„Tik dukrai paaugus įžvelgiau mūsų panašumą, nors aplinkiniai juokėsi, kad mano bruožų nėra. Kiti išryškindavo mūsų charakterio, elgesio panašumą“, - sako Ingrida. Ji patvirtina, kad abiejų charakteriai tikrai labai panašūs. Kaip pati sako, jos viena kitą supranta net nešnekėdamos.
„Užtenka tik pažiūrėti viena kitai į akis ir suprantame puikiai, kas vyksta“, - juokiasi dainininkė.
- Ar dukra nepyko, kad dėl koncertų jums teko dažnai nebūti namie?
- Kai ji buvo mažytė, dažnai koncertuodavau, o tai paliko žymę. Ir man krito didžiulis akmuo ant širdies. Bet tuomet supratau, kad metai bėga, laiko neatsuksi, todėl reikia pasverti, kas tau gyvenime svarbiausia.
Stiprų ryšį atradome išvykusios į Tenerifę, kur dviese gyvenome vos ne metus. Taip susigriebiau ir dabar esame neišskiriamos. Visą laisvalaikį leidžiame kartu, todėl pavydo nėra tiek daug, nors kartais visko būna. Dabar labai gerai sutariame, bendraujame pastoviai, todėl problemų nėra.
- Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
- Ji – labai aktyvi mergaitė, nesėdi prie televizoriaus, kompiuterio, todėl šių problemų nėra. Tad man tenka lankstyti su lankais po kiemą, važinėtis riedučiais, pačiūžomis, slidinėti. Važinėti su manimi po manikiūrus ar parduotuves jai būtų didžiausia kančia ir nuobodybė. Kartais net pavargstu tokiu tempu su ja lėkti (juokiasi).
Aš didžiuojuosi dukra, nes ji neužsisėdi prie kompiuterio, yra neužsisklendusi. Jai labai svarbus bendravimas, turi daug draugų, todėl realių žmonių neiškeičia į virtualius.
- O ar tenka būti griežtai?
- Bausmės man yra didžiausias iššūkis, nes aš tiesiog negaliu būti griežta. Labai stengiuosi. Žinoma, kartais kai pratrūkstu, tada jau reikia manęs saugotis (juokiasi). Kiekvieną kartą situacijas sprendžiame pokalbiais, auklėjimu, todėl stengiuosi viską išspręsti, kad nereikėtų skirti jokių bausmių. Reikia vaikui paaiškinti, nes niekas negimsta mokėdamas, o ji stengiasi, supranta.
Tai yra tėvų atsakomybė – paaiškinti vaikams, kad jie kitą kartą taip nedarytų. O jei nesugeba, pykti ne ant vaikų, o ant savęs.
- Artėja paauglystė – vienas didžiausių išbandymų tėvams. Ar ruošiatės?
- Iš tikrųjų nežinau, kaip elgtis, ką daryti. Bijau to momento, todėl džiaugiuosi, kad vaikystė dar tęsiasi. Stengiuosi džiaugtis kiekviena akimirka, ją palepinti ir džiaugtis tuo, kad esu jai dar reikalinga. O jau vėliau gali būti: „Mama, nelįsk“ (juokiasi). Tai mano pirmagimė, todėl dar nelabai žinome, ko lauktis, bet pamačius pirmuosius požymius bandysime šnekėtis.
- Iš kur visos šios žinios?
- Kantrybės išmokau iš savo tėvų, anytos. Mačiau, kaip tai reikia daryti. Daug auklėjimo paslapčių gavau ir iš močiutės. Kai tik jos susilaukiau, atrodė, kad nieko nežinau, todėl mokiausi iš artimiausių.
- Ar dukra neplanuoja eiti Jūsų keliu? Tapti dainininke?
- Bandėme, bet jai nelabai tiko. Mano vaikystėje būrelių pasirinkimas buvo ribotas, nes gyvenau toliau nuo didmiesčio. Mokykloje buvo vos keli būreliai, todėl man, kaip ir dukrai, trūko veiklos. Dukrytei leidau rinktis, kas jai mieliausiai prie širdies.
Laikui bėgant vieni ar kiti dalykai atsisijojo, bet Marija išbandė daug veiklų: nuo choro, dainavimo, baleto, teniso iki plaukimo. Dabar ji lanko skaičiavimo mokyklą, gimnastiką. Labai svarbu įsiklausyti į savo vaiką, tada ir jo akys degs, rezultatai bus geresni.
- Galbūt pagalvojate ir apie gausesnę šeimą?
- Jeigu Dievas mums suteiks tokią laimę, labai apsidžiaugsime. Bet su tokiais planais taip ir būna – planuoji, planuoji ir nėra, todėl tokių dalykų, kurių pats negali kontroliuoti, stengiuosi neplanuoti.
