Juodaplaukę smulkutę dailią Juozo Miltinio dramos teatro aktorę Tomą Razmislavičiūtę-Juodę panevėžiečiai jau įprato matyti ne tik teatro scenoje ir žydruosiuose televizijos ekranuose. Be jos neįsivaizduojamas ir nė vienas svarbesnis miesto renginys. Charizmatiškoji aktorė įsitikinusi, kad jeigu darbas yra mielas, žmogus sėdi savo rogėse, nieko nėra neįmanoma.
Aštuntajam teatro sezonui besiruošianti Toma atvirai sako, kad ši vasara jai kitokia. Septynerius metus dalijusi save aplinkiniams, aktorė pajuto, kad atėjo metas laiko skirti ir sau pačiai. Nors visada ir visur ieško įkvėpimo ir gyvenimo spalvų, ne visada to užtenka.
„Šią vasarą pajutau, kad reikia kažko naujo, juk teatre jau septyni sezonai. Žmogus iš esmės yra ribotas, negali vien dalyti save, todėl dabar labai daug laiko praleidžiu prie knygų, keliauju po Lietuvą ar tiesiog nuo ryto iki vakaro vaikštau po miestą ieškodama dvasinių dalykų“, – „Sekundei“ sakė jauna moteris.
Visai neseniai ji grįžo iš Troškūnų, kur vyko tarptautinė aktorių meistriškumo stovykla. Čia jauni aktoriai iš teatro grandų sėmėsi scenos paslapčių. T. Razmislavičiūtė-Juodė įsitikinusi, kad aktoriai, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovai, nuolat turi tobulėti ir augti. Ir nors pati gyvena itin aktyvų gyvenimą, kai renginiai, spektakliai ir filmavimai veja vienas kitą, labai svarbu atrasti ir kažką naujo, kad tai galėtum perteikti scenoje.
„Jeigu išgirsti kažką naujo, vadinasi, dar yra ko mokytis ir tobulėti. Būtent stovykloje išmokau ne tik naujų techninių priemonių, bet ir savianalizės. Atrodytų, o kam to reikia, aktoriui pakanka tik gerai išmokti tekstą – ir jau galima lipti į sceną. Tačiau yra daugybė psichologinių vingrybių“, – tikino aktorė.
Personažą susikuria savyje
Naujas žinias ir patirtį ji tikisi pritaikyti ir J. Miltinio dramos teatre, kur pradėjo savo karjerą. Teatras yra ta vieta, kur labai sunku kažką planuoti. Toma žino, kad aštuntąjį sezoną teatras pasitiks net su keliomis naujomis premjeromis, tačiau kokie vaidmenys bus patikėti jai, parodys laikas.
„Teatre sukurta tokia sistema, kad visi aktoriai turi vienodas galimybes pretenduoti į vieną ar kitą vaidmenį. Jau dabar žinau, kad bus keturi nauji pastatymai, o svajonių, koks turėti būti mano vaidmuo, tikrai neturiu. Šią vasarą visko gavau labai daug, todėl kad ir koks būtų vaidmuo, jo labai laukiu. Bet koks darbas bus įdomus“, – net neabejoja T. Razmislavičiūtė-Juodė.
Nors scenoje Toma ne naujokė, ir dabar gavus vaidmenį ją apninka abejonės, ar sugebės, ar šis vaidmuo yra jai skirtas. Bet po pokalbio su savimi ji supranta, kad visos šios abejonės nepagrįstos. Jeigu režisierius mato, kad būtent ji tinkama šiam vaidmeniui, vadinasi, belieka ir pačiai atrasti raktą į naujo personažo pasaulį.
Aktorei nėra lengvesnių ar sunkesnių vaidmenų – ji įsitikinusi, kad jeigu visą save atiduodi scenai, gyveni savo personažo gyvenimą, natūralu, kad po spektaklio jautiesi išsekusi ir pavargusi. Tačiau kartu tai suteikia vidinių jėgų, noro kalnus nuversti.
Kiekvienas personažas jai yra be galo svarbus ir mylimas, nes kiekvieną jų ji pirmiausia susikuria savyje ir tik po to žengia į sceną. Tai tampa savotišku žaidimu.
„Gavusi vaidmenį, pradedu stebėti žmones ir ieškoti prototipų, bet niekada neapsiriboju tik vienu. Taip pat labai daug skaitau, naršau internete. Net bandau įsivaizduoti, ką mano personažas valgo, ką sapnuoja naktimis, kokį pasaulį jis mato. Netgi su draugėmis ar vyru apkalbame vieną ar kitą mano personažą – tai tas pats, kas apšnekėti visai nepažįstamą žmogų, kurį visi pažįsta. Tai virsta savotišku žaidimu, bet kartu tai ir didelis kūrybinis darbas, padedantis man kaip mozaiką iš mažų gabaliukų susidėlioti savo personažą“, – pasakojo T. Razmislavičiūtė-Juodė.
Dėmesys slėgė
Anksčiau ji sakydavo, kad užvėrusi teatro duris tampanti nebe aktorė, o tiesiog Toma. Tačiau dabar supranta, kad nebeužtenka tik išmokti tekstą ir pasivaikščioti po sceną. Aktorių darbas toks, kad visada yra ir namų darbai. Aišku, galima jų ir nedaryti, nuo to prastesnis aktorius nepasidarysi, tačiau Tomai namų darbų reikia.
„Esu įsitikinusi, kad jeigu darbas pasidaro nemielas, neįdomus, reikėtų vietą užleisti kitiems. Juk yra daugybė jaunų aktorių, kurie labai nori vaidinti, bet darbo nėra. Jeigu taip atsitiks, kad teatras man taps tik darbas, vadinasi, teks atsisveikinti. Iš scenos mes turime transliuoti tai, kas žiūrovą jaudintų, sukrėstų ir priverstų susimąstyti. Blogiausia tada, kai iš spektaklio žmogus išeina visiškai be emocijų. Vadinasi, aktorius ne viską padarė“, – mano T. Razmislavičiūtė-Juodė.
Nors teatras ir televizija – labai skirtingi dalykai, aktorė negalėtų išskirti, kuris jai yra svarbesnis. Į abi veiklas ji žiūri itin atsakingai ir nuoširdžiai, todėl ir teatre, ir televizijoje atiduoda visą save.
Aktorės nuomone, teatras yra daugiau kamerinė aplinka ir yra nemažai žmonių, kurie į teatrą niekada neis. Ir jeigu jam padovanotum bilietą, jis nežinotų, ką su juo daryti. O televizija yra pasiekiama gerokai platesniam ratui žmonių.
Tiesa, kai prieš kelerius metus Toma pradėjo filmuotis televizijos seriale „Pamiršk mane“, užgriuvęs populiarumas jaunai moteriai nebuvo itin malonus. Dėmesio ji sulaukė ne tik gatvėje, nuolat net iš užsienio plaukė gerbėjų laiškai, netilo telefonai.
„Tik pradėjusi filmuotis televizijos seriale pajutau, kokia stipri jos galia. Nors teatre tuo metu baigiau penkis sezonus, miesto gatvėmis vaikščiojau kaip eilinis paprastas žmogus, bet po trečiosios serialo serijos mane gatvėje visi jau atpažindavo. Net baisu buvo, kai nuolat prašydavo fotografuotis, kalbindavo, sekdavo. Tai labai slėgė, jaučiausi taip, tarsi kažką negero būčiau padariusi, tad kurį laiką tiesiog užsidariau namuose“, – kalbėjo žinoma aktorė.
Tačiau po kurio laiko Toma apsiprato su jai rodomu išskirtiniu dėmesiu. Moterį labai palaikė ir vyras, ir artimieji. Taip pat pamatė, nors jos personažas seriale yra gana neigiamas, žmonės ją labai palaikė ir didžiavosi, kad jų miesto aktorė – televizijos ekrane.
„Kai tapau atpažįstama, supratau, kad Panevėžyje gyvena be galo geri žmonės. Labai daug žmonių prieidavo ir pagirdavo ar pajuokaudavo, kad gyvenime atrodau miela, o seriale – itin bjauri, todėl man tiktų kiek kitoks vaidmuo. Tikriausiai pati taip niekada nemokėčiau džiaugtis už kitą žmogų“, – kalbėjo T. Razmislavičiūtė-Juodė.
Tenka kovoti už vietą po saule
Televizija panevėžietę traukia tuo, kad ten viskas gyva, greita. Teatre vaidmeniui tenka ruoštis tris mėnesius, o televizijos seriale per savaitę personažo gyvenimo linija gali iš esmės pasikeisti.
Tačiau televizijoje kiekviena diena yra savotiška kova po saule. Teatre ji jau radusi savo vietą ir sau bei aplinkiniams įrodžiusi, ką galinti ir ko negalinti. O televizijoje jos niekas nepažįsta. Ten reikia dirbti ir tik savo darbu įrodyti, ką gali. Tą padarius viename projekte, viską tenka daryti iš naujo kitame, mat visur dirba skirtingi žmonės.
„Ten, televizijoje, esi tik eilinis. Bet man tas dalykas patinka, nes nėra išankstinio nusistatymo. Tada jaučiuosi labai gerai, nėra įtampos, kad tu dar nieko nepadarei, o prieš tave visi lankstosi. Panevėžyje ramu, viskas sava ir žinoma, o ten turi už save pakovoti: ko nepasidarysi, to neturėsi“, – sakė aktorė.
Žinomumas turi ir tam tikrų privalumų – Toma sulaukė gerokai daugiau kvietimų vesti renginius, dalyvauti įvairiuose projektuose. Tai jai dar gana nauja sritis, todėl viskas įdomu. Šiuo metu aktorė ruošiasi Panevėžio miesto gimtadieniui, kurį tiesiogiai transliuos Lietuvos televizija. Tai didžiulė atsakomybė ir iššūkis, tačiau kartu ir įdomi gyvenimo pamoka.
„Televizijoje, ypač jeigu tai tiesioginis eteris, privalai greitai susigaudyti situacijoje. Tai be galo įdomu, nes tam negali pasiruošti. Apskritai darbas renginiuose man labai patinka, nes renginiai visada yra šventė. Tam, kad galėtum skleisti gerą šventinę nuotaiką, turi išmokti save valdyti, bet tai yra puiki gyvenimo mokykla“, – net neabejojo Toma.
Jauna moteris prasitarė, kad dabar intensyviai ruošiasi ir dar vienam renginiui – gražiausios Aukštaitijos ponios rinkimams. Jau antri metai, kaip Panevėžyje organizuojami gražiausios merginos rinkimai, tačiau yra labai daug gražių moterų, kurios nepatenka į „mis“ kategoriją, bet norėtų save išbandyti panašiame konkurse.
Toma pirmaisiais metais gražiausios Aukštaitijos merginos konkursą tik vedė, o šiemet ir mokė gražuoles scenos meno.
„Anksčiau dirbau ir grožio srityje, taip pat labai domiuosi psichologija, todėl tokie konkursai man labai įdomūs. Manau, kad moteris gali būti graži ir be makiažo, grožį sudaro ir labai daug vidinių dalykų. Tokiuose konkursuose matau daug gražių moterų, bet kai kurios yra nelaimingos. Matau, kad jų viduje tiesiog verda skausmas, nors iš pažiūros joms nieko netrūksta. Man patinka bendrauti su tokiomis moterimis, atrasti raktą į jų širdį, paskatinti jas labiau pasitikėti savimi. Tokie renginiai moterims be galo naudingi, nes čia mokoma ne tik vaikščioti podiumu, bet ir pasitikėti savimi, elegancijos, vidinės ramybės – tai, ko apskritai tikimasi iš moterų“, – kalbėjo renginių vedėja.
Abejonės – menininkų bruožas
Beje, tik nedaugelis žino, kad Toma kurį laiką dirbo ir vizažiste. Mada ir grožio industrija ji domisi nuo paauglystės. Ir dabar jos namuose knygų lentynos lūžta nuo mados žurnalų. Grožio pojūtį turinti Toma prasitarė, kad nebaigusi jokių specialių mokslų, visko išmokusi iš teatro grimuotojų, žurnalų, paskaitų ir viską išbandžiusi ant savęs. Norinčiųjų pasigražinti pas Tomą niekada netrūko, tačiau pati moteris suprato, kad šiai veiklai tiesiog pritrūks laiko. Tuo labiau kad jos darbas toks įtemptas ir sunkiai planuojamas, o nuvilti savo klienčių negalinti.
„Supratau, jeigu užsiimsiu makiažo darymu, gali būti sunku sustoti. Kita vertus, negaliu įsipareigoti į priekį kelis mėnesius, mano gyvenimo tempas per didelis, niekada negaliu žinoti, koks renginys laukia, o žmonių nuvilti negaliu“, – teigė T. Razmislavičiūtė-Juodė.
Tačiau dėl to, kad vizažistės darbą paliko tik pomėgiu, nesigaili. Aktorei visiškai pakanka scenos. Ji įsitikinusi: kai žmogus randa savo vietą, myli savo darbą ir tuos žmones, kurie jį supa, gyvenimas negali tam prieštarauti. Kai žmogus žino, kas jam yra svarbu, niekada nejaučia, kad kažką aukoja ar aukojasi.
„Kada darai viską iš širdies, pasaulis tau negali prieštarauti. Aš dažnai abejoju savimi, bet ne dėl to, ar esu savo vietoje, o ar galėsiu, sugebėsiu, ar esu tam kompetentinga. Bet tai yra visų menininkų ir kūrėjų bruožas. O jeigu yra abejonių, reikia klausytis širdies balso – jeigu ji sako, kad tavo vieta ne čia, vadinasi, reikia bėgti, bet jeigu širdis sako, kad reikia būti tik čia, visai nesvarbu, ką sakys kiti – tu privalai būti čia“, – sakė T. Razmislavičiūtė-Juodė.
Lina DRANSEIKAITĖ
