Neseniai grįžote iš atostogų Indijoje, kokia tai buvo kelionė?
Seniai norėjau į Indiją. Žinoma, norėtųsi šiek tiek daugiau išvysti tikrosios Indijos, nei jos matosi Goa pakrantėje, bet atostogoms teturėjau 10 dienų, todėl nebuvo laiko toli keliauti. Šįsyk nesiryžau važinėti ir po pačią Goa, nes indiškas eismas man per daug sudėtingas, kad išdrįsčiau pati vairuoti. Aišku, keliauti galima ir taksi, jei tik žinai, ką nori pamatyti. Bet pažintinę kelionę po Indiją palikau kitam kartui. Šįsyk atostogavome su mama, todėl rinkausi visiškai pasyvų poilsį, beje, tokį mėgstu labiausiai: pliažas, vanduo, maudynės. Arabijos jūra visiškai nepikta: bangos tokios, apie kurias tik galima pasvajoti – nei per didelės, nei per mažos. Žodžiu, buvo puikios atostogos, gavau tai, ko norėjau. Daug ir pačių įvairiausių atsiliepimų buvau girdėjusi apie Goa pakrantę – vieni ją liaupsina, kiti jos nemėgsta, o aš prisidėsiu prie pozityvių vertintojų. Man jų šiukšlynėlis nuotaikos negadino. Juk esi kitoje kultūrinėje terpėje, taigi susitaikai ir nekreipi dėmesio. Pas juos tiesiog nėra šiukšlių rinkimo kultūros, kai tai supranti, jau trečią dieną gali prisitaikyti ir mėgautis oru bei vandeniu.
Užsiminėte apie bangas: gal per atostogas išbandėte banglentę ar prisidėjote prie kaitavimo aistruolių?
Nesu tokia ekstremalė. Man iš tiesų labai gražu žiūrėti į kaituotojus, kai gulint paplūdimyje šie praskrieja pro šalį. Tai labai įdomus sportas, bet juk ir slidinėti kažkada pradėjau labai bijodama kalnų. O dabar su malonumu slidinėju. Aišku, gal tikrieji slidinėtojai lengvai iš manęs pasišaipytų, bet tiek, kiek reikia malonumui pajusti, galiu. Gaila tik, kad jau treti metai nerandame laiko taip, kaip anksčiau, savaitei ištrūkti į kalnus. Mūsų su Arūnu darbų grafikas toks, kad negalime sau leisti kada panorėjęs atostogauti.
Kai kurie pramogų pasaulio atstovai po ketverių metų, praleistų LR Seime, nepaprastai pasikeitė: kalba, apranga, net mintis dėlioja kitaip. Kokią įtaką jums padarė Seimo narės statusas?
Iš esmės tie ketveri metai nepakeitė mano vidinio suvokimo. Televizijos, pramogų, koncertų terpėje lygiai taip pat jaučiuosi ir dabar. Jeigu kas ir suteikia tam tikros brandos, tai metai, laikas, bet ne Seimas. Nors tai buvo visiškai kitokia aplinka, man neturėjo jokios įtakos. Nesijaučiu nei silpnesnė, nei kažką praradusi ar pamiršusi. Kokia buvau, tokia likau. Terpėje, kurioje šiuo metu esu, Seime įgyta patirtis visai nereikalinga ir neturi jokios reikšmės. Pramogų pasaulyje vertinami visai kiti dalykai, ir aš tą žinau. Galbūt kažkam valdžia padarė didžiulę įtaką, o Seimo nario amplua buvo toks svarbus ir reikšminas, kad iki šiol negali jo pamiršti, todėl ir elgiasi taip, lyg vis dar dirbtų Seime.
O kaip visus tuos metus jautėtės Seime, kokius žmones, jų savybes ten pamatėte, pažinote?
Seime mane stebino ne žmonės, juos labai greitai galima perprasti. Kur kas labiau gąsdino pats bendro darbo principas – nuolatinės konfrontacijos, manipuliavimas net ir artimais žmonėmis, žodžio nesilaikymas, nuomonės keitimas. Man visada atrodė, kad Seime žmonės turi būti labai vieningi ir atsakingi už savo veiksmus ir žodžius. Bet Seimas tėra darbo vieta – ten, kaip ir visur, yra visko. Dviveidiškumo ypač daug. Tai buvo jaučiama ir matoma nuo pat pradžių. Gal pirma pajauti šoką, bet paskui įpranti. Čia kaip Indijoje su šiukšlėmis – praeina keletas dienų (šiuo atveju metų) ir supranti, kad tokios taisyklės. Viskas priklauso nuo paties žmogaus moralės, vidinės kultūros. Jeigu nepasiduosi spaudimui, liksi doras. Tik tada tampa neaiški tavo politinė padėtis, o politikoje privalai būti lankstus.
Vilnius be galo mažas, pramogų pasaulio atstovai bei žurnalistai vieni kitus puikiai pažįsta. Neretai tarp jų užsimezga ryšys, bičiulystė. Sakykite, kaip jautėtės, kai jus, jūsų šeimą, į šuns dienas pradėjo dėti, galima sakyti, savi žmonės?
Visada ramindavau ir bandydavau įtikinti save, kad toks šių žmonių darbas. Kita vertus, kada pas mus valdžia buvo gera? Visą laiką ją rodo tam tikroje šviesoje. Juk dėl visų bėdų turi būti kažkas kaltas... Tik Seimo nariai mokesčių mokėtojų pinigus ryja... Kodėl nekalbama apie kitas biudžetines įstaigas? Pavyzdžiui, iš ko gyvena valstybės tarnautojai, mokytojai, gydytojai? Baugu klausyti, kokia nuomonė ir priešprieša formuojama tarp valdžios ir piliečių. Nieko kito negirdi – tik vagys ir dar kartą vagys. Gal tokia žiniasklaidos strategija? Bet kai tai supranti, suvoki, kad nėra ko pykti ant žmonių, kurie tik dirba savo darbą. Dar nebuvau susidūrusi su tokiu atveju, kad kažkam pasakyčiau – jau su tavimi tai niekada nebendrausiu. Kartais net labiau pykstu ant fotografų dėl negražių nuotraukų. Juk šie turi tiek galimybių nufotografuoti žmogų skoningai, bet ne – būtinai nufotografuos kokioje nors neestetiškoje pozoje, išsižiojusį, su kąsniu burnoje. Kodėl? Aišku, viskas daroma tam, kad pritrauktų kitų smalsumą. Ką padarysi, mes pripratę.
O kaip reagavote į politinių bendražygių išdavystę, kuriais partijos kūrimo pradžioje tapo jūsų šeimos bičiuliai, geri pažįstami bei kolegos?
Dabar jau viskas istorija, o tie žmonės rado savų priežasčių viskam pateisinti. Daug kas sako, kad jiems buvo sunku atlaikyti Arūno Valinsko valdingumą ir norą diktuoti. Asmeniškai man viskas suprantama: jeigu jis politinės jėgos lyderis, tai ir elgiasi atitinkamai. Politinė partija nėra draugų kompanijos pasisėdėjimas. Čia galioja tam tikri principai ir taisyklės, o lyderiams iš tiesų suteikiama daugiau pagrindo reikšti savo nuomonę. Bet staiga pasirodė, kad yra žmonių, kurie negali pakęsti kito lyderiavimo. Todėl ir senosios partijos tokios tvirtos, retai kada pajudinamos, nes viduje aiški, visiems suprantama, priimtina hierarchija, o žmonės išmano politikos taisykles ir principus. Tačiau pramogų pasaulio atstovai nelinkę pripažinti autoritetų, jie patys nori dominuoti. Todėl, kai atėjo laikas klausyti autoriteto, tie žmonės aiškiai parodė, kad niekas jiems nepavadovaus. Bet Seimas – ne vaikų darželis. Čia rimtesni dalykai. Mano nuomone, tai ir buvo pagrindinė visų kritimų ir yrimų priežastis. Juk kiekvienas atsakingas už save, o dabar galima pažvelgti į situaciją iš šalies ir įvertinti, kas iš tiesų įvyko. Aišku, visada paprasčiau surasti atpirkimo ožį. A. Valinskas jau seniai įpratęs būti atpirkimo ožiu, todėl net į šią situaciją nebereaguoja piktai (juokiasi).
Rytų išmintis byloja, kad visi mums duoti sunkūs išbandymai – tai gyvenimo pamokos, kurias privalome išmokti, kad daugiau netektų jų kartoti. Kokias gyvenimo pamokas išmokote Seime?
Visų pirma, nereikia labai kankintis dėl vadinamų išdavysčių, taip pat stebėtis, kai turi progą pakeisti nuomonę apie žmogų arba kai tave nustebina. Negaliu sakyti, kad išsiugdžiau daugiau tolerancijos, nes nepavadinčiau to tolerancija. Tiesiog pakeičiau požiūrį: dabar jis daug lengvesnis ir paprastesnis. Kitaip tariant, užsiauginau dar storesnę skūrą, nei buvo. Tai, kas mūsų nesužlugdo, tik sutvirtina. Po ketverių metų nuolatinių peripetijų galiu nuo visko atsiribojusi bendrauti su žmogumi nesitikėdama lojalumo ar atsidavimo. Žiūrėsiu į jį gražiai, nors žinau, kad rytoj galiu sulaukti visai ko kito, bet tai manęs neįskaudins. Žinoma, nekalbu apie labai gerus draugus. Artimo žmogaus išdavystė visada skaudins. Su tuo niekada negalėčiau susitaikyti. Taigi, liko mažiau pasitikėjimo žmonėmis. Bet galbūt kartais dėl to tik lengviau gyventi.
Jūs niekada nebuvote asmuo, kuris lengvai prisileidžia naujus žmones, per vakarėlius su visais glėbesčiuojasi, todėl dabar tikriausiai dar labiau saugote savo privatumą?
Tikrai taip, dabar dar atsargiau renkuosi žmones. O lakstyti po vakarėlius gal man jau tingisi. Jeigu tik turiu galimybę, renkuosi gerų trijų draugų kompaniją. Arba lieku namie viena su knyga, prie televizoriaus ir visai nieko neveikiu. Nemėgstu tuščių ir beprasmių kalbų su nepažįstamais žmonėmis. Man tai neįdomu. O vakarėliai jau seniai mane vargina. Tikrai esu ne iš tų, kuriems svarbu sublizgėti nauja iškirpte ar pristatyti visuomenei išskirtinę rankinę. Man tai – vargas. Tačiau jeigu kažkam smagu ir teikia malonumą – kodėl ne?
O kas jums teikia malonumą?
Man didžiulis malonumas – bendrauti. Aišku, yra daugybė renginių, premjerų ir pristatymų, į kuriuos privalau eiti. Žinoma, tuomet esu priversta galvoti, kaip atrodysiu. Juk negaliu eiti bet kaip. Tačiau daryti tai per savaitę du kartus, bėgioti pas dizainerius ir mąstyti: „Šitą suknelę kažkas jau matė ar dar ne?“ – tikrai ne man.
Ką dar be bendravimo su draugais darote su didžiausiu malonumu?
Be galo mėgstu atostogas. Jeigu galėčiau... Jau ketvirtą dieną po atostogų Goa vėl norėjau atgal. Taigi, esu iš tų tingiųjų, kurie desperatiškai neieško sau naujos veiklos ir nesijaučia blogai, jeigu jos negauna. Esu astrologinis vėžys, o tai reiškia, kad galiu gyventi be naujų keliamų iššūkių. Man tikrai nereikia nieko sau įrodinėti. Malonu daryti tai, kas išeina natūraliai. Pavyzdžiui, parašiau dainai tekstą ir tai jau laimėjimas. Tingiu skaityti – neskaitysiu. Kalbant apie pomėgius, visiškai neriboju savęs – darau tai, kas malonu ir teikia džiaugsmą. Nemėgstu įsprausti savęs į rėmus ar įsipareigoti. Esu jausmo žmogus, mane valdo tik emocijos, o ne įsipareigojimai. Neverčiu savęs nieko daryti, ko pati nenoriu. Tokios jau mano prigimtinės savybės. Taip buvo visada, nuo pat jaunystės. Aišku, dabar nekalbu apie darbą. Darbas – visai kas kita.
Nekonkuruoti, niekam nieko neįrodinėti – labai brandžios, pasitikinčios savimi asmenybės bruožai?
Galbūt. Juk kuo daugiau žmogus turi kompleksų, tuo labiau jam norisi kitiems įrodyti, ką gali ir moka. O man nereikia. Galbūt tai mano stiprybė, kad galiu pasitikėti aplinka, kurioje esu, žmogumi, su kuriuo gyvenu. Galbūt man šią būseną suteikia saugumas. Nors negali žinoti, gal tai visai ne stiprybė, o tam tikras išlepimas? Kita vertus, niekada nekėliau sau ypatingų reikalavimų: būtinai padaryti karjerą, tapti garsia, žinoma, niekada nedingti iš ekrano ir t.t. Labai paprastai ir ramiai galiu gyventi ir nematoma, ir nenufotografuojama. Kartais net pagalvoju, kad būtų smagu, jei galėčiau sau leisti koncertuoti kartą per pusę metų. Tai būtų didžiulis malonumas, bet koncertai – mano darbas ir uždarbis, todėl negaliu sau to leisti. Man labai svarbu, kad visada šalia būtų artimi ir brangūs žmonės, o visa kita... Niekada neturėjau didelių ambicijų. Viskas vyko be ypatingų pastangų. Mano nuopelnas tik tas, kad visada stengiuosi savo darbą dirbti gerai ir profesionaliai.
Po ilgos pertraukos jūs vėl esate LNK balsas, ar jaučiatės sugrįžusi namo?
Išties viskas lygiai taip pat, kaip ir prieš dvidešimt metų – ratas apsisuko ir aš vėl esu toje pačioje televizijoje. Viskas kaip namie, aišku, ne taip, kaip buvo kažkada Lapėse, bet jaučiuosi namie, tik tie namai kiek kitokie: pilni naujų veidų, kuriuos net ne visus pažįstu.
Per BTV televiziją vedate muzikinę laidą „Lietuvos muzikos legendos“. Sakykite, ką jūs pati pavadintumėte mūsų legenda? Būtų galima vardyti labai daug pavardžių. Bet visada yra vienas ir labai aiškus kriterijus. Jeigu dainai daug metų, bet žinai, kas ją dainavo, ir dar moki kelias priedainio eilutes nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus esi – dvidešimties, trisdešimties, penkiasdešimties ar aštuoniasdešimties, tai – jau legenda. Kas nežino grupės „Rondo“ dainos „Egle mano sese“? Arba Stasio Povilaičio dainų? Net tie, kurie teigia, kad lietuviška popscena prasta, vis tiek atpažintų S. Povilaičio dainų eilutes. Manau, jeigu daina skambėjo tiek kartų, kad visiems yra įsirėžusi, visi ją žino – gali vadintis legendine, o ją dainuojantis – legendiniu atlikėju. S. Povilaičio ir „Rondo“ dainos jau seniai tapo liaudies dainomis. Taip pat labai laukiu laidos apie Vytautą Kernagį. Aišku, tai jau kita plotmė ir kiti sentimentai, nes šio žmogaus jau nebėra. Manau, šis projektas visai laidos kūrybinei grupei bus ypatingas, o kad V. Kernagis – legenda, turbūt taip pat niekas nesiginčytų.
Prie visų šių darbų netrukus prisidės ir koncertinis turas, tiesa? Taip, mano sugrįžimas į sceną jau įvyko. Ir, ačiū Dievui, per tą laiką scenos tikrai nepradėjau bijoti. Viskas kaip be pertraukos. Niekas lyg ir nepasikeitė, tik galbūt reikia vėl jaukintis žiūrovą, kuris mane ketverius metus matė kontekste, kuris nebuvo pats puikiausias, nuostabiausias. Gerbėjai per tą laiką nusipiešė tam tikrą mano įvaizdį, kurį dabar reikia griauti. Ir aišku, tai geriausia daryti ne televizijoje, kuri riboja ekranu, bet paprastose koncertų salėse, kuriose gali tiesiogiai bendrauti su žiūrovu. Tik tiesioginio kontakto metu galiu pasakyti ir parodyti žmonėms, kad esu tokia pati, kokia buvau: paprasta, nuoširdi, o ne arogantiška fifa, su valdiškos institucijos antspaudu. Esu pakankamai nuoširdi ir labai noriu tai parodyti žmonėms. Žiūrint ar stebint iš šalies, mano įvaizdis galbūt atrodytų arogantiškas, bet tai ne poza – aš taip atrodau. Žmonės, kurie su manimi bendrauja artimiau, žino, kad tai tik mano išorė. Viduje esu labai jautri ir galiu jausmingai reaguoti į daugelį dalykų. O kad sugebu tvardytis net sunkiausiomis akimirkomis – be šito šiuolaikiniame pasaulyje neišgyventum. Šarvas tiesiog būtinas.
Svajūnė Marcinkevičienė
