„Faina (kalba kiek paredaguota, nes originale buvo rusiškas keiksmažodis, - aut. past.) pana FB“, - iškeverzota ant sienos ir nurodyta, kaip reikėtų socialiniame tinkle ieškoti tos... fainos panos.
Vilniaus troleibusai yra visko matę: ant sėdynių atlošų rašikliais užrašytų telefonų numerių, ant langų raktais išbraižytų velnių ir keiksmažodžių, bei įvairiausių po tomis pačiomis sėdynėmis priklijuotų kramtomų gumų.
Tačiau šis užrašas apie fainą paną feisbuke man dar kartą pastukseno į smegenis ir privertė suprasti, kad šiuolaikinis pasaulis sukasi visai kitaip negu senamadiško telefono ratukas – šių dienų herojams svarbiausia yra „čia ir dabar... urmu“.
Su dainininku Ilja Aksionovu dėl interviu sutarėme taip pat šiuolaikiškai – feisbuku, tačiau vietą pasirinkome „oldschoolinę“. „Aš tikrai būsiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA)“, - parašė man Ilja ir aš priėmiau šį iššūkį.
Jis mane pasitiko rankose spausdamas ausines, o aš nepasikuklinau pasiklausti, kokios muzikos klausosi.
„Aš neklausau muzikos, - trumpai nukirto Ilja. – Keista, ar ne? Dabar klausiausi vienos prancūziškos radijo stoties. Neklausau muzikos, nes man pakanka muzikos, kurią aš kasdien turiu aplink save. Aš įsijungiu prancūzišką radijo stotį ir klausausi, kas ten yra pasakojama. Man įdomu paklausyti, tuo pačiu pasimokyti prancūzų kalbos“.
Per tas dešimt sekundžių supratau, kad apie šių dienų herojus, greičiausiai, būsiu suklydęs.
Apie išskirtiniu vokalu apdovanotą berniuką Ilją visa Lietuva sužinojo prieš beveik dešimtmetį, kai mažasis visaginietis pradėjo šturmuoti įvairiausių konkursų bei operos scenas. „Tačiau dabar esu niekuo neišsiskiriantis tenoras“, - nusijuokia LMTA antro kurso vokalo studentas.
- Ilja, atrodo, kad tavo kelias buvo nulemtas dar vaikystėje.
- Nežinau. Gal tiesiog jis buvo tasai lengviausiai minamas. Tikrai tai nebuvo nulemta. Ši formuluotė net kiek keistokai skamba. Tiesiog taip yra. Turiu puikius duomenis muzikai. Nuo vaikystės muzikavau, todėl buvo labai lengva. Manau, kad visiems vaikams taip turėtų būti, tačiau, deja, taip nėra. Kartais tėvai ar auklėtojai nepastebi vaiko polinkių ar gebėjimų. Šiems vaikams nepasiseka, jie pradeda ieškoti savo kelio suaugę. O man pasisekė, kad mano kelias buvo akivaizdus. Man buvo lengva.
- Daugelis dainininkų mėgsta pasakoti, kad anksčiau pradėjo dainuoti negu šnekėti. Tavo istorija bus tokia pati?
- Taip nebuvo. Man niekas nesakė, kad anksčiau pradėjau dainuoti negu kalbėti. Man tik pasakojo, kad pradėjau labai anksti kalbėti. Tai sužinojau iš mūsų šeimos draugės – kalbėjau jau būdamas vienerių. Manau, tada ir pradėjau muzikuoti. Tačiau tai yra normalu, nes visi vaikai tik pradėję kalbėti pradeda ką nors niūniuoti sau po nosimis. Tuo labiau, kad pas mus namuose visada skambėjo muzika. Pamenu, kai gimė mano sesė buvau ketverių ir mokėjau bent šimtą dainų.
- Tekdavo dainuoti sesei?
- Ne, bent jau aš nepamenu, kad prie jos būčiau labai daug sėdėjęs. Bet namuose nuolat skambėdavo įvairiausių animacinių filmukų dainelės. Visas jas mokėjau. Taip pat nemažai dainuoti tekdavo darželio grupėje. Visą laiką niūniuodavau sau po nosimi.
- Ar manai, kad esi išskirtinis?
- Iki vienuolikos metų aš neturėjau to aukšto balso, apie kurį visi taip kalbėjo. Buvau lygiai toks pat, kaip visi kiti, nelabai kuo išsiskirdavau. Nebent darželyje, nes ten dainavau daugiau už kitus, vaikščiodavau į muzikos mokyklą. Tas balsas atsirado, kai man buvo dvylika. Tada pradėjau dainuoti Operos ir baleto teatre, man atiteko „Mažojo princo“ pagrindinis vaidmuo.... Gal tada atsirado tos kalbos, tačiau pats niekada negalvojau, kad esu kažkuo išskirtinis. Žinojau, kad esu vienas tų vaikų, kurių yra labai mažai, todėl dainavau Operos ir baleto teatre, dirbau su Gintaru Rinkevičiumi... Buvo visko, tačiau tai nebuvo mano išskirtinumas, tiesiog buvo tokia situacija. Išskirtinumas? Gal kiek per stipriai pasakyta. Gal aš tiesiog daugiau jaučiu... Bet ir tai gali suskambėti labai skambiai. Nenoriu pasirodyti labai „pasikėlęs“ ir pasitikintis savimi. Dažnai girdėdavau žmones sakant, kad, kad esu labai muzikalus. Ir čia mes kalbame ne tik apie balsą. Juk dabar esu toks pats tenoras, kaip ir visi kiti milijonai tenorų. Tiesiog sulaukdavau pastabų, kad esu ypatingai muzikalus. Vieną kartą labai įdomiai apie tai kalbėjau su savo geriausiu draugu: ar tai yra įgimta, ar to išmokstama...
- Kaip muzikalumas yra apčiuopiamas?
- Neįsivaizduoju. Jis nėra apčiuopiamas. Juk vienas aktorius vaidina ir tu tiki, o kitas vaidina ir tu juo negali netiki. Taip pat yra ir muzikoje, kartais matai ir supranti, kad dainuojančiam kažko trūksta. Gal tiesiog muzikalūs žmonės geriau jaučia muziką. Bet ar galima to išmokti? Būna žmonių, kurie pradeda dainuoti ir kuklinasi, jiems reikia dešimties metų, kad juo patikėtų. O yra tokių, kurie iškart sugeba pavergti auditoriją. Tikiu, kad muzikalesnis žmogus visada bus žymiai aukščiau už tą, kuris turėjo juodai dirbti ir to mokytis. Puikiai suprantu, kad galima pagerinti savo IQ, taip galima gerinti ir savo muzikalumą. Tačiau tas, kuris turėjo įgimtą talentą, visada bus geresnis.
- Ar vaikystėje bendraamžiai tave baksnodavo pirštais?
- Man buvo keturiolika, kai prasidėjo įvairūs pasirodymai, mane kalbindavo televizijos laidos. Tada atvažiavau gyventi į Vilnių, kur niekas manęs pirštais nebaksnojo. Visiems kažkaip būdavo faina, manęs klausdavo, kaip man sekasi, bet niekas nebaksnojo. Nes Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurliono menų mokykloje ir taip yra pakankamai talentingų žmonių. Aš niekuo iš jų neišsiskirdavau. Stebėjo? Taip, kitos aplinkos žmonės sekė mano pasirodymus ir komentuodavo, kad apie mane spauda rašo. Dažniausiai apie tuos straipsnius žiniasklaidoje net nežinodavau, nes aš niekada neskaičiau pramoginių naujienų, nežiūrėjau televizoriaus. Man tai yra neįdomu. Iki šiol viską apie save sužinau iš aplinkinių. Žmonėms, pasirodo, kartais būna visai įdomu kažką apie mane sužinoti.
- Papasakok, koks yra muzikalaus žmogaus pasaulis?
- Kaip aš gyvenu? Nepasakyčiau, kad aš gyvenu labai muzikaliai. Muzika – tai akademija, bet laisvalaikiu man patinka skaityti knygas, kurios dažniausiai nėra susijusios su muzika. Kol turiu laiko noriu įkišti savo galvą į kuo daugiau įvairiausių dalykų, kurie man patinka. Taip pat stengiuosi kuo labiau save atskleisti. Suprantu, kad nuo pirmo kurso akademijoje prasidėjo laikotarpis, kai pats noriu save labiau pažinti. Mokykla tebuvo... Aš jos nepamenu. Labai blogai prisimenu visus tuos dvylika metų. Bet labai gerai prisimenu vaikystę iki mokyklos ir dabartinį laikotarpį. Manau, tai buvo ir yra savęs pažinimo ir tobulinimo metai. Noriu kuo labiau save pažinti ir kuo labiau atskleisti save ir dalykus, kurie manyje yra negeri, pakeisti juos geraisiais. Būtent dabar turiu laiko formuoti savo mąstyseną. Todėl labai daug skaitau apie emocinius intelektus... Skaitau viską, kas padeda lavinti save.
- Bet juk vis vien niekas dabar nepatikėtų, kad tau jau dvidešimt...
- Niekas ir netiki. Vis sulaukiu klausimo „Tau dvidešimt?“, palinksiu galva ir gaunu atgal „Tu taip suaugai“. Juk natūralu. Man buvo vos keturiolika, kai su manimi visi supažino. Mano mąstysena pasikeitė. Norisi, kad ir žmonės žinotų, kad aš jau užaugau, esu kitoks. Ką aš galėjau vaikystėje? Padainuoti.. Mano pasaulis buvo visiškai nesusiformavęs, aš negalėjau pasakyti protingų dalykų. Ką besakydavau, visiems tai atrodydavo labai vaikiška. Dabar aš galiu bendrauti su žmonėmis. Daugelis mano pažįstamų yra dvigubai vyresni už mane. Aš galiu pagaliau su jais bendrauti. Žinai, visai neseniai pas mane buvo atvažiavusi močiutė iš Rusijos. Ji pas mus apsilanko gal kartą per aštuonis metus. Ir aš pirmą kartą galėjau su ja pakalbėti kaip suaugęs su suaugusiu, o ne vaikas, ir sužinoti labai daug apie ją.
- Nebijai, kad tave vis vien prisimins mažą berniuką...
- Bet gal tai yra ne mano problema, o tų žmonių, kurie nenori domėtis, ką aš dabar veikiu. Na, juk man tokie žmonės, kurie galvos, kad aš tesu tas mažas berniukas, nereikalingi. Jie nestebi, neateina į koncertus, jiems tiesiog buvo įdomu, kai jie mane pamatė. Turime suprasti, kad viskas keičiasi, nemanau, kad manęs laukia laiko užšaldytas likimas. Neketinu likti Lietuvoje muzikine prasme.
- Platesni vandenys- užsibrėžtas tikslas?
- Taip. Visi mano ateities žingsniai yra kruopščiai sudėlioti. Ieškau sau vietos, kurioje norėčiau gyventi. Aš mokausi užsienio kalbų. Man labai patinka. Prancūzų kalbą išmokau praeitais metais pats: pasiėmiau į rankas knygas, susiradau vaizdo pamokas ir nuvažiavau vasarą trims mėnesiams gyventi į Paryžių. Dabar mokinuosi vokiečių kalbą. Ketinu važiuoti į Vokietiją. Tiesiog man patinka kalbos. Mano įsitikinimu, geras klasikinis dainininkas privalo mokėti penkias pagrindines kalbas: italų, prancūzų, vokiečių, anglų ir rusų. Pastaroji yra mano gimtoji, anglų ir prancūzų kalbas žinau. Liko išmokti vokiečių ir italų.
- Jau spėjai išsirinkęs, kur gyvensi?
- Oi, ne. Galvoju, kur būtų geriausia sveikatai, nes Lietuvoje yra labai sunku žiemą. Emociškai man nėra skirtumo, turiu atsparumą niūrioms dienoms, depresijoms. Tačiau sunku išsaugoti sveikatą, nes aplink daugelis serga bangomis. Juk pas mus yra įprasta sergant eiti į paskaitas ir užkrėsti kitus (juokiasi). Sunku atsilaikyti ir nesusirgti. Gal norėčiau gyventi ten, kur šilčiau...
- Tai reikia italų kalbą mokytis?
- Taip, bet manęs Italija netraukia. Galvoju apie Prancūziją. Ten prabėgo mano vasara, bet man nelabai patiko. Gal dėl to, kad neradau sau chebros. Nes būtent žmonės kuria aplinką. Suprantu, kad per tris mėnesius dirbant naktimis bare sunku surasti tikrų draugų... Darbas Paryžiaus bare buvo pirmasis mano normalus darbas. Pripažinkime, kad surasti bendrų interesų žmogų bare – girtą, sėdintį šalia, ar dirbantį – yra sudėtinga. Todėl ir buvo liūdnoka ir nuobodu. O gal tiesiog pritrūko laiko... Trys mėnesiai nėra daug. Jei įstočiau ten mokytis, gal viskas būtų kitaip.
- Apie tai negalvojai?
- Galvojau, tačiau aš pavėlavau į stojimus. Pas juos yra labai keista sistema. Visur dokumentus galima registruoti iki kovo, o Prancūzijoje priėmimas baigiasi lapkričio mėnesį. Pavėlavau.
- Tai kaip tasai pirmasis tavo darbas?
- Visiškai paprastas darbas... Nesu žmogus, kuris bijotų darbų. Gyvenime man yra tekę valyti tualetus... Juk visi tai daro, kai reikia tvarkytis. Pamenu, kad baro šeimininkas mane net pagyrė, nes niekas taip kruopščiai pas jį nėra dirbęs. Mano požiūris yra paprastas: darbas yra darbas, privalai jį dirbti. Gal požiūrį, kad nėra gėdingų darbų, paveldėjau iš savo tėvų. Buvau patenkintas darbu, nors kartais būdavo sunku. Dirbau naktimis nuo devintos vakaro iki trečios ryto. Ten nuolat skambėjo muzika, o kalbėtis tekdavo tik su pusgirčiais. Pasitaikydavo keistų situacijų, nes gerai prancūzų kalbos nemokėjau, o apgirtę žmonės kalba be jokios dikcijos. Susibendrauti būdavo sunku, klausydavau, tačiau nieko nesuprasdavau. Tačiau savo prancūzų kalbą tikrai patobulinau grįžęs į Vilnių. Patirtis buvo labai faina, nes suvokiau, kad galiu dirbti ne tik muzikinį darbą. Žinojau tai, nes turėjau šiokios tokios patirties vadyboje, kai dvyliktoje klasėje statėme operą. Man teko bėgioti, tartis dėl rėmimo.
- Ši kelionė, darbas bare – spontaniškas ar apgalvotas?
- Viskas buvo puikiai suplanuota. Pamenu, vieną rugsėjo dieną leidausi Basanavičiaus gatve žemyn ir nufotografavau gatvę... Man tai buvo panašu į Paryžių, nors prieš tai niekada ten nebuvau lankęsis. Užsimaniau aplankyti Prancūzijos sostinę. Pradėjau mokytis kalbą ir pasakiau sau, kad privalau ten nuvažiuoti. Porą kartų nuvažiavau tiesiog norėdamas susipažinti su miestu. Man patiko. Pradėjau dar intensyviau mokytis kalbos ir nuvažiavau. Tačiau aš ten nesirinkau darbo, man nebuvo svarbu, koks jis buvo, tiesiog važiavau išmokti kalbos. Žinojau pagal asmeninę patirtį, kad privalau patekti tarp žmonių, kalbančių prancūziškai, jei noriu ją išmokti. Lygiai tas pats buvo su lietuvių kalba. Juk aš lietuviškai nekalbėjau, kol neatvažiavau į Vilnių. Mokėjau teoriją, tačiau niekada nekalbėjau. Bet žinojau, kad mane reikia įkišti į tą aplinką. Be to, aš niekada nejaučiau komplekso kalbėti. Aš nebijau. Pamenu, kad iš manęs juokėsi, kai anksčiau kalbėjau lietuviškai. Tai buvo sunku. Tačiau žmonės, kurie supranta, kad tu mokaisi ir stengiesi, niekada iš tavęs nesijuoks... Bet kurioje situacijoje.
- Kaip manai, kokios muzikos reikia pasauliui?
- Protingos. Pas mus labai daug šlamšto. Įsijunkime dainas, kurios šiuo metu yra populiariausios. Apie ką jos? Atsiprašau, apie ką dainuoja žmonės? Apie šūdus. Esmė yra tame, kad muzika turi nešti turinį, bet kuris meno kūrinys turi nešti žinią. O dabar dažniausiai yra dainuojama apie šūdus. Apie nieką. Nekalbu apie muziką, apie tai, kad popsas sukurtas iš keturių akordų. Kalbu apie tekstus. Jie yra apie nieką. Apie meilę dainų yra milijonai. Žinai, kodėl man nepatinka dainuoti popso? Nemanau, kad nesu sukurtas dainuoti pop muziką, nes nemoku meluoti... Labai retos išimtys, kai sugebu pajausti kūrinį, kurį man sukuria kitas žmogus, nes aš pats nesugebu tokios muzikos kurti. Man nepatiko pop kultūra, nes joje sudėtinga kažką sukurti protingo: arba tam reikia labai daug pinigų, arba daug pažinčių, jei nori būti laisvas... Arba reikia pačiam kurti... Arba rasti žmones, kurie tai darys iš idėjos. Bet tai yra sunkus kelias. O klasikai galioja kiek kitokios taisyklės: tau nereikia jos kurti, bet gali ją pajausti.
- Paminėjai, kad apie meilę yra parašyta labai daug dainų. O pats ja tiki?
- Dažniausiai muzika, manau, ir yra apie meilę. Iš meilės, iš jausmų, apie meilę... Taip, tikiu. Ir dainuoju remdamasis visiškai nesmagiomis savo patirtimis dažniausiai. Nemėgstu linksmų dainų. Nenoriu labai grubiai pasakyti, bet įsimylėjęs žmogus yra kvailys (šypsosi). Tas, kuris išgyvena laimingą meilę, retai bandys kapstytis giliai, nes jis tiesiog įsimylėjęs. Tačiau tasai, kuris myli be atsako, išgyvena žymiai gilesnius jausmus. Nes jam yra sunku. Tada ir muzika atrodo „gilesnė“. Pažvelkime į operas, kuriose apstu meilužių, įsimylėjėlių, kuriems labai linksma ir gera... Juk dažniausiai šie personažai yra kvailiai. Taip yra. Nežinau, kodėl. Linksmą muziką man yra sunkiau pajausti, esu liūdnų, sunkių dalykų mylėtojas. Man patinka romantizmas, nors jis ir sugadino visą meilės sąvoką, nes perdėto, itin tragiško įsimylėjimo tikrai tiek nereikia...
- Patikslinkime, ar tiki meile?
- Tikiu, bet dažnai nematau jos žmonėse. Nelabai suprantu, kaip žmonės bendrauja. Nematau meilės ir tarpusavio pagarbos. Aš tikiu draugų meile. Manau, būtent ji man yra žavingiausia. Kažkada su draugu kalbėjome apie tai, kad meilė tarp vyrų tikrai yra stipresnė už meilę tarp vyro ir moters. Nes ji yra paremta visai kitokiais dalykais, kurie žymiai ilgiau išlieka. Draugiška meilė sugeba labai daug išgyventi, tačiau ryšys su žmogumi lieka. Nežinau, kodėl, bet tikra draugystė išlieka. Bet meilė ir turi būti ilgalaikė. Nes meilė tik dėl jausmų trunka labai trumpai. Tačiau nepamirškime, ką jau sakiau – pagarba. Meilė ir pagarba yra tapatu.
- Ilja, jautiesi šiame pasaulyje vienišas?
- Jaučiuosi. Man atrodo, kad visada būsiu vienišas poros prasme. Man yra labai sunku su žmonėmis. Labai sunku... Surasti žmogų, su kuriuo sutapčiau bendravimo atžvilgiu? Labai sunku.
- Nebijai, kad vienatvė gali pakišti koją gyvenime?
- Bet man daug žmonių ir nereikia. Aš džiaugsiuosi, jei atsiras bent vienas. Aišku, jeigu nėra nė vieno – sunku. Žinai, tarp mano draugų nėra nė vieno, kuris mane galėtų nutempti žemyn, man reikia žmonių, kurie turi kur kas aukštesnes vertybes, man reikia žmonių, prie kurių aš turėčiau temptis. Sunku, jei tokių aplink nėra, nes žmogus negali gyventi be kito žmogaus. O nusivažiuoti žemyn vien dėl to, kad pritapčiau, tikrai nenoriu. Džiaugiuosi, kad turiu draugų, kurie mane skatina temptis į viršų.
- Ar turi kokių nors baimių?
- Mirtis. Tačiau negaliu pasakyti, kad aš jos bijau. Tiesiog bijau, kad mažai spėsiu padaryti per gyvenimą. Turiu svajonių. Kiekvienas privalo turėti didelių svajonių. Jos yra reikalingos, nes stengdamasis įgyvendinti savo didelę svajonę per gyvenimą gali spėti įgyvendinti bent jau mažą jos dalį. O tai jau yra šis tas. Bijau padaryti per mažai, bijau nespėti pakeisti pasaulio.
- Ką norėtum labiausiai pakeisti?
- Norėčiau, kad būtų mažiau neapykantos. Nemėgstu kvailų žmonių. Bet ne tų, kurie kažko nežino, o tų, kurie nesugeba mąstyti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Gal nuskambės keistai, bet aš labai gerai jaučiu žmones. Kartais gal ir pats elgiuosi negerai, tačiau puikiai jaučiu kiekvieno emocinę būseną ir žinau, ką reikia pasakyti tam tikrais momentais. Taip, kartais ir aš pasakau kvailystę... Bet džiaugiuosi sugebantis suprasti, kad padariau negerai. Man nepatinka, kai žmonės nesugeba atsiprašyti arba sukelia konfliktus. Ir tai, kas vyksta pasaulyje dabar, yra kvailų žmonių emocijų pliūpsniai. Taip, žmonės yra valdomi emocijų, tačiau dabar viskas vyksta labai neracionaliai. Niekas nebemąsto ir nenori klausimų spręsti taikiai. Žinai, nežinau, kodėl, bet niekada gyvenime nesimušiau. Niekada. Neturėjau „strielkų“...
- Gal tai nėra blogai?
- Nežinau, ar tai yra gerai. Aš net abejoju, ar aš moku apsiginti. Iš kitos pusės, man visada atrodė, kad kova yra pati kvailiausia išeitis. Netgi mokyklos laikais, kai mane kviesdavo muštis, nejausdavau jokios gėdos nueiti tiesiog namo. Kažkas man įkandin rėkdavo, kad tai yra žema, bet, atsiprašau, man tai yra kvaila: jeigu žmogus nesugeba nusiraminti ir pakalbėti. To dabar trūksta ne tik tarp žmonių, to trūksta tarp šalių. Keista. Mums trūksta empatijos. Pats dabar suprantu, kad reikia mokytis keisti savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Sutinku, kad tai yra labai sunku, bet suprantu, kad tai yra privaloma. Neretai kiekvienas mūsų viduje turi dalykų, kuriuos reikia keisti. Tarkime, jeigu aš kažkada būdamas šešiolikos išsakiau savo kvailą nuomonę, o dabar suprantu, kad tai buvo neteisinga, pripažinsiu, kad tada buvau neteisus ir dabar nereikia manęs už tai smerkti. Bet žmonės kažkodėl labai nenoriai atsisako savo neteisingų dalykų. Suprantu, kad žmogus išgirdęs repliką, kad yra neteisus, dešimt sekundžių, o kai kurie ir kelias dienas, tiesiog nepriims tavo replikos. Tačiau protingas žmogus tai gali suvokti, nors jam bus labai sudėtinga tai priimti.
- Ką esi skaudžiausio išgirdęs apie save?
- Aš sunkiai priimu kritiką. Tačiau aš sugebu apmąstyti tai, ką išgirstu ir viską pasverti. Teisėta kritika yra reikalinga, bet turiu ydą – mėgstu būti teisus. Todėl aš sugebu pakeisti požiūrį, nes renkuosi tai, kas yra teisinga iš žmonių, iš paties gyvenimo. Nemalonu, kai žmogus man įrodo, kad esu neteisus, bet išmokau per save perlipti. To trūksta pasauliui.
- Sunku buvo mokytis perlipti per save?
- Tai nebuvo mokslas. Tai buvo suvokimas, kad kitaip nebus. Jei nesugebėsi perlipti per save tam tikromis akimirkomis, būsi asilas, kuris užsispiria ir nesugeba pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Tiesiog kartais reikia keisti savo požiūrį į tam tikrus dalykus priklausomai nuo situacijos. Juk mes visi turime skirtingus požiūrius į gyvenimą, tačiau tikiu, kad turime kažką bendro, kažkokią vieną tiesą.
- Kur pamatysime Ilją, tarkime, po dvylikos metų?
- Tikiuosi, kad pamatysite dainuojantį. Sunku pasakyti, kur... Tiesiog noriu dainuoti, nes manau, kad tai man leidžia atskleisti savo galimybes. Tikiuosi, kad po dvylikos metų bus mano karjeros pradžia... Nors norėtųsi, kad tai būtų pikas, nes neketinu dainuoti visą gyvenimą. Tai būtų per daug siaurą. Visą gyvenimą praleisti viename amplua? Ne. Norėčiau remti menininkus... Gal tai ir būtų mano kelias, kuriuo eidamas galėčiau keisti pasaulį. Norėčiau skleisti savo pasaulėžiūrą. Esu pacifistas. Jeigu mane kviestų į kariuomenę, eičiau su sąlyga, kad neimsiu ginklo į rankas... Taip, lygiai taip pat, kaip filmo „Pjūklo ketera“ herojus. Niekada gyvenime negalėčiau ir nenorėčiau imti į rankas ginklo. Tikiu, kad viską galima išspręsti kitaip.
- O ar sugebi lipti žmonėms per galvas?
- Man neteko to daryti. Jei man ir pasakytų, kad galiu pasiekti savo tikslą perlipęs kažkam per galvas, manau, pabandyčiau tai padaryti kitaip. Nes man nepatinka statyti žmones į nepatogią situaciją. Pats jaučiu, kaip tai gali būti nemalonu. Manau, visada galima pakeisti situaciją, juk niekada nebūna griežtų sąlygų.
