- Praėjusį pavasarį, dar prieš didįjį nacionalinės atrankos „Eurovizijos“ finalą, minėjai, kad tikriausiai tave išvysime ir kitų metų konkurse. Kokios nuotaikos šiandien? Ar dalyvausi?
- Kaip čia dabar pasakius – yra toks nedidelis planas... Bet dar nežinau, ar viskas bus suspėta padaryt – galbūt bus siurprizas. Paraiška dar nepateikta. Nors, kiek jau čia liko to laiko, galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti (juokiasi).
- Gal gali išduoti, ar scenoje būsi vienas ar su kažkuo?
- Būsiu nebe vienas – būsime trise.
- Papasakok, kodėl nusprendei uždainuoti lietuvių kalba?
- Tai buvo iššūkis man pačiam. Jau kurį laiką mano draugai, kolegos ir pažįstami vis mestelėdavo man tokią mintį – gal tu pabandyk lietuviškai? Bet aš vis atsakydavau, kad nesu tam pasiruošęs ir niekada nebūsiu. Ir tai labai keista, nes mano gimtoji kalba lietuvių. Nežinau kodėl, bet man buvo labai sudėtinga. Gal dėl to, kad mintys kitaip reiškiasi, kai rašai lietuvių kalba. Anglų tarsi gimtoji kalba kūrybai, rašymui. Turbūt ta mano muzikinė mokykla, kurią pats susikūriau, tam padarė didžiausią įtaką.
Po tris mėnesius trukusių Einiaus ir Rolando žinučių, kai jau buvau septyniasdešimt procentų įsitikinęs, kad padariau taip, kaip norėjau, ir gimė kūrinys. Šimto procentų tikriausiai man niekada nebūna, visada tai, ko trūksta, randu tik kitame kūrinyje.
- Ar patiko? Ar dar dainuosi lietuviškai?
- Man pačiam daina skamba labai šiltai. Nors klausant jausmas buvo labai keistas, nes pirmą kartą girdėjau save įraše dainuojant lietuvių kalba. Kai dainos paklausė tie žmonės, kurie mane vis ragindavo, sakė – a, kaip keista tave girdėti dainuojant lietuvių kalba! Sakau – tai, ką jau man kalbėti! Taigi, jausmas buvo toks dviprasmiškas: ir „o ne“ ir „vau, mes tai padarėme – labai gerai“. Manau, kad dar tikrai dainuosiu lietuvių kalba.
- Kaip manai, ar dainuojant lietuviškai lengviau užkariauti Lietuvos publiką? Ar tai turi reikšmės?
- Apie tai, tiesą pasakius, net negalvojau, tiesiog priėmiau iššūkį sau. Jei žmogus ar atlikėjas patinka tam tikriems žmonėms, tai manau nėra skirtumo, kokia kalba dainuoja. Bet kai gyveni Lietuvoje, kur dauguma šneka lietuvių kalba, o dalis žmonių anglų kalbos iš viso nežino, tai jiems lietuviškai suprasti yra žymiai lengviau. Jie turbūt geriau pajaučia, ką tu nori pasakyti. Galbūt muzika ne visus pasiekia vienodai. Muzikai sako, kad kalba yra nesvarbi. Bet yra žmonių, kuriems ji svarbi. Man asmeniškai - ne, aš klausau ir prancūziškų, ir vokiškų, ir ispaniškų dainų.
- Kokie tavo artimiausi planai ir kokią vietą tavo gyvenime užima teatras, kuris, kaip anksčiau sakei, buvo tarsi nustumtas į šoną?
- Pirmiausia, tai smagiai pasibūti ir sudalyvauti „Velnio nuotakoje“, kurios premjera jau spalio viduryje. O vėliau... koncertai, koncertai, koncertai Lietuvoje, netrukus pasirodysiančio lietuviškos dainos vaizdo performansas, kuris turėtų įvykti jau artėjantį pirmadienį arba antradienį.
- O kaip teatras?
- Kažkaip aš jo dar privengiu. Aišku, „Velnio nuotaka“ yra miuziklas, ten irgi reikės vaidybos. Tačiau ten vaidyba tėra atsvara muzikai, todėl tai ne tas pats. Kol kas lieku prie tos pačios nuomonės, kaip ir tada, kai kalbėjomės anksčiau – su teatru dar palauksiu ir įsišaknysiu ten, kur labiausiai noriu. O vėliau, galbūt mano visi pojūčiai ir sensoriai atsigaus, o kartu ir teatras. Bet labai norėčiau filmuotis kine...
- Tai... lauki pasiūlymų?
- Tikiuosi (juokiasi).
- Vis gi, jeigu šiais metais dalyvausi „Eurovizijoje“, ar tai bus lietuviška ar angliška daina?
- Iš tiesų, tai turbūt liksiu ištikimas savo anglakalbėms muzikinėms šaknims ir dainuosiu angliškai (juokiasi). Bet kol kas negaliu nieko tiksliai pasakyti, nes dar labai viskas slidu su šiuo „reikalu“.
- Pabaigai, sakyk, kaip tau sekasi gyventi su nauja tatuiruote? Kokie įspūdžiai ir kokių susilauki komentarų?
- Labai smagiai viskas, iš tiesų. Kai aš ją pasidariau, iš karto apie ją pamiršau. Ir mano draugai, kolegos savaitę jos nematė, nes ją dengia plaukai ir aš net pats jos nematau. Tie žmonės, kurie buvo nusiteikę prieš mano tatuiravimąsi ir sakė, kad tai negražu ar blogai, pakeitė nuomonę. Nekliūna nei jiems nei man pačiam. Visiška tiesa yra tai, kad tatuiruotę pasidarai sau. Bet, kai ją užmiršti – yra dar geriau! Tada viskas yra išpildyta šimtu dešimt procentų. Taigi sekasi labai smagiai. Žmonės nustemba ją pamatę ir klausia, ar čia „su visam“ ar laikina. „Su visam“, sakau. Tai tokia drąsi, bet nematoma tatuiruotė (juokiasi).
Naujausia „MuseIQ“ ir Beissoul daina „Kaip tu ir sakei“:
