„Koučingas – žmogaus potencialo atskleidimas, siekiant maksimaliai padidinti jo efektyvumą. Jis padeda realizuoti žmogaus unikalumą, greitai įgyvendinti norus.“ Ką jaučiate skaitydami šiuos žodžius?
Skeptikai pasakys, kad tokių drąsių pareiškimų negirdėjome ko gero nuo Prancūzijos revoliucijos, šaukiančios: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“, laikų. Aiškinamės, ar tokie pažadai yra akių dūmimas, ar potenciali tiesa.
Vadinamasis koučingas (ugdomasis vadovavimas) kaip sufleruoja pavadinimo kilmės žodis „coach“ (angl. „treneris“) – tai savotiška trenerystė, tik kalbama ne apie kokią sporto šaką, o apie gyvenimo žaidimą. „Priešininkas jūsų pačių galvoje daug pavojingesnis už tą, kuris stovi kitoje teniso aikštelės pusėje“, – sakė Timothy Gallwey 1972 m. išleistoje knygoje „Vidinis teniso žaidimas“. Tai buvo tarsi perversmas žmonių sąmonėje, knyga susilaukė milžiniško populiarumo (išpirkta milijonas egzempliorių), o šie principai iš sporto buvo perkelti į kitas gyvenimo sritis, visų pirma – į verslą. Toks buvo pirmas žingsnis į tai, ką šiandien vadiname koučingu.
Kaip savo disertacijoje teigia amerikietė dr. Vikki Brock, tyrinėjusi koučingo ištakas, jis atsirado tuo pačiu metu iš keleto nepriklausomų šaltinių ir išsiplėtė dėl asmenybių tarpusavio santykių, aprėpdamas skirtingų disciplinų, pavyzdžiui, verslo konsultavimo, psichologijos, sporto, neurolingvistinio programavimo, žinias. Iš kūrusių koučingo istoriją žmonių derėtų išskirti Thomasą Leonardą. Būtent šis JAV finansų versle dirbęs konsultantas, apie 1988 m. supratęs, jog jo klientams verslininkams reikalinga ne tik finansinio planavimo pagalba, buvo pirmasis, kuris įvedė „asmeninio koučingo“ sąvoką, įsteigė koučingo mokyklą ir pasinaudodamas interneto teikiamomis galimybėmis smarkiai prisidėjo prie to, kad koučingas išpopuliarėtų pasauliniu mastu.
Koučingo diferenciacija
Pasak koučingo šalininkų, milžiniška sėkmė geriausiai įrodo šio dalyko veiksmingumą. Egzistuoja keletas koučingo pakraipų. Tikslų koučingas (angl. „goal coaching“) dėmesį kreipia į tam tikrų tikslų siekimą (pavyzdžiui, noriu gauti didesnį atlyginimą). Korporatyvinis koučingas skirtas verslo kompanijoms, kurios koučingą naudoja įvairiose veiklos sferose: motyvuodamos darbuotojus, kurdamos naujus produktus ir t. t. Gyvenimo pusiausvyros koučingas (angl. „lifecoaching“) skirtas klientams, kurie nori išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo, šeimos, sveikatos, asmeninio tobulėjimo, karjeros arba koreguoti kurią nors vieną iš šių sričių.
Kaip vyksta koučingo sesija?
Nors koučingo pakraipų daug, bet jo modelis iš esmės yra toks pats: klientas turi tikslą (pavyzdžiui, nori numesti svorio, pradėti naują verslą, išmokti kitą kalbą) ir maždaug valandos trukmės sesijos metu bendrauja su koučingo specialistu (ugdančiuoju vadovu). Šis uždavinėja klausimus, į kuriuos atsakydamas klientas apibūdina situaciją, nustato galimus sprendimo problemos būdus, pasirenka, ką konkrečiai darys, kokia bus veiksmų seka. Atrodytų nieko ypatinga, ar ne? Ir dar mokėti už tai pinigus? Bet jeigu stebėtume sesiją, pamatytume, kad tai – ne šiaip pokalbis su draugu ar šeimos nariu, ką darome paprastai, kai norime pasitarti, kaip elgtis. Koučingo specialistas tik klausia, jis neduoda patarimų, yra maksimaliai nešališkas, nenukreipia kliento „teisinga“ linkme, o pokalbį veda taip, kad klientas pats priimtų sprendimus.
Koučingo specialistai tiki, kad kiekvienas žmogus gali susidoroti su jam iškilusiomis problemomis, tereikia šiek tiek padėti – pažadinant tūnantį vidinį potencialą. Tada žmogus galės realizuoti savo unikalumą. Vėl skambūs žodžiai, ar ne? Tačiau nebūkime tokie kandūs. Pavyzdžiui, ne vienas sportininkas pasiekia išskirtinių rezultatų būtent tada, kai nustoja kopijuoti svetimus žadėjus, o susikoncentruoja į tai, ką gali padaryti geriausiai, atveria savo „vidinį žinojimą“. Samprotaujant teoriškai, kas, jei ne mes patys apie save žinome daugiausiai?
Kodėl koučingas veiksmingas?
Johnas Whitmore‘as, vienas iš koučingo pradininkų, teigia, jog koučingo tikslas – didinti kliento sąmoningumą, atsakomybę ir pasitikėjimą savimi. Kaip tai atrodo tikrovėje? Klausimai užduodami pagal tam tikrą sistemą, leidžiančią klientui geriau suvokti tikrovę, kurioje jis yra. Svarbu suprasti, kad vyksta esamos situacijos aprašymas, o ne vertinimas „gerai“ ar „blogai“, „kaltų“ ieškojimas. Kartais per koučingo sesijas atsitinka taip, kad klientas suvokia, koks gali būti problemos sprendimas, iškart po to, kai ugdančiajam vadovui apibūdina situaciją. Jis pats padaro tam tikras įžvalgas, kurios „panaikina“ problemą ar akimirksniu pasufleruoja sprendimo būdą. Kartais telieka gūžtelti pečiais – tiek triukšmo dėl nieko. Tai dar kartą įrodo, kaip svarbu įsisąmoninimas, o ne situacijos vertinimas, kai energiją skiriame kaltinimams, emocijoms išreikšti, baimei ir nerimui, planuodami, kas bus, o ne pačiai problemai spręsti, veiksmui.
Kaip didinama atsakomybė?
Klientas pokalbio metu pats nusprendžia, kaip elgtis, laikosi to plano, įvykdo jį ir džiaugiasi sėkme. Iš pirmo žvilgsnio – ir vėl jokios revoliucijos. Juk mes patys ir taip nuolat susidarinėjame planus, kuriuos įvykdome arba ne. Pasirodo, reikia pradėti nuo realių dalykų. Sakykime, klientas, norintis išmokti kitą kalbą, pats nusprendžia, kiek naujų žodžių mokysis kasdien, kokius dar mokymosi būdus naudos. Sesijos metu specialistas paprašo klientą įvertinti balais, naudojantis 10 balų sistema, savo tikėjimą, kad jis sugebės įvykdyti pasirinktą planą. Jei klientas savo gebėjimą laikytis plano įvertins mažiau nei 8 balais, ugdantysis vadovas pasiūlys planą pakoreguoti – pašalinti tuos įsipareigojimus, kurie klientui mažiausiai patrauklūs (pastebėta, kad jei planas įvertintas mažiau nei 8 balais, jo laikytis tikrai nepavyks). Užsibrėžus realiai įvykdomą planą, jis dažniausiai ir įvykdomas, tad kitos sesijos metu klientas jau bus labiau pasitikintis savimi, padidės jo savigarba, noras prisiimti daugiau atsakomybės. Viena sėkmė skatins kitą sėkmę. Paprasta, bet veiksminga. Žinoma, tikrovėje pasitaiko ir nesėkmių, klientas „užmiršta“ pasižadėjimus. Tokiu atveju aiškinamasi, ar tas noras yra tikrai jo, gal tai bandymas pateisinti svetimus lūkesčius.
Koučingas kaip motyvavimo strategija
Didėjanti savigarba ir atsakomybė – du esminiai dalykai. Tai nuolat pabrėžiama kalbant apie koučingo metodo kaip motyvavimo priemonės naudojimą versle. Vietoje nurodymo darbuotojams „planas toks, jį ir vykdykite“, progresyvius metodus taikančios įmonės viską verčia kitaip. Pavyzdys: dar 1990 m. „Harvard Business Review“ paskelbta dešrų gamybos kompanijos „Johnsonville sausages“ vadovo Ralpho Stayerio istorija apie tai, kaip pavargęs nuo to, kad jo darbuotojai dirba puse pajėgumo, nusprendė panaudoti koučingo metodus. To pasekmė – ne vadovai, o patys darbininkai turėjo spręsti dėl plano, kokybės kontrolės, gamybinių problemų. Galiausiai jie patys atleido kolegas, kurie nenorėjo laikytis bendrai priimtų taisyklių, o vadovas pasijuto tik kaip konsultantas savo įmonėje. Ant savo darbinio stalo Ralphas Stayeris nuolat laikė lentelę su priminimu „Atsakydamas paklausk“ ir sulaukęs kokio darbuotojo klausimo pažiūrėdavo į ją, aiškindamasis, ar jis turi atsakyti į klausimą. Pasak jo, paprastai tie klausimai tebūdavo noras, kad sprendimą priimtų viršininkas, o ne pats darbuotojas, ir jis sąžiningai atsakydavo klausimu į klausimą, taip rodydamas, jog pavaldinys geba išspręsti problemą. Tai skamba kaip pasaka ne vienam direktoriui ar personalo vadovui, tačiau istorija tikra. Taigi, koučingas kaip motyvavimo priemonė leidžia vadovams, užuot atlikus prievaizdo, turinčio nuolat kontroliuoti, funkciją, užsiimti strategijų kūrimu, naujų rinkų paieška ir pan., nes darbuotojai dirba patys. Kodėl? Kaip tvirtina Johnas Whitmore‘as, tokiomis sąlygomis dirbdami žmonės patiria malonumą. Malonumas ir darbas – nesuderinami dalykai? Toks požiūris – net ir ekonominės suirutės laikais – pasenęs.
Kaip pasirinkti koučingo specialistą?
Pagal nerašytas koučingo taisykles pirma bandomoji sesija klientui yra nemokama, tad dėl savęs paties netingėkite ir pasinaudokite šia teise. Susitikęs su keletu koučingo specialistų, netruksite viską suprasti pats – vidinis balsas išskirs tą vienintelį, kuriuo galite labiausiai pasitikėti. Būkite sau dėmesingi ir nemeluokite. Prestižas, kaina, rekomendacijos – daug menkesnis įrodymas. Pavyzdys iš mano asmeninės patirties: netgi ugdančiojo vadovo tonas, kai jis paklaus: „Kaip efektyviau norite išnaudoti mūsų laiką?“, gali būti vidinis „stop“ – šneka per greitai, per šiurkščiai. Atsiverti jam nesugebėsite.
Be to, atsakinėti į klausimus gali būti sunku. Kartais – labai sunku. Nors koučingo specialistas dažnai gali būti niekuo dėtas – tiesiog pats klientas kartais būna taip „užspaudęs“ save, kad netgi į klausimą: „Ko norite?“, negali atsakyti niekaip kitaip, kaip tik tyla. Nepasitikintiems savimi žmonėms nedrąsu ką nors sakyti, neįprasta, kad dėmesys nukrypsta į juos, tačiau visko galima išmokti. Svarbiausia atsiminti: nėra teisingų ar neteisingų atsakymų į specialisto užduodamus klausimus, yra tik atviri, sąžiningi atsakymai. Iš tikrųjų, tai padaryti maksimaliai, kiek tai įmanoma jūsų jėgoms, tikrai sugebėtumėte.
Koučingo specialistu gali būti kiekvienas!?
„Koučingas nėra tobulas“, – skelbia viena iš užsienio interneto svetainių apie koučingą. Tą pakartočiau ir aš. Tik derėtų paaiškinti smulkiau. Pasaulyje nėra vienos sistemos, pagal kurią galima identifikuoti koučingo specialistą. Bet kuris žmogus, gebantis jus „treniruoti“ vienoje ar kitoje srityje, gali juo vadintis. Ir niekas jam to neuždraus.
Kai kas kriterijumi laiko narystę tarptautinėse asociacijose (Lietuvoje veikia ICF („International Coach Federation“) ir NECA („North European Coaching Association“). Anot kai kurių žinovų, sistema, kai neaiškūs koučingo specialybės kriterijai, pasaulyje tęsis artimiausius dešimt metų, o galbūt ji nenusistovės niekada. Panašu, kad koučingas, deklaruojantis žmogaus unikalumą, užlipo ant savo paties grėblio – kiekvienas koučingo metodus gali pritaikyti savaip, sukurti savą sistemą, taigi kiek žmonių, tiek koučingo specialsitų. Rinksis klientas.
Bet kokiu atveju vertėtų prisiminti, jog koučingu, kaip ir bet kuriuo kitu dalyku, užsiima ir tie žmonės, kurie tiki kilnia idėja, ir tikintieji už tos idėjos „stovinčiais“ pinigais.
Koučingo ateitis
Ištyrinėjusi koučingo atsiradimo procesą dr. Vikki Brock teigia, kad koučingas – atviras, lengvai kintantis socialinis judėjimas, plintantis „viruso būdu“ per žmonių santykius ir sąveiką, kuris bus įtrauktas į gyvenimo audinį kaip žmonių tarpusavio bendravimo procesas ir stilius. Jos nuomone, šiuolaikinė koučingo praktika yra dinamiška ir priklauso nuo konteksto, kai derinamasi prie kliento, koučingo specialisto ir konkrečios situacijos. Be to, spėdama šio reiškinio ateitį, ji sako, jog koučingas – socialinis fenomenas ir daugiadalykė sritis, kuri, kad išliktų, turi toliau tęsti novatoriškumą, apimdama įvairovę ir kartu išlaikydama pusiausvyrą atvirame socialiniame tinkle.
Situacija pasaulyje rodo, jog idealiu atveju kiekvienas ugdantysis vadovas specializuojasi siauroje srityje, pavyzdžiui, dirba su profesiją besirenkančiais studentais, namų šeimininkėmis, neįgaliaisiais, moksleiviais, darbą keičiančiais žmonėmis, smulkiais verslininkais, nusprendusiais pradėti verslą, pensinio amžiaus žmonėmis, vienišomis mamomis ir taip toliau. Kol kas Lietuvoje tokios detalios specializacijos nėra, reikės laukti, kol koučingo specialistų kiekis daug kartų padidės. Galbūt tada aktyviau pajusime koučingo įtaką mūsų gyvenimui, nes iki šiol didžioji koučingo procesų dalis tebevyksta verslo pasaulyje ar verslininkų socialiniame sluoksnyje.
Post scriptum
Žvelgiant įdėmiau, akivaizdu, kad koučingas yra ne mistika ir ne panacėja, tiesiog žmonijos minties evoliucijos produktas. Džiugu, kad sumąstėme dar vieną priemonę, kuri gali padėti gyvenimą nugyventi ne automatiškai, o sąmoningai. Žinoma, didesnį sąmoningumą skatina ir psichologija, ir psichoterapija, neminint didžiosios dalies dvasinių mokymų. Apie tai kalbėjo ir kalbės daugelis, tik kurį iš tų balsų išgirsite jūs?
Jolita Zykutė
Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje taip pat skaitykite...
