Feisbuke jis pasidalijo savo patirtimi apie kalėjimą bei svarbų dalyką, kurį suprato kelionės metu.
„Žinote, kažkada savo kalėjimuose suvokiau vieną, bet labai svarbų dalyką. Mano gyvenimas yra absoliučiai vientisas. Jame nėra jokių etapų. Taip, būna geriau, būna blogiau, bet jis yra vienas. Tik vienas ir tik mano. Ir už jį atsakingas tik aš pats. Ir visai nesvarbu, kurioje spygliuotos tvoros pusėje bebūčiau.
Taip ir gyvenau visai nekreipdamas dėmesio į jokias gyvenimo peripetijas. Buvo visko, bet ši nuostata liko gelžbetoninė kaip uola. Mano giliu įsitikinimu tai buvo labai teisinga. Kas be nutiktų, tai yra mano gyvenimas ir kas svarbiausia, kad antro tokio nebus. Tik šis vienintelis. Šiapus kalėjimo sienų ar anapus iš esmės niekas nesikeičia. Tik lokacija ir pasirinkimų įvairovė, bet tai – detalės. Esmė kitame.
Tu gyveni ir esi, kas esi. Esi žmogus. Ir tam daryti įtakos negali niekas. Tai yra svarbiausia. Nei darbas, nei socialinis statusas, nei banko sąskaita. Niekas. Pirma ir vienintelė sąlyga – išlikti žmogumi. Supratus šią nelabai sudėtingą tiesą gyventi tapo daug aiškiau ir paprasčiau. Neliko jokių prieš ir po. Atsirado tik čia ir dabar. Dingo visi nepagrįsti lūkesčiai rytojui, nes kaip gyveni dabar, tokį rytojų ir turėsi ir neliko jokių priekaištų vakar dienai.
Buvo taip, kaip pats nusprendei, kad turi būti. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Visa kita priklauso tik nuo paties požiūrio į susiklosčiusias aplinkybes. Kaip nuspręsi, taip ir bus. Ir atsakingas už tai busi vėl tik tu pats. Tai yra labai svarbu. Atsakomybė. Taip ir susiriša šis mazgas. Realių sudedamųjų nėra daug. Gerbimas savęs, iš ko atsiranda pagarba aplinkai. Supratimas, kad gyvenimas yra tik vienas ir kito nebus bei atsakomybė už savo veiksmus. Žodžius taip pat. Galbūt ir mintis. Viskas kaip du kart du. Tiesa?
Prieš keletą dienų grįžau iš nedidelės kelionės. Eilinį kartą grįžęs į Lietuvą jaučiu žiaurų diskomfortą. Toks vaizdas, kad čia nėra nieko apie ką rašiau. Nieko. Žmonės negerbia savęs. Pagarba vienas kitam paprasčiausiai neegzistuoja, o didžioji dalis tautos gyvena šia diena. Blogąja prasme. Asmeninės atsakomybės lygis tiesiog nulinis. Toks vaizdas, kad visi gyvena ir gyvens amžinai arba velniai žino, kiek kartų. Realybė čia, Lietuvoje, yra baisi. Kaip kare. Tik karas galbūt būtų priežastis, bet juk jokio karo nėra! Iš kur tai?!", – rašė Elegijus.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad dar visai neseniai Džordanos Butkutės-Strasevičienės vyras šventė svarbią dieną.
Dainininkė mylimąjį nusprendė pasveikinti su svarbia proga – 13 metų blaivybės. Socialiniame tinkle „Facebook“ ji rašė: „Sveikinu tave, meile mano, su labai svarbiu tavo gyvenime antruoju gimtadieniu – 13 metų blaivybės! Ačiū, kad ir mane vediesi kartu tuo teisingu keliu. Labai tave myliu“.
Primena, kad dar 2017 metais dainininkė pasakojo, jog lūžis jos gyvenime atsitiko tada, kai sutiko Elegijų. „Tačiau lengva nebuvo. Jis nepaėmė ir nepadarė manęs staiga karaliene. Jam buvo labai sunku, nes aš buvau toje duobėje. Taip jau susiklostė, nes nieko nebūna be reikalo – reiškia, Dievas man Elegijų ne be reikalo pasiuntė, nes iš tikro labai daug kančių buvo“,– prisimena Džordana. Dainininkė sako, kad draugystės su savo vyru Elegijumi pradžioje, ji dar vartojo alkoholį, o Elegijus manė, kad šou versle tai normalu. Visgi alkoholis nesibaigė, pora ėmė pyktis.
„Kalbėjome ir gražiuoju, ir piktuoju, ir aš pati supratau, kad aš pavargau ir nenoriu prarasti šito žmogaus, nes jis visiškai švarus. Aš supratau, kad noriu būti su juo ir mačiau, kiek jis pastangų deda. Aš nenorėjau, kad viskas nueitų vėjais, nenorėjau prarasti šito žmogaus, o ir pati buvau pavargusi nuo savo gyvenimo būdą. Taip prieš penkerius metus, vasario 14-ąją, įvyko lūžis. Jau penkeri metai, kai gyvenu kitokį gyvenimą – negeriu alkoholio“, – pasakojo dainininkė.
Buvo išsiskyrę
Džordana prisimena, kad dar draugystės pradžioje ji su Elegijumi buvo išsiskyrusi. Tuomet Džordana jo paprašė, kad šis grįžtų. „Elegijus ne tas žmogus, kuris išvarytas grįžtų. Jis pats man vėliau pasakė, kad, jeigu būtų per plauką mane mažiau mylėjęs, būtų tikrai negrįžęs. Tuomet buvo tikrai sunku. Visgi jis sugrįžo, ir tuo viskas baigėsi. Tada prasidėjo naujas mūsų gyvenimas. Jo paskatinta išėjau į Minesotos programą, tačiau pati sutikau ten eiti – ten surištos nenuveši, turi savo noru eiti. Iš programos grįžau kaip užburta: nebenorėjau gerti. Tada mes su Elegijumi išvykome keturiems mėnesiams ir keliavome po pasaulį. Blaivi ir laiminga džiaugiausi kelione“, – sakė dainininkė.
Dingo noras
Džordana sako, kad nuo to laiko jai visiškai dingo noras gerti, nors gydytojai, kalbantys apie alkoholikus, sako, kad šie visą gyvenimą yra rizikos grupėje ir gali bet kada atkristi.
„Nebuvo man jokio noro gerti. Aišku, būna, žmonės atkrenta, bet aš dėkoju Dievui, Elegijui ir sau pačiai, kad man tiesiog nebereikėjo laikytis, staiga alkoholis pradėjo nebeegzistuoti. Gal viskas taip susidėjo: mano vyras, dėstytojai Minesotos programoje.
Aš viską supratau, ko anksčiau nesuprasdavau. Anksčiau ir gydytojai, ir draugai, ir mano amžinatilsį mamytė verkė, net per televiziją prašė, kad nustočiau gerti. Aš į nieką nekreipdavau dėmesio, galvodavau: „ką jūs man aiškinate?“ Žinote, kaip visiems taip būna: „noriu geriu, noriu negeriu“. Ačiū Dievui, viską supratau ir dabar viskas kitaip“, – kalbėjo dainininkė. Už visą pakilimą iš alkoholio dugno ji dėkoja savo vyrui Elegijui. Taip pat dėkoja jam ir už tai, kad ji grįžo į didžiąją sceną, kad žmonės vėl ja patikėjo.
