Šis menas suartina gamtą ir žmogų bei prieštarauja tradicinei floristikai, t. y. paprastam puokščių darymo būdui, kai parenkamos puošnios gėlės dideliais žiedais ir derinamos pagal spalvas ar kitais būdais. Ikebana dažnai pabrėžia visiškai kitas augalo dalis, pavyzdžiui, tik stiebą ar lapus, ir tarsi labiau išryškina kontūrus, liniją, formą.
Griežtai laikomasi taisyklių
Nors ikebana reikalauja didelio kūrybingumo, vis dėlto yra nemažai taisyklių. Pavyzdžiui, gėlių kompozicijos kūrėjas siekia išryškinti natūralias augalų formas, grakščias jų linijas, spalvų kombinacijas. Paprastai kompozicija turi tam tikrą filosofinę prasmę, kurią galima išskaityti, žvelgiant į kūrinį ir klausantis aido (rezonanso) savo sielos gelmėse.
Dar vienas svarbus dalykas ikebanos mene – minimalizmas. Kompozicija gali būti sudaryta iš minimalaus žydinčių gėlių skaičiaus. Japoniška gėlių išdėstymo struktūra paremta įvairiakraščio trikampio kontūrais, sudarytais iš trijų pagrindinių dalių, kurias simbolizuoja šakelės. Pagal vieną teoriją trejybė yra dangus, žemė ir žmogus, o pagal kitą – saulė, mėnulis ir žemė. Vazonas kompozicijoje – raktinis elementas, indai gali būti įvairių stilių.
Dvasinė ikebanos prasmė
Šiuo menu besidomintys žmonės ypač daug dėmesio skiria dvasinėms vertybėms. Daugiausia laiko kuriant praeina tyloje. Tyla – šios meno šakos dalis. Tylėdamas žmogus gali įvertinti ir būti dėkingas už dalykus, kuriuos randa gamtoje, bet į kuriuos neatkreipia dėmesio dėl greito gyvenimo tempo. Ikebana kviečia būti pakančius ir tolerantiškus skirtybėms, randamoms ne tik gamtoje, bet apskritai visur. Kitus žmones šis menas įkvepia pamatyti grožį visose meno formose. Tyliai kurdamas žmogus gali pajausti ryšį su gamta, artumą jai, o gamta žmogui suteikia atgaivą protui, kūnui ir sielai.
Japoniškas gėlių komponavimo menas nuneša mus atgal į praeitį net iki VI amžiaus, kai budistų vienuoliai buvo pakviesti į Japoniją. Viskas prasidėjo nuo to, kai budistų vienuoliai garbindavo Budą, papuošę altorių gėlių žiedais. Ikebana išsivystė iš budistų ritualų, per kuriuos jie aukodavo gėles mirusiųjų dvasioms. Pirmoji klasikinio stiliaus ikebanos kompozicija buvo sukurta XV a., o pirmieji ikebanos meno mokytojai ir mokiniai buvo budistų vienuoliai, bendruomenės nariai. Praėjus daug laiko, įsikūrė ir kitų mokyklų, kito stiliai, kol ikebana tapo įprasta Japonijos visuomenėje.
Stiliaus raida
Šio meno modeliai ir stiliai vystėsi, tobulėjo, atsirado daug jo pavyzdžių, tad nenuostabu, kad XV a. ikebana tapo prieinama ne tik imperatoriškosios šeimos nariams, bet ir paprastiems žmonėms. Pradžioje ji buvo gana primityvi, sudaryta vos iš kelių stiebelių ir visžalių šakelių. Pirmoji ikebanos forma vadinama Kuge. Ikebanos stiliai ėmė kisti ir šio amžiaus pabaigoje tapo menu su nustatytomis taisyklėmis.
Apie tai imta rašyti knygas, o seniausia iš jų – „Sedensho“, parašyta 1443–1536 m. Ikebana tapo tradicinių švenčių sudedamąja dalimi, galiausiai imta rengti šventes vien tik šia proga. Pirmieji ikebanos kompoziciniai kūriniai buvo maždaug tokie: centre – vienas aukštas tiesus, tarsi kolona, stiebas, kuriam akomponuoja dar du mažesni stiebai. Momoyama periodu, 1560–1600 m., buvo kuriami kur kas pompastiškesni kūriniai.
XX a. su modernizmo atėjimu trys skirtingos ikebanos mokyklos detalizavo, kas yra laisvas stilius. Moribana – koloninis stilius, kuris yra svarbiausias ikebanos mene. Žydinčios gėlės tarsi sustatomos į vazas ar kokius nors indus. Kitas stilius, nors pavadinimas ir tas pats, – Moribana. Tai – įžambus ar nuožulnus stilius. Imamos bet kokios šakelės, kurios gražiai natūraliai nusvyra. Šio stiliaus išraiškos yra švelnesnės. Kiti šiuolaikiniai stiliai – Nageire koloninis, įžambusis ir kaskadinis. Koloninis stilius kuriamas aukštoje vazoje, kurioje gali būti tik viena gėlė. Įžambusis stilius imituoja švelnų prisilietimą ir lankstumą. Kaskadinis stilius įdomus tuo, kad jame pagrindinis stiebas turi būti žemiau nei vazos kraštas. Lanksčios ir lengvos medžiagos sukuria gražų vaizdą, papildytą gėlėmis.
Klementina Puolikaitė - Guobė
