasis iš lovos ir mokymasis vaikščioti prasidėjo būtent nuo mano minčių ir paprasčiausio įsivaizdavimo, kad galiu tai padaryti.
Sutelkdavau mintis į kojas ir bandydavau pakrutinti pirštus, kai nepavykdavo – įsivaizduodavau, kad pavyksta ir tai tęsėsi tol, kol vieną dieną man pavyko. Progresas buvo labai lėtas, tačiau jei būčiau netikėjusi savimi, nebūčiau ir pakilusi iš lovos. Todėl šiandien visiems patarčiau atkreipti dėmesį į savo mintis, kurių dėka tikrai viskas tampa įmanoma“, – apie itin daug kantrybės pareikalavusią naują pradžią pasakoja moteris.
Stiprybė ir vidinis spindesys – dėl mylimo darbo
Greta neslepia, kad noras būti veiklia, reikalinga ir realizuoti save darant tai, ką gali geriausiai, taip pat labai daug prisidėjo prie sveikimo.
„Išties, šiandien aš gyvenimo grožį pastebiu ir labiausiai pakylėta jaučiuosi darbe. Pavyzdžiui, kai vedu pamokėlę ir atlieku parodomąjį makiažą bei šukuoseną, ir pabaigoje viską užfiksuoju, o mokinukė nuoširdžiai džiaugiasi rezultatu, tada dingsta bet koks nuovargis, jėgomis prisipildau iš naujo. Tikiu, kad norint tapti sėkmingu, reikia mylėti savo darbą besąlygiškai. Šiandien dirbu labai daug, daugiau nei sveikas žmogus, nors realiai mano darbingumas siekia vos 40 proc. Kai po avarijos pradėjau dirbti, jis buvo dar mažesnis, tačiau to nesureikšminau, nes darau tai, kas patinka ir ką noriu. Visgi, jei man reiktų daryti tai, kam nejaučiu aistros – pavargčiau po pirmų dešimt minučių.“
Moteris neabejoja – pasitikėjimo jai suteikė sunki avarija.
„Gal keistai nuskambės, bet jei galėčiau atgauti sveikas savo kojas ir gyventi ankstesnį gyvenimą – likčiau prie dabartinės savęs, kuri nebegali bėgioti ir dėvėti aukštakulnių. Taip yra todėl, kad per šį įvykį išmokau vertinti ir mylėti viską, ką turiu gyvenime. Iki avarijos aš nepasitikėjau savo jėgomis ir mėčiausi.
Manau, kad užtikrintumas ir didelė motyvacija, atsiradusi po avarijos, yra mano didžiausia sėkmė. Nebepriėmiau kaip duotybės to, kokia buvau. Norėjau gyventi paprastą gyvenimą kaip anksčiau, bet tam, kad tai pasiekčiau, turėjau dėti dideles pastangas. Tai mane labai daug ko išmokė. Bet manau, man viskas taip stipriai pasikeitė į gerą, nes įvykus nelaimei nieko nekaltinau, visų atsakymų ieškojau savyje, asmeniškai prisiėmiau atsakomybę už savo gyvenimą ir nusprendžiau kilti į viršų. Dėl šio įvykio, jaučiu, kad nors man 27 metai, viduje bent 37.“
Norint turėti laiko reikia neskubėti
Visažistė teigia išmokusi nebeskubėti, nes tiesiogine prasme visąlaik turi eiti vienu tempu.
„Dėl to mano gyvenimas tapo ritmingas – aš neskubu, nes tiesiog negaliu paskubėti. Pamačiau, kad čia slypi tik pliusai – ne veltui sakoma „neskubėk ir būsi pirmas“. Tikrai taip ir yra. Šiuo principu planuojant savo laiką turi ir kada visus norimus darbus nudirbti, ir kada pailsėti.
Tačiau neskubant galioja taisyklė, kad reikia koncentruotis – jei dirbu, tai reiškia dirbu ir neatlieku jokių pašalinių veiksmų. Tomis dienomis, kai dirbu, nevaikštau į vakarėlius, bet susitelkiu į tai, ką darau. Žinoma, poilsis ir laikas sau labai svarbu, bet aš suplanuoju ir tam skiriu specialų, ramų laiką. Išmokau gyventi nelakstant pirmyn ir atgal, nes tai vargina labiausiai.“
Džiaugsmo šaltinis – galimybė būti be socialinių tinklų
„Dabar aš tikrai labai vertinu savo gyvenimą, todėl stengiuosi nešvaistyti laiko – nesėdžiu valandų valandas internete bei socialiniuose tinkluose, kurie tiesiog suryja laiką. Įmetu nuotraukas ten, kada spėju. Visada norėjau, kad mano darbas nepriklausytų nuo socialinių tinklų, todėl ratą klienčių kūriausi
„iš lūpų į lūpas“ principu ir šiandien labai džiaugiuosi, kad realiai galiu socialine medija dėl darbo nesinaudoti. Juk tai šiek tiek melagysčių pasaulis, ir tie, kurie nuolat turi dirbti su socialine medija, jaučia nuolatinę įtampą.
Prie pozityvumo prisideda ir tai, kad aš bet kur savęs nedalinu – nebendrauju su žmonėmis, per kuriuos jaučiuosi labai pavargusi, išsisėmusi – nuo jų visiškai atsiriboju. Esu nusprendusi, kad bendrausiu su tais, kurie mane pakrauna ir aš juos pakraunu pozityvumu, gerumu. Tikiu, kad trauki tokius žmones, koks pats esi. Todėl stebiuosi, kai kolegės skundžiasi darbo su žmonėmis ypatumais, nes pas mane, rodos, savaime ateina tik malonios, išsilavinusios, pozityvios klientės“, – kasdien lydinčiomis teigiamomis emocijomis dalinasi G. Vireliūnaitė-Kalinauskienė.
Ideali išvaizda gali ir atstumti, o tikro grožio suteiks drąsa būti savimi
Kalbėdama apie grožį, profesionalė sako savo kėdėje sulaukianti tikrai visus grožio standartus atitinkančių moterų, tačiau vidus nebūtinai būna toks pat.
„Visgi, jei kalbant paaiškėja, kad tos moters vienintelis tikslas gyvenime – gerai atrodyti, natūraliai įvyksta atstūmimo reakcija. Tuomet greit pamiršti, kad ji išoriškai graži ir tas grožis nublanksta. Gali ir banalu, bet bendravimas ir skleidžiama šiluma iš žmogaus grožio sąvokoje svarbiausia. Man graži moteris ta, kuri turi drąsos ir noro būti savimi, mokanti mylėti bei turinti savo stilių.
Neatradusioms ir dar nežinančioms, koks yra jų stilius, pirmiausia, patarčiau ieškoti tokių rūbų, šukuosenos, makiažo, kurie išlaisvintų jūsų elgesį. Žinoma, galima iškart eiti pas profesionalus, kurie patars, kas tiktų pagal veido bruožus, figūrą, tačiau tai ne visada garantuos, kad žmogus ir mokės bei norės tai nešioti. Kai matai, kad žmogus be proto gerai jaučiasi su tam tikru įvaizdžiu, nors iš pirmo žvilgsnio gal net atrodė kiek juokingai, vien dėl jo pasitikėjimo savimi, nuotaikos, po to nejučiomis gali pradėti juo žavėtis ir galvoti, kad taip turėjo būti.“
Vizažistui svarbiausia pajusti žmogų ir padėti jam atsiskleisti
„Darydama šukuosenas ir makiažus visada stengiuosi išryškinti atėjusią moterį, jos stilių, o ne tiesiog „uždėti“ jai makiažą ar šukuoseną iš nuotraukos. Pastebėjau, kad kiekvienas žmogus spinduliuoja apie save iš vidaus. Todėl atėjus klientei pirmiausia bandau perskaityti, pajusti ją – kas jai patiktų, koks jos būdas, pasikalbame kokiai progai ji ruošiasi, kokia bus apranga ir tuomet sugalvoju, kas ją papuoštų. Mano makiažų ir šukuosenų paslaptis, kad jaučiu žmones ir net jei klientė ateina su sportine apranga, galiu pamatyti jos stilių, būdą.
Makiažą darau remdamasi principu, kad su juo būtų gražus pats žmogus, o ne matytųsi gražus makiažas ar technika. Todėl net kai mokausi, einu į kursus tobulintis, nesistengiu išmokti kitos vizažistės technikos – ją atkartoti, bet bandau pasisemti įkvėpimo ir viską pirmiausia perleisti per vidinį savo filtrą. Manau, buvimas savimi praverčia visose situacijose“, – atskleidžia moteris.
Labiausiai grožiui padeda streso mažinimas
„Iš savo patirties galiu atskleisti, kad norint turėti gražius plaukus, svarbiausia nestresuoti. Po avarijos mano plaukai buvo praktiškai nukritę, nors iš prigimties turiu visai gerą plaukų struktūrą ir iki tol neturėjau problemų. Tuomet atsisakiau streso ir plaukai ataugo. Žinoma, būna situacijų, kai negali to išvengti. Visgi, savo kasdienybėje pastebiu, kad žmonės labai nervinasi dėl nereikšmingų dalykų –nespėja, pavėlavo ar apsipylė“, – stebisi Greta ir priduria, kad jei kažkas nutiko, nepasisekė – to jau nepakeisi, kad ir kaip nervinsiesi.
„O ir nutinka viskas taip, kaip reikia. Galbūt tai netikėta sėkmės pradžia. Jei nuleido padangą, galbūt tam, kad sutiktum žmogų, kurio labai reikėjo. Reikia priimti faktą, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi būti – tuomet pasidaro lengva gyventi, dingsta stresas. Pati to mokausi kasdien.“
Projektas #grožiažymėVIDUS – apie grožį su istorija. Apie grožį, kuris paremtas ne vien išore, bet ir vidumi. Apie natūralų ir iš kiekvieno žmogaus skirtingai bei individualiai spinduliuojantį – tokį, kokį sukūrė gamta.
