Praeitoje straipsnių ciklo dalyje rašėme apie įvairų gydymą senovėje ir kokį vaidmenį jame vaidina pasąmonė. Trumpai apžvelgėme Biblijoje aprašytą Jėzaus gydymą ir šventyklų gydomąją galią.
Šioje dalyje norime apžvelgti skirtingas gydymo teorijas: šveicaro Filipo Paracelso, italo Pjetro Pomponacio, prancūzo Ipolito Bernheimo. Dar kartą įsitikinsime, kad ir jose didžiausią vaidmenį vaidina žmogaus savitaiga.
Skirtingos gydymo teorijos
Įvairios religinės sektos ir gydymą malda propaguojančios grupės remiasi daugybe skirtingų gydymo teorijų. Kiekviena iš jų tvirtina, kad jų teorija yra teisinga, nes veikla duoda rezultatų.
Kaip žinoma, egzistuoja įvairūs gydymo būdai. Frankas Antonas Mesmeris (1734-1815), Paryžiuje dirbęs gydytojas iš Austrijos, atrado, kad uždėjus ant ligoto kūno magnetus galima stebuklingai išgydyti ligą.
Vėliau jis pradėjo gydyti laikydamas rankas virš paciento kūno. Jis tvirtino, kad sėkmingo gydymo priežastis yra tai, ką jis pavadino gyvūnų magnetizmu. Mesmeris sukūrė teoriją, kad tam tikra paslaptinga magnetinė substancija yra perduodama iš gydytojo rankų į pacieno kūną.
Psichiatrai, psichologai, osteopatai, chiropraktikai, gydytojai ir įvairios religinės grupės, – visi jie naudojasi viena universalia galia, kuri slypi pasąmonėje. Jie gali skelbti, jog sėkmingai gydo todėl, kad tik jie remiasi teisinga teorija, bet tai visiškai netiesa.
Kiekvienas gydymo procesas vyksta formuojant tam tikrą teigiamą požiūrį, vidinę laikyseną ar mąstymo būdą, vadinamą tikėjimu. Pasveikstama dėl tvirto įsitikinimo, kuris paveikia pasąmonę kaip stipri įtaiga ir išlaisvina jos gydomąsias galias.
Du asmenys neturi vienodų galimybių gydyti. Teisingai, abu jie gali vadovautis savo teorijomis ir metodai, bet yra galimas tik vienas gydymo procesas – tikėjimas. Egzistuoja tik viena gydomoji galia, būtent jūsų pasąmonė.
Rinkitės bet kurią jums patikusią teoriją, įsitikinimus ir metodus. Galite būti ramūs, jeigu tikite, jums pasiseks.
Paracelso požiūris
Filipas Paracelsas, garsus Šveicarijos alchemikas ir terapeutas, gyvenęs 1493-1541 metais, tuo laiku buvo labai geras gydytojas. Kadaise jo suformuluota mintis dabar yra pripažįstama kaip akivaizdus mokslinis faktas:
„Nepaisant to, ar tikėjimo objektas yra realus, ar klaidingas, vis tiek gaunamas tas pats rezultatas. Vadinasi, jeigu aš tikėčiau šventojo Petro statula taip, kaip turėčiau tikėti pačiu šventuoju Petru, gaučiau tą patį, ką tiesiogiai būčiau gavęs iš šventojo Petro. Bet tai yra prietaras. Vis dėlto tikėjimas daro stebuklus; nesvarbu, realus ar klaidingas, jis visada baigiasi tuo pačiu stebuklu“
Paracelso požiūriu šešioliktame amžiuje rėmėsi Pjetras Pomponacis, Italijos filosofas. Jis rašė:
„Mes galime lengvai įsivaizduoti, kokį nuostabų poveikį gali padaryti įsitikinimas ir vaizduotė, ypač tada, kai vyksta šių dviejų kategorijų apykaita tarp objektų ir asmens, kuris daro jiems įtaką. Išgijimai, kuriems padarė įtakos tam tikri reliktai, yra ligonių vaizduotės ir įsitikinimo padarinys.“
Šarlatanai ir filosofai žino: jeigu pirmo pasitaikiusio skeleto kaulai būtų paguldyti viešoj šventojo palaikų, ligonis vis tiek pasijustų geriau, jeigu tiktai tikėtų, kad tai tikri palaikai.
Pagalvokite, ką tai reiškia. Jeigu tikite, kad jus gali išgydyti šventųjų kaulai arba tam tikrų gydomųjų ypatybių turintys skysčiai arba stebuklingas medžio gabalėlis, pasieksite rezultatų, nes įtaiga paveiks pasąmonę. Po to vyks išgijimas.
Bernheimo eksperimentai
Ipolitas Bernheimas yra dvidešimto amžiaus pradžios medicinos profesorius iš Nansi, Prancūzijos. Jis vienas iš pirmųjų paaiškino, kaip gydytojai įtaiga paveikia pacientus per pasąmonę.
Bernheimas papasakojo istoriją apie vyrą, kurio liežuvis buvo paralyžiuotas. Buvo išbandyti visi įmanomi vaistai, bet gydymas nedavė jokių rezultatų. Pagaliau vieną dieną vyriškio gydytojas pareiškė, kad sužinojo apie naują prietaisą, kuris tikrai padarys galą jo ligai.
Tada gydytojas įkišo pacientui į burną kišeninį termometrą. Pastarasis pamanė, kad tai ir yra tasai prietaisas, kuris turi jį išgelbėti. Po kelių akimirkų jis džiaugsmingai suriko, kad vėl gali laisvai judinti liežuvį.
Bernheimas tęsia:
„Galima rasti ir daugiau panašių atvejų. Jauna mergaitė užėjo į mano biurą. Beveik keturias savaites ji visiškai negalėjo prakalbėti. Kai nustačiau tikslią diagnozę, papasakojau savo studentams, kad kalbos praradimą kartais pavyksta akimirksniu išgydyti elektra, kuri labai įtaigiai veikia.
Po to kai liepiau atnešti indukcijos aparatą ir pridėjau ranką prie gerklų, truputėlį pajudinau ir tariau: „Dabar gali garsiai kalbėti.“ Ir iš karto liepiau jai ištarti „a“, tada „b“, tada „Marija“. Mergaitė kalbėjo aiškiai; balsas grįžo.“
Šiais pavyzdžiais Bernheimas iliustruoja, ką gali padaryti paciento viltis ir įsitikinimas, kurie tiesiogiai veikia pasąmonę.
Šis dviejų dalių straipsnių ciklas buvo paremtas nuostabia Džosefo Murfio knyga „Jūsų pasąmonės galia“, kurioje galite rasti ir daugiau informacijos apie pasąmonės galią ir jos pagalbą gyvenime, santykiuose, darbe ir pan.
