Per amžius visų kontinentų, klimato juostų ir kultūrų gyventojai instinktyviai žinojo, kad kažkur slypi gydomoji galia, kuri gali atkurti žmogaus kūno galimybes ir funkcijas, grąžinti normalų darbingumą ir gerą sveikatą.
Jie tikėjo, kad tam tikromis aplinkybėmis galima kreiptis į šią nesuprantamą jėgą, nes tinkamai iškviesta ji galėtų palengvinti žmogaus kančias. Kiekvienos tautos istorija pateikia įrodymų apie tokio tikėjimo atvejus.
Šis straipsnis ir yra apie tokio tikėjimo atvejus, kurie buvo naudojami senovėje. Aptarsime ne tik gydymus, tačiau ir paaiškinsime jo poveikį žmogui, kuris dažniausiai remiasi įtaiga sau ir tikėjimo dėsniu.
Įvairūs gydymai senovėje
Senovėje buvo manoma, kad paslaptingai padėti ar pakenkti žmonėms, taip pat išgydyti ligonį gali dvasininkai, žiniuonės ir šventieji. Buvo tikima, kad pats Dievas suteikė jiems įvairių galių, tarp jų – gydyti žmones.
Gydymo procedūros ir procesai įvairavo skirtingose pasaulio vietose, bet dažniausiai tai buvo malda ir aukojimas Dievui; įvairios apeigos, tokios kaip šventinimai ir užkalbėjimai; amuletų, talismanų, žiedų, reliktų ir atvaizdų naudojimas.
Pavyzdžiui, antikinių šventyklų žyniai savo pacientams įmaišydavo narkotikų, o šiems užmigus įteigdavo įvairias mintis pasitelkus hipnozę. Ligoniams būdavo sakoma, kad Dievas būtinai aplankys juos miegančius ir išgydys. Labai daug žmonių iš tikro pasveikdavo.
Hekatės garbintojams reikėdavo sumaišyti driežus su sakais, smilkalais bei mira ir sutrinti visa tai po atviru dangumi, po mėnulio pjautuvu. Atlikę šias keistas ir mistiškas apeigas, jie melsdavo deivę priimti vaistus, kuriuos ką tik sumaišė, ir eidavo miegoti.
Jeigu tikėjimas būdavo pakankamai tvirtas, jie deivę susapnuodavo. Ši apeiga, kuri mūsų akimis atrodo tokia keista, netgi fantastiška, dažnai išgydydavo žmones.
Kaip tai veikia
Senovės laikų žmonės sugalvodavo daug efektyvių būdų, kaip sužadinti nepaprastą pasąmonės galią ir panaudoti ją gydymui. Jie žinojo, kad šios procedūros padeda, nors ir negalėdavo suprasti, kaip ar kodėl.
Dabar mums aišku, kad jie paveikdavo pasąmonę stipria įtaiga. Ritualai, stebuklingi gėrimai ir amuletai puikiai įaudrindavo žmonių vaizduotę, todėl pasąmonė tapdavo labai imli atkakliai žiniuonių įtaigai. Tačiau patį gydomąjį darbą atlikdavo tiktai ligonio pasąmonė.
Visais laikais neoficialūs gydytojai pasiekdavo puikių rezultatų tada, kai oficialios medicinos atstovai nepadėdavo ir atimdavo ligoniams viltį pasveikti. Tai duoda peno pamąstymams. Kaip šiems liaudies medicinos žinovams iš įvairiausių pasaulio kampelių pavyksta sėkmingai gydyti?
Jų ligoniai pasveiksta todėl, kad patys aklai patiki ir išlaisvina pasąmonėje slypinčias gydomąsias galias. Kuo fantastiškesnius ir keistesnius vaistus ir metodus taiko žiniuoniai, tuo daugiau vilties, kad ligoniai patikės ypatingu tokių neįprastų dalykų veiksmingumu. Dėl sužadintos emocinės būsenos jiems lengviau priimti gydančiojo teiginius.
Bibliniai pasakojimai apie pasąmonę
Tikėjimas, aprašytas Biblijoje, yra tam tikras mąstymo būdas, proto pozicija, vidinis įsitikinimas, žinojimas, kad mintis, įsitvirtinusi sąmonėje, įgis pavidalą pasąmonėje ir bus išreikšta.
Tam tikra prasme tikėti reiškia priimti kaip tiesą reiškinius, kurių nepripažįstate protu ir jausmais. Kitaip sakant, atsiriboti, neklausyti menko, racionalaus, analitinio, sąmoningo proto balso ir visiškai pasikliauti vidine pasąmonės galia.
Štai vienas iš žinomiausių pavyzdžių apie biblinį gydymo būdą:
„Kai jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas jį. Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“ Tada jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite.“ Ir atsivėrė jiems akys. Jėzus prigrasė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“ - MT 9, 28-30
Sakydamas „Tebūnie jums, kaip tikite“, Jėzus atvirai apeliavo į neregių pasąmonę, kviesdamas ją bendradarbiauti. Aklųjų tikėjmas pasireiškė didžiule viltimi, vidine nuojauta, tvirtu įsitikinimu, kad įvyks stebuklas ir į jų maldą, bus atsakyta.
Taip ir nutiko. Šį gydymo būdą nuo seno gerbia ir taiko gydančios grupuotės iš viso pasaulio, nepaisant to, kokią religiją jos išpažįsta.
Žodžiais „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų“ Jėzus ragino išgydytus ligonius neaptarinėti savo išgijimo su kitais. Jeigu šie nepaklausytų, juos galėtų sutrikdyti skeptiškas ir žeminantis netikinčiųjų kritiškumas. Apnuodiję pasąmonę baimės, abejonių ir nerimo mintimis, jie savo ruožtu vėl galėtų prarasti regėjimą, kurį grąžino Jėzaus ranka.
Kai ligoniai atėjo pas Jėzų, kad juos išgydytų, jie pasveiko dėl savo pačių tikėjimo, kurį sustiprino Dievo sūnaus tikėjimas ir žinojimas apie gydomąją pasąmonės galią. Dvasioje jis tikėjo viskuo, ką skelbė.
Sėkmingas gydymas liudijo vidinį mąstysenos pasikeitimą. Savo įsakymais Jėzus apeliavo ne tik į pacientų pasąmonę, bet ir į savo žinojimą, jausmus ir absoliutų tikėjimą tuo, kad pasąmonė atsakys į valdingai ištartus žodžius.
Stebuklai įvairiose pasaulio šventyklose
Kiekviename kontinente, kiekvienoje šalyje yra šventyklų, kuriose stebuklingai išgyja žmonės. Kai kurios garsėja visame pasaulyje, kai kurias žino tik tie, kurie gyvena šalia. Tiek išgarsėjusiose, tiek mažiau žinomose šventyklose žmonės susigrąžina sveikatą talkinant toms pačioms pasąmonės galioms.
Tarkim, Japonijos šventyklos. Pagrindinis pasaulinės šlovės Diabutsu šventyklos akcentas yra gigantiška bronzinė statula. Ji vaizduoja į meditacijos ekstazę pasinėrusį Budą, kuris sėdi sukryžiavęs rankas ir palenkęs galvą.
Mačiau, kaip jaunuoliai ir seniai dėjo aukas prie kojų. Jie aukojo pinigus, vaisius, ryžius ir apelsinus. Degė žvakutės, smilko smilkalai ir liejosi maldos bei prašymai. Viena mergaitė tardama maldos žodžius žemai nusilenkė ir paaukojo du apelsinus. Ji dėkojo Budai už sugrąžintą balsą.
Mergaitė buvo jį praradusi, bet išgijo šventykloje. Nuoširdus tikėjimas, kad Buda padės vėl uždainuoti, jeigu ji atliks tam tikrą ritualą, pasninkaus ir ką nors paaukos, padėjo įžiebti viltį ir tikėjimą. Šie jausmai sustiprino proto poveikį pasąmonei, kuri ir atsiliepė į mergaitės maldą.
Remtasi Džosefo Murfio knyga „Jūsų pasąmonės galia“.
