Visiems pasitaiko dienų, kai ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi ir rodos, kad visos tikslingos bei kryptingos mūsų pastangos ką nors pakeisti eina perniek. Nuleisti rankas, nusiminti lengva, tačiau nesugebėdami vertinti to, ką turime ir skleisdami neigiamą energiją mes programuojame save nesėkmei. Būtent todėl visus traukia nepataisomi optimistai, teigiamas emocijas skleidžiantys žmonės ir visi, kurie šypsosi ne tik dėl mandagumo. Kaip ir mūsų pašnekovė Indrė Valantinaitė.
Viena iš perspektyviausių Lietuvos jaunųjų poečių vadinama mergina žavingas įrodymas to, kad pasaulis mus priima taip, kaip į jį reaguojame mes.
Kiek teko skaityti Jūsų eiles, jose stilius, meninės išraiškos priemonės artimos buitinei prozai, o kuriami vaizdai ryškūs, saviti, išraiškingi ‒ lyg meno šedevras, kuriamas iš degtukų ir lipnios juostos. Kaip, kodėl, kokių dėl kokių aplinkybių susiformavo toks Jūsų stilius?
Dėkui. Man patinka pasakyti kuo daugiau, išsiverčiant su kuo mažiau žodžių, o dažnai ‒ tiesiog papasakoti trumpą istoriją ar nupiešti keliais sakiniais vaizdą, kuris perteiktų vienokias ar kitokias emocijas. Man pačiai sunku analizuoti ir tiksliai pasakyti kas ir kaip suformavo rašymo stilių, tačiau įtariu, kad nemenką įtaką padarė nuo pat vaikystės dideliais kiekiais skaitytos knygos, sutikti žmonės, aplankytos šalys, matyti filmai, tapybos darbai ir, žinoma, muzika. Man visuomet labai svarbūs dainų tekstai, tai tikra rokenrolinė poezija.
Koks Jūsų santykis su buitimi? Ar turite savų būdų kovoti su rutina, galbūt tokio žodžio nežinote visai?
Prisipažįstu, kad esu visai nebuitiška, tad net kasdienių patiekalų gaminimas man gali tapti vienu iš būdų bent trumpam atitrūkti nuo įkyrių minčių ar nerimo. Smalsumas ir sugebėjimas pastebėti kažką naujo ten, kur jau, atrodytų, viskas iki skausmo pažįstama, padeda susidoroti su tuo jausmu, kurį aš įvardinčiau netgi ne rutina, o „lyg žiūrėtum nusibodusį kino filmą, kurio niekaip negali išjungti“.
O būdų yra įvairių – nuo mirkimo vonioje skaitant gerą knygą, susibėgimo su seniai matytais brangiais draugais, skanaus maisto ir gero filmo ar spektaklio, iki išsidūkimo dideliu garsu klausantis mėgstamos muzikos. Taip pat mintis išgryninti padeda ir fizinis krūvis. Visgi, pats geriausias vaistas nuo rutinos – pakeliauti. Šaunu, jeigu yra galimybių pažinti kitas kultūras ir šalis.
Nuo pirmojo poezijos rinkinio „Žuvim ir lelijom“ pasirodymo praėjo jau penkeri metai. Kada gi pasirodys nauja poezijos knyga?
Antroji knyga pasirodys rudeniop. Džiaugiuosi, kad pavyko gauti Kultūros ministerijos finansavimą, o dabar didžiausi su knyga susiję norai – kad jos išorė kuo glaudžiau atlieptų turinį ir, padedant meniniam redaktoriui Rolandui Rastauskui, sėkmingai užbaigti paskutinius redagavimo darbus.
Sakoma, kad tikroji kūryba gimsta iš kančios. Kiek Jums visko, ką norite išsakyti kaupimas savyje ir „išnešiojimas“ yra skausmingas, o kiek malonus? O perteikimas žodžiais?
Manau, kad be įsimintinų asmeninių patirčių nesukursi nieko tikro ir gyvo, todėl vertinu viską kas tik yra nutikę. Kartais impulsu rašymui tampa koks nors vaikystėje išgyventas įvykis, apie kurį, rodos, net buvau užmiršus. Taip visą laiką ir nešiojamės kiekvienas savo istorijas, o kurdami tarsi „įprasminame“ jas. Kai negali neužrašyti vienos ar kitos minties, nesvarbu, kur kada bebūtum, tai yra velnioniškai geras jausmas, tarsi būdas susidoroti, susitaikyti su neduodančiais ramybės įvykiais ar vaizdiniais. Banalu, bet jį prilyginčiau susitaikymui ar išsilaisvinimui. Rašau retokai, tad valandas, praleistas „išguldant“ eilėraštį, prilyginčiau mažai šventei.
Teko girdėti, kad esate tikra melomanė, mėgstate gerą muziką... Ar yra lietuviškų grupių, kurias mėgstate ir dažnai klausote? Kaip apskritai vertinate Lietuvos (daugiausiai populiariosios muzikos) atlikėjų lygį?
Taip, Lietuvos atlikėjų grojama muzika vis kokybiškesnė ir originalesnė. Nevardinsiu, nes bijau ko nors nepaminėti, o įdomių grupių vis daugėja. Paskutinį sykį pamenu, kad iš lietuvių atlikėjų kūrybos keletą kartų iš eilės grožėjausi A. Orlovos „Čudesa“. Mėgstu nueiti į vietinių grupių koncertus, festivalius. Visgi, mano mėgstamiausių sąrašuose dominuoja kitataučiai atlikėjai.
Prieš trejus metus kartu su Jonu Čepuliu dalyvavote LTV projekte „Dainų dešimtukas“ ir sekėsi ten Jums visai neprastai. Kokios patirties įgavote televizijoje? Ar nekilo pagunda vėliau sudalyvauti dar kokiame nors dainų ar šokių projekte?
Televiziniame projekte įgyta patirtis – labai įdomi ir vertinga. Visi ten dalyvaujantys pirmiausia išbando save, grūdinasi, mokosi: šokti, dainuoti, nugalėti įvairias baimes, laimėti ar pralaimėti, „sukramtyti“ kritiką ir t.t. Sutikau dalyvauti dainų projekte, nes turėjome galimybę patys rinktis dainas, išlikti savimi. Be to, dainuoju nuo ankstyvos vaikystės. O šokti nesiryžtu, nes nemanau, kad mano kuklūs sugebėjimai šioje srityje yra verti pusės Lietuvos gyventojų dėmesio ir vertinimų. Na, nebent tai būtų humoristinė laida (šypsosi).
Viename iš interviu esate minėjusi, kad riba tarp meno ir popkultūros pamažu nyksta. Manote toks susiliejimas neišvengiamas? Ir gerai tai, ar blogai?
Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Jeigu abi sritys tarpusavyje pasidalina tuo, kas geriausia – rezultatas būna puikus. Tokiu būdu plečiamas ne tik auditorijos, bet ir pačių kūrėjų akiratis. Akademinės ir popkultūros atstovų bendradarbiavimas, man atrodo, kad yra natūralus procesas.
Klausiamas apie tai, ar šiuolaikinė visuomenė panirusi į pramogas ir pamiršusi savišvietą, rašytojas Valdas Papievis sakė, kad tai mitas. Ar nemanote, kad „plastikinė“ popkultūra pernelyg gožia tikrąsias vertybes? Ar paauglystės amžių vos įveikusiai mūsų valstybei tai natūralus augimo procesas?
Jau nebeburnoju net prieš pigiausius rinkodaros specialistų triukus, siekiant patraukti rinkos dėmesį. Juk mes visuomet turime galimybę išjungti televizorių ar užversti žurnalą. Esu baigusi Kultūros vadybos ir politikos mokslus, tad kartais netgi smalsu pažiūrėti, kaip veikia tos „mašinos mechanizmas“. Tarkim, sukurti „Olialia“ imperiją – irgi savotiška kūryba, tiesiog sumanytojų tikslai gerokai primityvesni. Kita vertus, galime būti dėkingi šiai vienadienei kultūrai, nes jos fone taip lengvai išryškėja tai, kas išties vertinga. Visgi, santykis yra gerokai neproporcingas rimtosios kultūros nenaudai. Mane stebina, kaip tokiai mažai tautai reikia tiek daug identiško lygio pramogų.
Koks Jūsų santykis su gimtąja šalimi? Esate visuomeniška, pilietiška, ar laikote save patriote?
Svarbiausia – asmeninė laimė ir saviraiškos galimybės. Lietuva man yra brangi, nes čia yra mano šeima, draugai ir namai. Esu labai prieraiši, tad neįsivaizduoju savęs toli Lietuvos. Grįžimas namo man yra viena iš labiausiai jaudinančių kelionės dalių, tačiau netapatinu tėvynės sampratos su valstybių teritorijomis. Žmogus jaučiasi gerai ten, kur yra saugus ir laimingas.
Ar jau įsivaizduojate save šeimoje? Ką artimieji ir draugai sako apie Jūsų, kaip mamos pašaukimą?
Taip, mintis apie šeimą ir motinystę nebeatrodo tokia gąsdinanti, kaip prieš keletą metų (šypsosi). Manau, kad tekėti galima tada, kai norisi turėti bendrą kūrinį – kūdikį, o gimdyti – kai pajunti, kad gali vaikams perduoti viską, kas geriausio yra tavyje. Greičiausiai būsiu iš tų mamų, kurios prieš miegą skaito pasakas.
I. Valantinaitė leido akies krašteliu žvilgtelėti į rudenį pasirodysiančią antrąją jos poezijos knygą. Tiesa, perskaitėme tik keletą eilėraščių, tačiau akivaizdu, kad jaunoji poetė per pastaruosius metus „ūgtelėjo“. Kiek toks mūsų vertinimas subjektyvus, galite įvertinti patys:
Operacija. 2008
Mano aky
nokstantys obuoliai ilgesio soduose.
Į užmerktą voką atsiremia žalčiu sliuogiantis tunelis,
kur aidu šoka seniai nematytųjų žingsniai.
Dešinėj, kuri uždengta binto nuometu,
sapno dvarą patalpino
žmogus baltu rūbu.
Mano aky užsiūtas lobis –
saldėsių krautuvėlės,
gulbių karuselės,
saulėlydžių ekranas.
Nematau nieko, viską jaučiu.
Nepasakoju, nes nepatikėsi.
Negaliu sulaukt dienos,
kada krentantys obuoliai ilgesio soduose
pažadins snaudžiančias nimfas,
o šios šokdamos nuriš rūko tvarstį nuo mano akies.
