Savo aukso amžių išgyvenanti „Happyendless“ neseniai įvertinta dar kartą: gegužės 27 d. Vilniuje, „Žalgirio“ stadione, elektro-roką grojanti „Happyendless“ trijulė apšildys legendinius „Depeche Mode“.
Vokalistui Sauliui Prūsaičiui ypač smagu, kad prieš kelis mėnesius prekyboje pasirodžiusio „Happyendless“ albumo „Room for Mistakes“ klausėsi pats „Depeche Mode“ narys Martinas Gore‘as.
Apšildyti „Depeche Mode“ pretendavo ir daugiau grupių. Ar tikėjotės, kad išsirinks jus?
Neskaitant to, kad išvis pradėjome muzikuoti, į avantiūras nesiveliame, nerealių tikslų sau nekeliame. Mes tikrai tikėjomės, kad turime dideles galimybes laimėti konkursą. Taip ir įvyko.
Kaip jautėtės sužinoję, kad apšildysite „Depeche Mode“?
Gerai. Žiauriai gerai. Ir aš tikrai žinau, kad mūsų albumo klausėsi asmeniškai Gore‘as. Man jis autoritetas, vienas geriausių šiuolaikinės muzikos kompozitorių.
Kaip manote, kodėl pasirinko būtent jus?
Žmonės sako, kad tarp mūsų ir „Depeche Mode“ yra lengvas panašumas.
Ar jūsų kūryba paveikta „Depeche Mode“?
Absoliučiai. Kaip kad esame paveikti Cicino ir „Hiperbolės“. Klausausi „Depeche Mode“ nuo vaikystės ir žinau, kad tai, ką jie daro, yra tikra. O kai tau kas nors patinka ir yra įdomu, esi veikiamas automatiškai.
Ar jau derinamos koncerto detalės?
Žinome, kur ir kada bus koncertas, kada garsas tikrinamas. Ant scenos turėtume išbūti apie 50 minučių.
Dainuojate su britišku akcentu - iš kur jis?
Pusketvirtų metų dirbau Anglijoje, statybose. Dažiau sienas. Manau, kad jei bandai dainuoti angliškai, tai jau būk malonus dainuoti taip, kad iš tavęs nesijuoktų, kad neatrodytų, jog dainuoji kaip turėdamas burnos traumą.
Kodėl grįžote į Lietuvą?
Su Londonu yra labai paprasta: arba tu esi virš to miesto - dirbi mėgstamą darbą ir gauni krūvą pinigų, arba tu esi žemiau to miesto. Aš buvau žemiau. Tai kalėjimas be grotų. Pajutau, kad dūstu ir darau ne tai, ką turiu daryti. Laiku tai supratau ir pabėgau.
Ar užsidirbote?
Grįžau su tūkstančiu litų ir dar nusifotografavau nuo kelto vidurinį pirštą atsukęs į Didžiosios Britanijos pusę - ten savas nebūsi.
Ar esate patriotas?
Taip. Bet prie Seimo langų daužyti neičiau. Esu šiek tiek išdidus. Patriotizmą išreiškiu atsparumu visoms krizėms ir politikų išdaigoms. Ir man iš jūsų nieko nereikia, chebryte.
Gal ketinate politikams tai pasakyti per dainas?
Ne. Yra man įdomesnių temų: meilė, gėlės, kito miesto panorama, blogas draugas, kaip mane išdūrė, kaip kirtau veidu į stiklą ar panašiai.
Šiuo metu esate įpusėję koncertinį turą po Lietuvą. Kaip jus priima publika?
Mūsų situacija keista - Lietuvoje mes nedainuojame lietuviškai. Jei dainuotume lietuviškai, gal būtų kiek lengviau. Bet tikrai nesiekiame per Lietuvą nešti anglicizmų, kaip kitados vyko rusifikacija. Taip išėjo - mes padarėme tokią medžiagą ir tokią grojame per koncertus. Ir matau, kad žmonės ją priima.
Kokia publika ateina jūsų pasiklausyti?
Ir jaunimas, ir vyresni, ir su riestais batais - visokie. Man patinka, kad mūsų auditorija įvairi. Salės nėra tuščios. Nesu nusivylęs.
Ką norite pasakyti albumo pavadinimu „Room for Mistakes“?
Tai pirmas albumas, tobulėti yra kur, todėl jame gali būti klaidų. Ir net tekstuose specialiai palikau klaidų. Ir viršelio apipavidalinimas sąmoningas - vadinu tą gyvūną triušiu chaosu. Šiuo metu dirbame jau su antru albumu.
Kaip parduodamas jūsų albumas?
Nežinau. Gaunu šiek tiek pinigėlių ir man gerai.
Koks sceninis įvaizdis jums prie širdies?
Mėgstu ramią aprangą - plunksnų ar didelių blizgančių kostiumų man kol kas nereikia.
Kas kuria sceninį įvaizdį?
Talkina stilistė Karina Leontjeva, Aleksandras su Vida (Aleksandras Pogrebnojus ir Vida Simanavičiūtė - aut. past). Man patinka keistis ir eksperimentuoti.
Ar svarbu, kaip atrodote gatvėje?
Ne. Nuogas neičiau, bet apsirengęs galiu būti bet kaip. Pusvalandžio prieš išeinant į parduotuvę man nereikia.
Ar turite fetišą?
Batai. Turiu du maišus batų. Ir žinau, ką daryti, kad batai ilgai laikytų, - reikia jų turėti daug. (Juokiasi.)
Ar jus veikia populiarumas?
Pasižiūriu kartais į Marių („Happyendless“ narys Marius Narbutis - aut. past.) ir juokiuosi: na, žvaigžde... Dabar kai kurios durys mums atsidaro greičiau. Bet šiaip aš esu tas pats bičas. Kur aš esu visuomenėje, man nusispjauti.
Kiek dirbate?
Trečią aš jau miegu, o darbe būnu dešimtą. Kartais studijoje neužsibūname, bet aš visada su savimi turiu diktofoną, gitarą. Namie galiu atsikelti ir naktį - bėgu, įrašau, ką sugalvojau. Nes kai paguldai mėsą, mintis lekia. Prieš pat užmigdamas randu daug atsakymų.
Esate kilęs iš provincijos. Ar išsikėlęs į didmiestį ir dirbdamas kūrybinį darbą pasiilgstate žemės darbų?
Ir dabar nesu geras, bet jaunystėje buvau labai blogas. Prisimenu, kai reikėdavo sodinti bulves, pabėgdavau iš namų. Man tai būdavo didžiausia tragedija. Ne, nostalgijos ūkio darbams nejaučiu. O va jei negalėčiau kurti muzikos, tikrai jos ilgėčiausi.
