„Mama man yra vienas svarbiausių žmonių gyvenime, ji visada padės, paguos. Nežinau mamos, kuri nemylėtų savo vaiko. Mano mamai mūsų apsilankymas per šią šventę – didžiausia dovana. Ji visada mums prigamina daug maisto, tas bendravimas su mumis jai labai svarbus. Sako, kad nevežtume dovanų, tik patys atvažiuotume.
Nesakyčiau, kad su mama esame draugės – aš gerokai jaunesnė, bet ji yra tikra mama“, – apie santykius su vienu artimiausių žmonių naujienų portalui tv3.lt pasakoja moteris.
Nemoka būti griežta
Tiesa, paklausta, ar pati stengiasi būti dukrų draugė, pašnekovė išduoda, turinti be galo minkštą širdį: „Aš labiau draugiškai auginu, iš manęs didelis ir baisus auklėtojas nesigauna. Aš jas lepinu, galvoju, kad jos kažkada susiprotės pačios, ką daro negerai. Nemoku auklės taktikų laikytis, aš per kalbėjimą, buvimą kartu, švelnumą.
Tų griežtesnių metodų pas mane tikrai nėra, stengiuosi daug kalbėtis su dukromis“.
O ar būna Ingridos šeimoje pykčių su paaugle Marija? „Žinoma, kad būna. Nevaidinsiu, kad pilnai suprantu dukrą, mes, mamos, tikrai kartais nesuprantame vaikų reikalų. Nors ir pati buvau paauglė, paaugliams svarbu tokie dalykai, kurie mums kartais atrodo visiškai menkniekis.
Neprimetu jai savo nuomonių, standartų. Aš manau, kad ji yra tikrai asmenybė, pati ieško savo kelio, eina per savo patirtis. Aš galiu jai papasakoti savo patirtis, bet tai jos reikalas, į ką įsiklausyti, o ką praleisti.
Man atrodo, kad nei vienas žmogus nėra išaugęs vien tik klausydamasis ir remdamasis kitų patirtimi. Reikia ir pačiam patirti gyvenimą, išmokti mokytis iš savo klaidų. Aš bandau jos įsiklausyti ir nespaudžiu“, – atskleidžia I. Martinkėnaitė.
Vaikai namuose – karaliai
Nuo Marijos neatsilieka ir mažoji Eva – nors mergytei tik neseniai suėjo dveji metukai, jos didžiulė asmenybė pripildo namus ne tik juoko, bet ir išdaigų.
„Neturime auklės, birželį bandėme lankyti darželį, bet prasidėjo ligos, tad nusprendėme peržiemoti namuose. Darželis dar sugeba paaiškinti vaikams, ten yra kitų vaikų, kuriuos dukra gali stebėti. Labai laukiu, kol galės dukra grįžti į darželį.
Mes namie vaikams esame pagalbiniai asmenys. Tarnaujame jiems. Mažoji ne iš paprastųjų, ji turi labai aiškią nuomonę.
Atostogavome Tenerifėje, ten buvo kitų vyresnių vaikų, ji ten buvo su visais lygi. Ji visiškai nekukli, labai man smagu, kad ji drąsi, kūrybiška, prisigalvoja veiklų“, – dukra džiaugiasi atlikėja.
Sakoma, jog tėvai – didžiausi mokytojai. O ką iš tėvų auklėjimo perėmė Ingrida?
„Aš auklėta senąja mokykla, kuri turi daug spragų. Mane auklėjo griežtai, labai katalikiškoje šeimoje. Vaikams dabar daug daugiau duodu laisvės. Mūsų tėvai neturėjo tokių sąlygų, turėjo griežtus darbo grafikus, dabar turime galimybę daugiau laiko leisti su vaikais.
Keičiasi laikai, turime pedagogikos, psichologijos žinias, galime naudoti naujus metodus. O iš mamos perėmiau tai, jog vaikai turi kuo daugiau laiko praleisti su tėvais, su šeima“, – pasakoja Ingrida Martinkėnaitė.
