„Maždaug prieš septynerius metus su visa šeima lankėmės Karibuose ir viešėjome labai dideliame zoologijos sode, kur buvo daug vietinių gyvūnų, paukščių, papūgų. Jas buvo galima paimti į rankas, glostyti, todėl įstrigo labai giliai mano dukrai į širdį. Grįžus namo, likus pusmečiui iki gimtadienio, paklausiau dukrelės, ko ji norėtų. Atsakymas buvo aiškus – papūgos“, - juokiasi moteris.
Visgi įsigyti egzotišką gyvūną nebuvo lengva. Kaip pasakoja Inga, Lietuvoje tuo metu beveik niekas neturėjo kakadu, o tokios rūšies papūgos, kurios šeima norėjo, yra labai retos. Jos peri per metus tik vieną sykį, o kad išperėti papūgų pora turi būti bent penkerius metus kartu. Šios papūgos išsiskiria savo dydžiu (kūnas siekia nuo 30 iki 70 cm ilgio), taip pat vienintelės turi plunksniškas vėduoklės formos skiauteres.
„Tad gimtadienio dieną dukrai padovanojome narvą, kuriame buvo tik mažytės papūgytės nuotrauka su užrašu „Netrukus pasimatysime“. Taip ir prasidėjo mūsų didžioji papūgos ieškojimo kelionė. Baigėsi ji tuo, kad paukštukas pas mus atkeliavo po maždaug šešių mėnesių“, - pasakoja I. Stumbrienė.
Neįprastas augintinis, kuriam suteiktas Coco vardas, šeimai tapo neatskiriamu draugu, nors prižiūrėti nėra lengva. Kaip juokiasi moteris, jis yra tikras namų karalius, tad tenka gyventi pagal jo taisykles.
„Kaip ir kiekvienas gyvūnas, jis reikalauja dėmesio, tačiau papūgėlė labai meili, jauki. Atsisėda ant peties, o kai būdavo mažytė įsirangydavo tarp rankovių ir snausdavo“, - džiaugiasi moteris.
Inga išduoda, kad šeimoje ji yra atsakinga už keturkoję Barbę, o papūgą Coco prižiūri dukra. Būtent ji tvarko narvelį, moko papūgėlę naujų žodžių. Coco moka aiškiai ir ryškiai pasisveikinti, pasakyti savo vardą.
„Visgi ji labiausiai mėgsta kalbėti savo kalba, – juokiasi moteris. – Tik sunku suprasti, ko ji nori, tad belieka tik linksėti galva. Taip pat labai mėgsta pykti. Jei grįžus namo mes su ja nepasisveikiname, visi namai aidi. Kiekvienas privalo prie jos prieiti ir pasisveikinti, pasakyti „Labas“, tada ji būna patenkinta“.
