Kalbėdama apie savo mamą dainininkė neslepia, kad po ankstyvos tėčio mirties jos tapo ne tik mama ir dukra, o ir artimos draugės, be kurios skambučio darosi liūdna. „Kai buvau maža, man mama vis sakydavo, kad aš būčiau jos draugė – taip ir užaugome.
Mūsų su mama ryšys labai tvirtas – mes jau seniai esame dviese. Visą laiką jaučiu pareigą paskambinti, pasidomėti, padėti, jei tik reikia. Šiuo metu taip pat kartu sanatorijoje ilsimės“, – šypsosi atlikėja.
Kadangi ir jos mama, yra linkusi į muziką, moters nenustebino ankstyvas dukrelės noras į rankas paimti mikrofoną ir garsiai užtraukti dainą.
„Kadangi mano mama pati yra buvusi artistė, jai tai buvo nesvetima ir visiškai natūralu, kai aš pradėjau karjerą su muzika“, – kalba žinoma moteris.
Galbūt dėl bendrų savybių jos puikiai sutaria – Irena tikina, kad su mama ji visada gali pasikalbėti apie viską, nelieka vietos net ir pykčiams.
„Kadangi su mama ankstokai likome dviese, tai nebūna tų ginčų, barnių. Visą laiką aš buvau jos ramstis, bet ir ji iš savo pusės man labai daug padeda ir padėjo – ir vaiką auginti, o kai mes daug koncertavome, reikėjo ir su anūku pabūti. Iš mamos pusės jaučiau daug pagalbos“, – apie šiltą ryšį su mama kalba pašnekovė.
Retai mato sūnų
Pašnekovė teigia, kad jos mama, kaip ir vyras Žilvinas, yra stiprūs žmonės. Tai žmogus, į kurį bet kada kreiptis ir kurio nuomonės visada turi paklausyti. „Gyvenime ji labai stipri asmenybė. Jai neturi nurodinėti, turi visada tartis, jos nuomonės paklaust. O aš esu žymiai ramesnis žmogus. Mano vardas juk reiškia taiką, aš turiu ją nešti“, – dalijasi mintimis ji.
Prieš 22-ejus metus, per Irenos 30-ąjį gimtadienį pasaulį išvydo jos sūnus Vakaris. Tuo metu aukšta gaida pasitikęs pasaulį jis, regis, ir toliau bando sekti tėvų pėdomis. Tačiau savaip, kaip sako I. Starošaitė.
„Dabar jis prodiusuoja muziką, su draugu turi savo garso įrašų studiją. Jis pamuzikuoja, bet turi ir kitą darbą. Kartais negaliu atspėti, ką jis dabar veikia, nes jų tempai greitesni, negu mūsų kadaise buvo“, – šypteli moteris.
Pašnekovė atskleidė, kad abu su vyru Žilvinu Žvaguliu, manė, kad jų sūnus geros klausos nepaveldėjo. Tačiau pasirodė kiek kitaip.
„Ilgai galvojome, kad jis nemuzikalus. Nors matėme, kad ritmą jaučia puikiai – net tris žaislinių būgnų komplektus sudrožė, – juokėsi ji. – O labiausiai nustebom, kai pabaigęs mokyklą mums tiesiog paskelbė, kad išvažiuoja į Londoną, nes ten įstojo studijuoti muzikos technologijų. Jis pats viską susitvarkė, mes nieko nežinojom.“
Išvykęs į Londoną pats Vakaris pradėjo kurti savo gyvenimą, o dėl to vis rečiau ir rečiau matosi su šeima. Moteris pasakoja, kad net ir grįžusį atgal namo jį mato retai.
„Nedažnai matau sūnų, kartais dėl to liūdna. Jis turi savo gyvenimą, mes savo. Tai dabar į svečius dažniau einame vieni pas kitus“, – atsidūsta ji.
Tačiau tai tvirto ryšio su sūnumi kurti netrukdo. „Bendraujame su sūnumi glaudžiai, bet sūnus visgi yra sūnus. Turi savų reikalų, o mes paskui jaunimą nespėjame bėgti. Kai pasako savo darbo pobūdį, užimamas pareigas, aš nieko nesuprantu. Bet mes visada sugebame draugiškai apie gyvenimą pakalbėt, duoti vienas kitam patarimų“, – kalba Irena.
Moko vaikus
Anot pašnekovės, artėjanti Motinos diena jai primins ne tik apie savo pačios mamą, bet ir apie darbus, kurių nusimato daug. Ji papasakojo, kad su vyru planuoja dieną praleisti užsienyje, tačiau prieš tai dar turi krūvą reikalų.
„Kitą mėnesį su Žilvinu planuojame vykti į Airiją, o dar prieš tai organizuosiu vaikų koncertą mamos dienos proga“, – atskleidžia ji. Moteris jau kurį laiką vaikus moko solinio dainavimo ir sako, kad ši veikla ją įkvepia keliauti toliau.
„Aš kantrybės turiu, nesiskundžiu. Su vaikais man dirbti įdomu – įdomu stebėti, kaip jie keičiasi, tobulėja, kokią pažangą padaro per mokslo metus, kokių naujų dainų išmoksta. Yra labai smagių ir įdomių vaikų, kurie kartais ir nervus tampo, kartais jie ir pralinksmina, ir pradžiugina“, – tikina moteris.
