Muzikinio projekto ‚Triumfo arka” dalyvė Ieva Prudnikovaitė (25) nėra tikra dėl pasirinkto operos solistės kelio. Ji atvira įvairiems muzikos žanrams, net ir popmuzikai.
Be to, ir be muzikos ji rastų įdomios veiklos. Megztinių turguje ji gal ir nepardavinėtų, bet mielai padirbėtų Afrikoje su Raudonojo Kryžiaus organizacija.
Žinomų muzikantų (operos solisto ir buvusio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo ir pianistės Nijolės Ralytės) dukra tėvus laiko gerais draugais, bet nemėgsta, kai jai prikišamas garsių tėvelių vaiko statusas.
- Išleidai tolimą operai debiutinį tango muzikos albumą “Tango de fuego”. Kodėl toks pasirinkimas?
- Nors baigiau klasikinį dainavimą, visada norėjau išbandyti kitus žanrus. Susipažinau su grupe “4 Tango”. Jie man ir pasiūlė pabandyti. Sutapo mūsų požiūris ir pradėjome bendradarbiauti. Na, o tėtis pamėtėjo idėją išleisti kompaktinę plokštelę.
- Ar nesunku persiorientuoti į kitą žanrą?
- Tai nėra lengva. Klysta tie, kurie mano, kad operos dainininkui lengvai įkandamos visų žanrų dainos. Reikia mokytis. Aš nepritariu kai kuriems operos solistams, kurie į popatlikėjus žiūri su ironija. Gerai atlikti popkūrinį reikia mokytis.
- Ar būtum pasirinkusi operos solistės kelią, jei ne tavo tėvai?
- Manau, kad ne. Aplinka man padarė didelę įtaką. Nuo mažens mane supo muzika. Užuot lankiusi vaikų darželį, eidavau į Muzikos akademiją, o vakarus dažnai leisdavau teatre. Taigi opera man negalėjo nepatikti, nepaisant to, kad operos dainininkės profesija labai sunki.
- Kodėl sunki?
- Opera reikalauja geležinės disciplinos. Pavyzdžiui, pabuvęs vakarėlyje, kitą dieną nepadainuosi gerai. Kiekvienas pasirodymas reikalauja daug fizinių jėgų. Dešimt minučių operinio dainavimo prilygsta dviem valandoms plytų krovimo. Juk dainuojant dirba kiekvienas kūno raumuo. Būna, kad po spektaklio solistas netenka kelių kilogramų.
- Kodėl tada tiek daug operos solistų turi antsvorio?
- Turbūt dėl nesveiko gyvenimo būdo. Operos solistai prisivalgo vėlai vakare, pasibaigus spektakliui.
- Ar teko išgirsti iš bendraamžių, kad pasirinkai nuobodžią, nepelningą specialybę?
- Mano aplinkos žmonės taip nemano. Be to, opera labai keičiasi. Ji modernėja ir vis labiau populiarėja tarp jaunų žmonių.
- Popmuzikoje svarbiau dainininko charizma, išvaizda nei vokalo galimybės. Ar šiuolaikinės operos solistui galioja tie patys kriterijai?
- Liūdna, bet šiandieną ne vienam operos režisieriui svarbesnė tampa solisto vaidyba, išvaizda ir charizma. Aš pirmenybę teikčiau ne išvaizdai, o geram atlikimui. Tai juk opera, o ne madų šou, kuriame galimapaspoksoti į manekenes.
- Ar tu sau graži?
- (Juokiasi.) Priklauso nuo vidinio nusiteikimo. Jei esi laimingas, tai ir pats sau gražus, ir kiti gražūs.
- Kas tau arčiau širdies – klasikinė ar roko operos?
- Labai sunku atsakyti. Vokalinio žanro viršūnė yra klasikinė opera, bet roko opera man irgi labai patinka. Aš atvira įvairiems muzikos žanrams.
- Ar esi tikra, kad opera yra tavo gyvenimo kelias?
- Šiandien ne.
- Kur norėtum save dar realizuoti?
- Ko gero, būtų sunku pabėgti nuo muzikos. Ji mano kraujyje.
- Ar iškeistum operą į popsceną?
- Jei tai būtų įdomu ir perspektyvu, kodėl ne?
- Kaip manai, kaip sureaguotų tavo tėvai ir dėstytojai?
- Jiems svarbiausia, kad aš būčiau patenkinta. Manau, jie neprieštarautų.
- Ar kaip nors ypatingai puoselėji savo balsą?
- Tikrai nesu iš tų dainininkų, kurie žiemą, vasarą vaikšto apsimuturiavę kaklą, geria specialias arbatėles. Aš kaip tik jo nesaugau, kad tapčiau atsparesnė ligoms. (Šypsosi.)
- Ar esi pagalvojusi, ką veiktum, jei vieną dieną dėl balso stygų ligos nebegalėtum dainuoti?
- Aš myliu savo darbą, bet ne fanatiškai. Tikrai surasčiau įdomios veiklos. Pavyzdžiui, įsidarbinčiau Raudonajame Kryžiuje kur nors Afrikoje.
- Esi altruistė?
- Pakankamai.
- Ar tarp operos solistų didelė konkurencija?
- Girdėjau, kad ji egzistuoja, bet aš tame nedalyvauju. Konkurencija ar pavydas man yra svetimos sąvokos.
- Ar šiandien Lietuvoje galima pragyventi iš operos solisto duonos?
- Sunkiai. Reikia turėti papildomų darbų.
- Pavyzdžiui, prieš premjerą Operos ir baleto teatre pardavinėti megztinius Kalvarijų turguje?
- Čia jau kaip kam patinka. (Juokiasi.) Nors gal nereikėtų imtis tokių drastiškų sprendimų. Galima surasti labiau su dainavimu susijusių darbų.
- Ką reiškia būti žinomo tėvo dukra?
- Mane liūdina požiūris, kad žinomų tėvų vaikui visi keliai atviri. Taip nėra. Jei nemokėčiau dainuoti, jokie tėvai to neužmaskuotų. Juk tai akivaizdu.
- Ar neteko scenoje pamiršti žodžių?
- Žinoma, kad teko, bet tai ne baisiausia, kas yra nutikę. Kur kas blogiau, kai apima juoko priepuolis. Tada dainuoti tikrai nebegali.
- Dalyvauji “Triumfo arkoje”. O kada gyvenime tu triumfuoji?
- Noriu taip gyventi, kad triumfuočiau kiekvieną dieną dėl pasakyto gero žodžio, laimingų ir sveikų artimųjų. Triumfas slypi paprastuose, žmogiškuose dalykuose.
- Koks vyras galėtų patraukti tavo dėmesį?
- Vyriškas, kaip mano tėtis. Tokių šiandien nėra daug. Vyras turėtų būti ir įdomus.
- Ar save laikai moteriška?
- Esu gana stipraus, bet gero charakterio. Aš būnu visokia. Bet vyrų dėmesiu nesiskundžiu.
- Žodžiu, skelbimo į pažinčių skyrelį dar nededi?
- Tikrai ne. Ir nežinau, kas turėtų nutikti, kad taip pasielgčiau. Gyvenu viena, bet man taip patinka. Nelabai įsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Kita vertus, iš likimo gali daug ko laukti...
- Ką darai, kai pasijauti vieniša namuose?
- Sėdu į taksi ir važiuoju pas draugus arba jie atvažiuoja. Turiu keletą draugų, kuriems drąsiai galiu skambinti nors ir trečią nakties ir pasakyti: “Prigriebk šampano butelį ir atvažiuok. Reikia pasikalbėti”. (Šypsosi.) Tai labai vertinu.
- Kokių moteriškų silpnybių turi?
- Labai patinka, kai namuose yra gyvų gėlių. Jų gaunu po koncertų. Be to, niekada nelauksiu, kol princas ant balto žirgo jas man įteiks. Aš galiu ir pati jų nusipirkti.(Šypsosi.)
Kalbino Laima Karaliūtė
