Ingos Valinskienės šypseną, aksominį, širdies stygas virpinantį balsą, gilų žvilgsnį tikriausiai atpažįsta kiekvienas Lietuvos gyventojas. Iki šiol jos šimtai garsintų filmų rodomi per Lietuvos televizijos kanalus, o dainos skamba per radijo stotis.
Žavi moteris jau ne vienus metus dirba Seime, tačiau išliko matoma ir televizorių ekranuose: pernai šokių projekte kartu su šokėju Andriumi Butkumi įrodė, kad yra talentinga šokėja, o šį rudenį ves panašų LNK šokių projektą „Kviečiu šokti“.
Tačiau svarbiausias ir, ko gero, mažiausiai regimas Ingos vaidmuo – žmonos ir mamos.
Dviejų žinomų žmonių, viešųjų asmenų šeima yra matoma ir girdima. Kur beeitų. Ką bedarytų. Apie juos rašo – ir ne visada tiesą – spauda. Jų gyvenimą narsto televizijos laidos.
Garsenybių kasdienybė domina ir masina daugelį. Ne visos šeimos atlaiko tokį visuomenės spaudimą, susidomėjimą, juolab šmeižtą. Banga po bangos ritasi žinios apie vis naujų žinomų Lietuvos porų skyrybas. Tačiau Valinskų šeimai tai negresia. Dar daugiau – sunkumai juos grūdina.
„Negali žinoti – gal kada ir išsiskirsime, – šypsosi Inga. – Štai žiniasklaida kaip tik bando mus išskirti. Tik jūs kažkodėl sugalvojote rašyti apie tvirtą mūsų šeimą.“
Nejau mes apsirikome, ir Valinskų šeima braška? Inga juokiasi: „Jei jau tiek metų nugyvenome drauge, vargu ar tai kada nors nutiks.“ Juk 23 metus drauge gyvenančių Ingos ir Arūno Valinskų tandemas kartu praėjo ir ugnies, ir vandens, ir varinių trimitų išbandymus.
Svarbu ne antspaudas pase
„Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? – susimąsto Inga. – Manau, ne. Jei klausiate, ar tai jausmas, kai pažiūri į žmogų ir ima linkti keliai? Keliai nelinko. Arūnas labai išsiskyrė iš kitų aštuoniolikmečių, buvo apsiskaitęs, įdomus, žavingas ir, svarbiausia, turėjo savitą požiūrį į moterį. Tai imponavo.“
Meilė turi ateiti palengva, o begalinė viską deginanti aistra, Ingos požiūriu, nebūtina: „Kai keliai linksta, dažnai būna, kad greitai ir nulinksta“, – juokiasi. Ir surimtėja: „Kiekvienam savo. Galbūt kiti gyvena ilgai ir laimingai ir po siautulingų aistrų.“
Tuokėsi Valinskai anksti. „Tokie buvo laikai – prisimena ji. – Arūno tėvai buvo griežti: jei draugaujate, draugaukite kaip pridera.“
O jei būtų kitoks metas, ar Inga būtų taip sparčiai ištekėjusi? Tikriausiai ne. Jai, kaip ir daugeliui šiuolaikinių moterų, antspaudas pase – tik nieko nekeičianti smulkmena.
„O ką duoda antspaudas? Garantijų? Juk jei žmogus nori išeiti – išeis bet kuriuo atveju. Žmonės neturi gyventi drauge dėl kažko – dėl antspaudo pase, dėl pinigų, dėl tėvų, dėl vaikų – ypač dėl vaikų“, – tvirtą požiūrį dėsto Inga.
„Neretai žmonės įsitveria minties, kad vaikams būtinai reikalingi ir mama, ir tėtis. Jaučia, jog nuo tokio gyvenimo vaikams tik blogiau, tačiau vis tiek gyvena, – pasvarsto ji ir toliau kalba apie vestuves. – Manau, merginos labiau trokšta vestuvių ne dėl antspaudo pase, o dėl tos ypatingos būsenos, kurią nuotaka jaučia vestuvių dieną.“
Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi – sako lietuvių liaudies patarlė. Kad anksti ištekėjo, Inga nesigaili. Tačiau savo sūnums taip anksti vesti nelinkėtų: „Laikai keičiasi, ir džiugu, jog jaunimas tuokiasi vėliau. Visai nepatiktų, jei jaunėlis 21-ų pareikštų vedąs. Tegu pagyvena bent iki 30-ties.“
Vaikams svarbiausia – tėvų pavyzdys
Sūnų – Arūno ir Šarūno – auklėjimu Valinskai... neužsiėmė. „O kas yra auklėjimas? – klausia moteris. – Svarbiausia yra buvimas drauge. Tėvų pavyzdys ir natūralus vaidmenų pasiskirstymas.“
Kaip tie vaidmenys pasiskirstomi? Arūną Valinską sunku įsivaizduoti sūpuojantį kūdikį ant rankų, o ir ne kartą spaudoje jis yra minėjęs esąs kietos rankos šalininkas.
„Taip, Arūnas nebuvo toks tėvas, kuris keistų vystyklus – tą dariau aš su mama, – pasakoja Inga. – Tačiau vaikams augant jis vis daugiau dalyvavo jų gyvenime – taip, kaip „priklauso“, vyriškai: dabar net jaunėlį su savimi į medžioklę pasiima. Tokia vyriškumo mokykla dar nė vienam berniukui nepakenkė.“
Taigi Arūnas moka būti rūstokas. Tačiau mamos švelnumas suteikia visa kita, ko vaikams reikia.
Sutuoktinių skirtumai tik pagyvina bendrą gyvenimą
Jis griežtas ir užsispyręs, ji švelni ir taktiška. Skiriasi jų nuomonė daugeliu klausimų. Inga save vadina intraverte. Ji nejaučia poreikio išsipasakoti, jausmus ir emocijas laiko savyje.
„Gal ir reikėtų išsišnekėti – gal vyrui, gal kokiai draugei, tačiau paprasčiausiai to nemoku. Matyt, ir nereikia.“ O Arūnas dvejopas: viešumoje – ekstravertas, išsikalbėjęs darbe, namie tampa intravertu.
Ką daro du skirtingi žmonės, jei nesutaria? „Kalbėtis yra svarbu, – sako moteris. – Geriausia, kai viską išsiaiškini iš karto. Deja, gyvenant su temperamentingu ir valdingu žmogumi, tai ne visada pavyksta. Pokalbį nutraukiu, jei matau, kad įvyks konfliktas. Tada geriau patylėti – žiūrėk, ima ir „praeina“.
O kartais, kai pyksta, visai nenori kalbėti. Tačiau, iš ko vyrui suprasti, kas negerai? „Iš akių! – kvatoja Inga. – Iš išvaizdos.“ Jis dažniausiai supranta.
Krizių pasitaiko net ir darniausioms poroms
Drauge pragyvenus daugelį metų, pažįstama kiekviena veido išraiška, kiekvienas judesys. Juk sakoma, kad sutuoktiniai kampus šlifuoja pirmaisiais gyvenimo metais.
„Ne visai taip, – šypsosi Inga. – Koks ten šlifavimasis po vestuvių... Kampus pradedi gludinti šiek tiek vėliau. Ir trunka nei ilgai, nei trumpai – visą bendrą gyvenimą.“
Inga patvirtina: nenutiko taip, kad jie taikėsi, taikėsi vienas prie kito ir charakteriai pasikeitė – suvienodėjo.
„Gal yra tokių vyrų ir žmonų, kuriems nereikia nieko tobulinti, – tokie jie panašūs. Man ir Arūnui viskas kitaip. Mudu visiškai skirtingi.“
Ir tai nėra blogai. Didesnių ar mažesnių krizių būna visose šeimose. Tačiau jei išgyveni ir gyveni toliau, vadinasi, padėtis nebuvo tokia kritinė.
„Svarbiausia – abipusis noras būti kartu. Saugoti šeimą, kurstyti jos židinį turi abu partneriai. Besituokiantys žmonės, ypač jauni, kažko siekia: pabėgti nuo vienatvės, tėvų, sukurti šeimą. Ir retas jų suvokia, kad turi ne tik imti, bet ir duoti. Ir duoti ne tik tai, kas lieka, ką duoti nesunku, o tai, ko reikia sutuoktiniui. Tai pagrindinė šeimos tvirtumo garantija“, – įsitikinusi moteris.
Sveikas pavydas šeimos negriauna
O kaip į Ingai skiriamą svetimų vyrų dėmesį reaguoja Arūnas – karštakošis patriarchalinio šeimos modelio šalininkas?
„Jis pavydi, – meiliai šypsosi Inga. – Išleido į šokių projektą. Lengva nepavydėti, kai žmogaus nemyli. Tačiau kai myli, visada pavydas vienaip ar kitaip išlenda. Ir lenkiu galvą už tai, kad jis rodomas tik humoro forma – kartais krimsteli, pajuokauja. Norėčiau padėkoti jam už tai.“
Vis dėlto kažkada buvo laikai, kai Arūnas Valinskas buvo itin populiarus, o Inga – tik (?) jo žmona. Kaip jai pavyko ištverti vyrą užgriuvusį dėmesį?
„Ačiū Dievui, jis jokiame šokių projekte nedalyvavo – kvatojasi moteris. – Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę? Dabar čia su jumis nesėdėtume ir apie tvirtą šeimą nekalbėtume“, – juokauja.
„Taip, aš pavydi, – pripažįsta. – Tačiau nebuvo tokių aplinkybių, kurios kaip nors paskatintų tą pavydą. Arūnas nesuteikia jokio pagrindo. Jis labiau mėgsta vyrišką kompaniją. Mūsų pomėgiai visiškai kitokie – Arūnui arčiau širdies vyrų kompanija, man – moterų.“
Atostogauti mėgsta atskirai
Garsi pora kartu po parduotuves nevaikšto. Net ir atostogauja dažniausiai atskirai: „Jis mėgsta žvejoti, o manęs – varu nenuvarysi, man mieliau – šilta jūra, o Arūnui ji visiškai nepatinka.“
„Nesame šeima, kuri viską daro drauge – kartu pusryčiauja, važiuoja į darbą, vakare kur nors eina, – sako žymi moteris. – Žinau tokių porų, ir joms tai tinka. Mes vertiname vienas kito asmeninę erdvę ir suteikiame vienas kitam daug laisvės. Žinoma, iki tam tikros ribos.“
