Tautinių šokių kovose jis pasirodys su savo kraštiečiais – Akmenės rajono kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvu „Alsa“.
- Ar liaudies kultūra yra jūsų šeimos palikimas?
- Visų pirma, tai yra mūsų tautos palikimas, pagrindas, kurį būtina saugoti. Pažintis su liaudies kultūra prasidėjo vaikystėje. Atsimenu, kaip mes važiuodavome po visą Lietuvą, koncertuodavome didžiausiose arenose, o žmonių susirinkdavo būriais. Dabar to nėra, todėl gerbiu žmones, kurie stengiasi, puoselėja liaudies kultūrą.
Liūdniausia, kad ir pats nuo tautinių dainų, muzikos nutolau. Atėjo kitas etapas, atsirado susidomėjimas estrada, popscena.
- O į „Ventukus“ patekote tėvų pastūmėtas?
- Naujosios Akmenės parodų rūmuose dalyvavau „Dainų dainelės“ pirmajame etape ir per repeticiją pirmą kartą pamačiau koncertuojančius „Ventukus“. Man tai atėmė žadą, patiko, kad liaudies muzika skamba naujoviškai, kitaip. Buvau entuziastas, norėjau scenos, dėmesio, todėl susidomėjau. Vis dėlto antrą kartą juos pamačiau tik po metų, kai man buvo devyneri.
Pamačiau juos koncerte ir sakau: „Mama, tu gi žinai, kad aš turiu balsą. Nueik su jais pašnekėti, nes aš irgi noriu dainuoti“. Mama nesutiko, aš puoliau į ašaras ir išbėgau namo.
Po kelių dienų ateinu į mokyklą, o manęs mokytoja klausia: „Juozai, ar norėtum dainuoti „Ventukuose?“. Tuo metu nežinojau, ką daryti, man keliai sulinko. Tai buvo vaikystės svajonė. Vėliau su mama nuvažiavome į Ventos muzikos mokyklą, padainavau mokytojui, o jis paklausė, kur aš buvau anksčiau. Tai buvo pirmadienis, o jau šeštadienį važiavau į pirmąjį koncertą. Bijau pameluoti, bet su „Ventukais“ esu koncertavęs apie 1300 kartų. Net nežinau, kiek kartų Lietuvą skersai išilgai esu pervažiavęs.
- Kodėl nusprendėte dalyvauti projekte „Kadagys“?
- Dėl visų mane užplūsiančių sentimentų ir dėl to, kad aš atstovausiu savo gimtąjį kraštą. Man tai yra didelė garbė. Visgi nuo vaikystės mėgstu dėmesį, tai tik duokite man sceną (juokiasi).
- Esate avantiūristas?
- Taip, labai mėgstu iššūkius. Manau, kad tai yra saviugda, o projekte „Kadagys“ prieš šimtus tūkstančių žmonių turėsiu atstovauti ne tik save, ne tik kolektyvą, bet ir savo kraštą.
- Ateities kartoms irgi diegsite liaudies kultūrą?
- Žinoma. Mano muzikinis skonis yra platus, bet liaudies kultūroje yra tiek daug nuostabių dainų, kurias tikrai rodysiu savo vaikams, anūkams. Žmonės turi surasti savo prizmės kampą, gilintis ir atrasti liaudies muziką, bet negalima kapstytis tik paviršiuje. Apie knygą iš viršelio niekas nesprendžia.
- Kur jus save įsivaizduojate ateityje?
- Tikrai nežinau. Anksčiau turėjau daug vizijų, bet nereikia vynioti į vatą, nes visi matome, kas dabar vyksta. Pastebėjau, kad skirtinguose televizijos projektuose kiekvieną savaitę vis po naują grupę pasirodo, todėl labai sunku kažką planuoti, nes jos taip pat greitai ir dingsta. Reikia kažko kitokio, išskirtinio. Koreguojame ir grupės „Patruliai“ repertuarą, stengiamės atrodyti rimčiau.
- Kodėl nesirinkote solisto karjeros?
- Bandžiau prieš pat atėjimą į grupę „Patruliai“. Turiu savo kelias dainas, bandžiau, bet tais metais šiaip viskas sugriuvo: santuoka, verslas. 2013-ieji – juodosios raganos metai man buvo, todėl bandžiau kilti, bet niekas nepavyko.
- Ar dabar jau atversti nauji gyvenimo puslapiai?
- Tikrai taip. Esu užsibrėžęs daug dalykų, vienas iš jų – išmokti dirbti su muzikos kūrimo programomis. Aš sau pasakiau, kad man šie metai bus skirti saviugdai, tobulėjimui. Taip pat turiu svajonę dar tęsti mokslus. Mano gyvenimas margas, tad esu laimingas.
- Esate nusimatęs, ką veiksite po penkių metų?
- Turiu planų, tikslų, gyvenimo nuostatus, tačiau „mes planuojame, o Dievas juokiasi“. Visgi mano gyvenimas tiek kartų kardinaliai pasikeitė, kad bijau jau kažką beplanuoti.
