„Ir tave nuogą pamatys tik keli čia sėdintys žmonės, - greitai suskaičiavo šalia sėdintis Šarūnas. – Pasaulis nepasikeis ir žinia toli nenueis. Tačiau, jeigu tavo nuotaika tokia, jeigu nori, daryk. Nebijok, juk dzin. Tai yra tavo pasirinkimas. O koks skirtumas, juk nemirsi. Ko čia taupytis?“
Dovydas neišsirengė ir niekur nebėgo. Nes to daryti tuo metu tiesiog nenorėjo.
„Tačiau gyvenime negalima taupyti savęs. Gali taupyti, taupyti ir net nespėsi pastebėti kaip susiraukšlėsi. Reikia gyventi, kol nevėlu, reikia daryti ir siekti tai, ko nori, dabar. Nes kito šanso gali ir nebūti“, - nukirto Dovydas.
Kartu – nuo vaikystės
„Mes pažįstami labai seniai, - prisipažino Dovydas. - Buvome vaikai. Galima sakyti, kad susipažinome būdami vienerių. Nes mūsų tėvai buvo draugai, šeimos draugavo“.
„Žinote, kūdikiai ir šunys vienoje krūvoje“, - po šios Šarūno pastabos nugriaudėjo vaikinų juokas.
Bet mokėsi vaikinai skirtingose mokyklose: Dovydas augo Kaune, Šarūnas – Ignalinoje. „Bet mūsų požiūriai beveik visur sutapdavo – nuo žaidimų „Sega“ konsole iki domėjimosi tomis pačiomis sritimis, filosofija. Mūsų muzikos skonis yra labai panašus“, - pasakojo Dovydas.
„Yra... Bendrų taškų muzikoje“, - kiek pataisė savo draugą Šarūnas.
„Merginos... – tęsė Dovydas ir tuoj pat sutriko. – Ne, merginos mums patinka skirtingos. Tai jau pastebėjome. Abu juk pašnekame ir apie „X Faktoriaus“ dalyves, ir apie šokėjas, ir apie fanes. Ir supratome, kad būtent šioje srityje esame ganėtinai skirtingi“.
„Mano skonis, žinoma, yra geresnis“, - nusišypso Šarūnas.
Dovydas tuoj pat primena, kad dėl skonio nesiginčijama. „Bet mes aprėpiame visą srautą“, - nusijuokia jis.
- Kada savyje atradote „X Faktorių“?
Dovydas: Labai anksti. Nuo pirmųjų sąmoningų savęs pažinimo metų mačiau, kaip į mane reaguoja aplinkiniai. Užaugau aplinkoje, kurioje buvo labai skatinama veržtis į priekį, rodyti save. Visada man buvo kartojama, jog reikia būti kitokiu, išskirtiniu. Pajutau, kad pasistengęs, įdėjęs kur kas daugiau pastangų, galiu būti tikrai išskirtinis. X Faktorius? Jis yra beveik visuose žmonėse kažkur giliai. Tereikia gerų sąlygų, kurios padėtų jam išlįsti į paviršių... Dar yra svarbu geri genai. Na, pavyzdžiui, nebūsi gražus (rodo į save) – nieko nepasieksi...
Šarūnas: Kodėl? Na, štai, pavyzdžiui, esi visiška šlykštynė (rodo į save)... Bet kažkas juk yra gero manyje.
Dovydas: OK, kiekvienas turi X Faktorių, bet viskas priklauso nuo per gyvenimą pasirinktų prioritetų. Sugebėti jį atskleisti – darbas, darbas ir dar kartą darbas.
Šarūnas: Apie išskirtinumą aš turiu kiek kitokią nuomonę. Manau, kad nėra išskirtinių žmonių... Nepamirškime, nesi toks vienas pasaulyje. Nereikia būti naiviam. Pasaulyje gyvena 7 milijardai žmonių. Nereikia manyti, kad nėra bent 50-ies milijonų tokių pačių. Tai nėra mažas skaičius. Tai yra labai daug. Kiek Lietuvų tai būtų? Beveik septyniolika.
- Bet būtent jūs esate tie, kurie žiūrovus ir teisėjus nustebina kiekvienoje laidoje?
Dovydas: Čia beveik ir išdavei mūsų paslaptį. Na, gal ir neišdavei (juokiasi). Esmė yra tame, kad mes nesiruošiame sustoti. Mes nenorime tilpti į kažkokius rėmus.
Šarūnas: Nieku gyvu... Nei į žanrą, nei į tipažą.
Dovydas: Nuolat girdime „Ši grupė dar neatrado savo krypties“, „Ši grupė dar to nepadarė“, „Atlikėjas neatrado savo stiliaus“.
- Ir nemokate dainuoti...
Dovydas: Taip, „ši grupė nemoka dainuoti“. Žiūrėsime. Išgirsite. Kol kas yra mūsų reikalas, ką mes rodome, ką atskleidžiame žiūrovams. Žinoma, mes išklausome pastabas. Ir mums labai patinka, kai mums sako, jog nemokame dainuoti.
Šarūnas: Taip. Mes juk patys turime ausis. Viską girdime ir puikiai patys suprantame.
Dovydas: Mes juk ir nešaukiame „Palaukite, kaip tai mes nemokame dainuoti?“
Šarūnas: „Kas čia nemoka dainuoti?“, „Kaip tai nemokame?“
Dovydas: Mes tiesiai šviesiai sakome, jeigu jums yra įdomu, žiūrėkite. Ateis laikas, gal reikės ir klausyti.
Šarūnas: Į viską žiūrime labai rimtai. Žinome savo klaidas. Esame pasiruošę jas taisyti.
Dovydas: Į kritiką visada žiūrime labai rimtai. Yra sakoma, kad hater‘is investuoja žymiai daugiau laiko ir emocijos už faną. Hater‘is visada tavimi domisi labiau. Tai yra svarbu. Jeigu jis ieško mūsų grupės klaidų, išsako pastabas ir skiria tam savo laiką, reiškia, verta įsiklausyti. Būna atvejų, kai hater‘iai tampa grupių fanais po to, kai grupė įsiklauso į jų išsakytas pastabas. Mes kviečiame ne tik savo fanus, bet ir tuos, kurie mus kritikuoja, diskutuoti. Sakykite viską garsiai, laukiame jūsų nuomonės. Mūsų grupės pavadinimas „120“ išsako paprastas vertybes: ne baimė, varymas iki galo ir savo klaidų pripažinimas - tai yra absoliutus varymas iki maksimumo.
Šarūnas: Kartais pagalvoju, kad kitas mūsų vietoje jau save būtų užsikapojęs po pirmojo žingsnio. Taip, mes neturime įspūdingo muzikinio išsilavinimo. Patys matome, kad kažkas nesiseka, kad slysta nata pro šoną transliacijos metu. Nejaugi dabar turime rėkti, kad viskas yra blogai, nejaugi turime sakyti „Mirštame, kaip viskas yra blogai, viskas, gyvenimas baigėsi“?
Dovydas: Esame matę ne vieną pavyzdį scenoje, kuris žibėjo, tačiau dabar jo nėra.
Šarūnas: Tiesiog šiais laikais daugelis nustojo daryti tai, ką atlikėjai scenoje darydavo anksčiau.
Dovydas: Yra labai daug atlikėjų, kurie atsistoja scenoje, pasileidžia muziką iš USB ir kažką veblena. Bet turime suvokti, kad artisto gyvenime svarbiausia yra suprasti, ką jis dainuoja, o ne kaip dainuoja. Artistas privalo suprasti, koks yra jo transliuojamas turinys. Labai tikiu, kad mes būsime tie, kurie sugebės atskleisti tikrojo scenos artisto prigimtį. Žinome, kad pasirodymą pradėti reikia nuo pirmosios natos, nuo pirmosios ištartos raidės, o pabaigti su paskutiniu blico sumirgėjimu.
Šarūnas: O anksčiau nebūdavo interneto, atlikėjai stengdavosi kiekvieną savo koncertą atkalti taip, kad gandas apie juos sklistų iš lūpų į lūpas.
Dovydas: Paklausi, kodėl žmonės stojasi nuo kėdžių po mūsų pasirodymų? Nes mes atiduodame visą savo dūšią kiekvieno pasirodymo metu.
Šarūnas: Tai atskleidžia atlikėjo požiūrį į darbą. Vienas įrašinėdamas garsą radijo stotyje sėdi ir galvoja „tai vis vien niekas nemato, galiu tai daryti ir sėdėdamas“. Paviršutiniškai mąstant – taip, viskas tinka. Tačiau yra žmonės, kurie nori atiduoti visą save ir stengiasi, nesvarbu, ar juos kas nors mato... Ir tai girdisi.
Dovydas: Ko dar šiais laikais nedaro atlikėjai? Paleidi jiems dainą apie meilę – „bla, bla, bla“, išsiskyrimas – „bla, bla, bla“, laimė – „bla, bla, bla...“ Nėra emocijos. Žinoma, yra pavyzdžių, kurie varo iki maksimumo.
Šarūnas: Tačiau jie yra labai reti. O mes? Mes žinome, kad galime kur kas daugiau negu darome dabar. Ir mes padarysime daugiau. - O kodėl žmonės „120“ pamatė tik dabar? Kodėl jūsų nebuvo anksčiau?
Dovydas: Galbūt būtent dabar mes matome, kad žiūrovai pasiilgo tikrojo šou.
- Bet galėjote „iššauti“ ir anksčiau... Būtent šiais metais užsiregistravote į „X Faktorių“.
Šarūnas: Na, čia tai jau netyčia gavosi.
Dovydas: Turbūt, netyčia lūžo tas ledas. Laikėme viską savyje... Anksčiau negalvojome, kad mūsų taip reikia. Mes stebėjome aplinką...
Šarūnas: O galvoje vis sukosi „kada nors, kada nors“.
- Bet „netyčia“ nebūna.
Dovydas: Na, tikroji istorija yra ta, kad į „X Faktoriaus“ atranką mane užregistravo pažįstama mergina. Gal ir yra tiesos, kad viskas gavosi netyčia.
- Prisizyzei?
Dovydas: Manau, ji matė, kad man pakanka pasitikėjimo savimi. Man buvo išstatyta sąlyga „myžtelsi, ar ne?“ Ji žinojo, kad jeigu neišsigąsiu, galėsiu išlaisvinti savo potencialą.
- Bet tu kiek išsigandai, nes ant scenos užtempei ir Šarūną. Vienas pabūgai?
Dovydas: Kartais, kai jaučiu, jog yra nuobodoka savo vagoje, pakišu sau kiaulę. Buvau surepetavęs labai gerą vokaliai pasirodymą, tačiau vakare susitikau su senu draugu bare. Jam pasakiau, kad „Rytoj varau į „X Faktorių“ ir uždaviau klausimą iš oro „Nori kartu pagroti?“
- Kiek tuo metu buvote įšilę?
Dovydas: Nė kiek.
Šarūnas: Aš buvau susivartęs kokius du ar tris butelius... Kolos...
Dovydas: Kai mes sakome, jog negeriame – čia ne bajeris. Mes negeriame, nerūkome. Nes tai yra plius viena ar dvi sugadintos dienos po „baliaus“. Ir, be to, visai kita savijauta, kai gyveni blaivas. Žinai, geriant gali atrodyti, kad yra labai faina, į galvą šauna puikios mintys, bet apsvaigęs tu neturi aštrumo – paties pagrindinio dalyko...
Šarūnas: Proto.
Dovydas: Kuris yra pats pagrindinis tavo ginklas. Taip, žmonės labai dažnai sako „tai aš truputį, vieną taurę, nieko nesijaučia“. Galiu pasakyti – nieko panašaus. Viskas jaučiasi. Žiauriai jaučiasi.
Šarūnas: Nes po truputį save glušindamas alkoholiu patenki į būseną, kuri tampa natūralia. Tu nustoji jausti skirtumą.
Dovydas: Jeigu aš išgerinėčiau, tikrai negalėčiau būti toks aktyvus. Būčiau vangesnis. Ne vieną kartą mūsų prieš pasirodymus klausdavo, kokius narkotikus vartojame. Atsakome, kad kavutės įšauname.
Šarūnas: Bet ir su kava nereikėtų perdozuoti, nes nuo jos yra savotiškos pagirios. Ji tave pakylėja, bet po kurio laiko nusėdi ir jautiesi vangus. O dirbti reikia. Tada vėl puoli prie kavos aparato. Tai nesibaigia...
- Grįžkime į barą tą lemtingą vakarą...
Dovydas: Mes buvo absoliučiai blaivūs.
Šarūnas: Bet tai buvo laisva idėja. Kaip knygose...
Dovydas: Štai, galiu pasakyti, būdamas blaivas aš geriau jaučiu tą vibe‘ą, swing‘ą: girdžiu garsus, matau spalvas. Mes abu su Šaru sugebame atsipalaiduoti ir be gėrimų...
- Bet Šarūnas yra kuklesnis?
Dovydas: Tikrai ne visada.
Šarūnas: Tiesiog mes esame labai dinamiški. Kartais vienas yra fronte, kartais – kitas. Sugebame vienas kitam užleisti dėmesį. Vienas kitą papildome.
Dovydas: Kai kuriomis charakterio savybėmis yra lengviau naudotis, tarkime, man, kitomis – Šarūnui. Dirbant kartu yra svarbu atpažinti tinkamas situacijas atpažinti ir laiku iniciatyvą perleisti kitam. Puikiai vienas kitą jaučiame. Mes niekada nesipykstame iki siuntinėjimų. Vyksta konstruktyvus pokalbis.
Šarūnas: Vienas kito žiauriai nekeikiame. Stengiamės mandagiai laikytis. Juk yra tam tikra etika, kuri privaloma.
Dovydas: Nes kooperuoti yra labai jautrus darbas kūrybinėje srityje. Juk su savo idėjomis žmonės išgyvena asmeniškai. Todėl negalima trenkti per tą idėją itin stipriai. Taip galima sugniuždyti žmogų. Tačiau svarbu ir sugebėti atskirti save nuo kito žmogaus idėjos. Privalai galvoti apie bendrą tikslą. Svarbu išmokti labai konstruktyviai reikšti kritiką. Yra sistema, kuri yra būtina, jei galvoji apie bendrą ateitį. Be sistemos – susimetus tik „na ura“ – nieko nebus.
- Dovydai, tai ką buvai pasiruošęs „X faktoriaus“ atrankai?
Dovydas: Buvau pasiruošęs gražių R‘n‘B gabalų, seksualios muzikos: Frank Ocean „Thinking About You“ ir Khalid „Location“. Atsargai dar turėjau maestro Stasį Povilaitį.
Šarūnas: Bet būtent dėl to aš ir sutikau, nes idėja dėl S. Povilaičio „Pavasaris Gimtinėje“ man patiko. Pamenu, kad tuomet namuose neturėjau jokio instrumento. Grįžome namo apie antrą valandą nakties, o dešimtą ryto jau turėjome būti atrankoje. Kol laukėme eilėje pasirodyti išmokau gabalą, įvėliau džiazinių akordų, pasidariau funky dalyką, apsišaudėme idėjomis...
Dovydas: Ir dar kelis kartus spėjome numigti prieš pasirodant teisėjams.
- Beje, kada susidraugavote su instrumentais?
Šarūnas: Šešiolikos. Yra žmonių, kurie turi didesnę patirtį, tarkime, mokėsi muzikos mokykloje. O aš mokiausi iš interneto. O prieš veidrodį padainuoti atsistodavau nuo ankstyvos vaikystės. Manau, kaip ir daugelis kitų – „Modern Talking“ dainos tuo metu buvo trasoje. Augome juk su tėvų muzika.
Dovydas: Aš muziką girdėdavau nuo vaikystės. Tėvas nuo mokyklos laikų buvo didžėjus, namuose jis klausydavosi įvairiausios muzikos – užaugau tarp plokštelių. Būdamas trylikos gavau dovanų gitarą per Kalėdas. Pamenu, kad su ja miegodavau... Taip viskas ir prasidėjo. Beje, gal mano pirmieji muzikiniai žingsniai galėjo prasidėti ir kiek anksčiau. Močiutė, kai buvau mažiukas, Druskininkuose mane nuvedė į muzikos mokyklą, kur buvo pasakyta, kad turiu absoliučią klausą. „Būtinai leiskite šį vaiką į muzikos mokyklą“, - tada sakė. Bet mano mama su tėčiu nusprendė, kad galbūt vertingesnis kelias man būtų veikti kažką kitą... Tarkime, lankyti karatė treniruotes. Taip trylika metų lankiau Karatė Kyokushin.
Šarūnas: Mano istorija taip pat yra panaši. Vaikystėje šeimoje brendo sprendimas: mama buvo už muzikos mokyklą, o tėtis – už futbolą. Žinoma, berniukas nuėjo paskui tėtį.
Dovydas: Štai, aš buvau karatistas ir mokėjau kojas kilnoti bei nebijojau nieko kieme, o Šaras gainiojo futbolo kamuolį.
Šarūnas: Ir, galima sakyti, kad vėliau dėl savo sprendimo pakankamai gailėjausi. Mama sakė, kad esu durnas, jog pasirinkau futbolą. Mano karjera ten baigėsi po penkių metų. Bet tai buvo vis šiokia tokia fizinė veikla. Sunku pasakyti, ar buvo didesnė naudos...
Dovydas: Abu pasirinkome kiek kitokius kelius, bet mus abu visuomet viliojo garsai.
Šarūnas: Paauglystėje tiesiogine to žodžio prasme įsimylėjau muziką, bet galvojau, jog esu per senas muzikos mokyklai. Tai buvo didelė motyvacija pačiam mokytis. Pirmasis žingsnis? Turėjau žaidimą, kur reikėjo spaudyti klaviatūrą ir laiku pataikyti į gitaros garsus. Žiauriai faina. Nusprendžiau, kad man reikia tikro dalyko. Iš kažkur ištraukiau visiškai supuvusią gitarą, kurios faniera net atšokusi buvo nuo drėgmės. Pamenu, kad ja guašu nudažiau barokiniais raštais...
Dovydas: Avangardas.
Šarūnas: Vėliau nusipirkau normalesnę, o dar vėliau ir klavišus, ir bosą... Ir lūpinę armonikėlę. Žiauriai norėjau viską išmokti, nes domėjausi viskuo, kas tik susiję su muzika.
- O nors kartą dabar pasižiūrėjote, kur visa jūsų istorija „netyčia“ nuvedė?
Šarūnas: Galbūt dar yra per anksti vertinti...
Dovydas: Mes jaučiame, kad esame matomi. Džiaugiamės, kad žmonės supranta mūsų idėją atiduoti scenoje viską... Turime „120 armiją“, kartais tai vadiname Blogio Aljanso Lyga.
- O ateities nebijote? Dėmesys juk įpareigoja... Kas bus toliau? Juk pasibaigus „X Faktoriui“ negalėsite tiesiog dingti.
Dovydas: Galėtume. Netgi dabar galėtume dingti.
- Tačiau turite gerbėjų armiją?
Dovydas: Hmm... Taip, turime. Bet kartais žmonėms pritrūksta kiaušų tiesiog imti ir dingti. Visai neseniai išgirdau idėją: „Gyveni, gyveni, užgyveni mašiną, namą, draugus, bet vieną dieną viską parduodi, nusiperki bilietą į kitą miestą, beveik visus pinigus paaukoji labdarai ir viską pradedi iš naujo“.
Šarūnas: Žinoma, mes nesakome, kad taip ir darysime.
Dovydas: Galbūt taip ir nedarysime. Bet mes nesame įkalinti. Ir tokie niekada nebūsime. Geriau mes prarasime savo vardą prieš tą didžiulę sistemą, ten su kažkuo susipyksime negu išduosime pagrindinius savo principus: nebijoti būti keistesniais, drąsiais ir gyvenančiais individualiai. Vat, būtų negražu kažkam žiauriai prišikti, pakenkti... Tai būtų negražu. Pradingti? Kodėl ne?
Šarūnas: Ar tikrai mūsų atsakomybė yra tokia didelė? Žmogus turi laisvę elgtis taip kaip nori. Niekada negalėčiau pasakyti, kad scenoje mes esame personažai... Galbūt, tai tiesiog yra kita mūsų spalva. Juk kiekvienas mūsų turi labai daug spalvų: vienokie mes esame kompanijoje, kitokie darbe, ir visiškai kitokie scenoje. Viskas priklauso nuo spalvos, kurią naudoji, kurią nori paryškinti.
Dovydas: O aš visą tai galėčiau palyginti su baterija. „Teslos“ baterija! Tu gali nuspausti akseleratorių iki dugno ir šauti 120 procentų, jausis daug energijos – taip yra ant scenos. Tačiau nulipus nuo scenos voltažo padavimas yra mažesnis. Bet baterija juk ta pati, karkasas tas pats. Gazą užspaudžiame scenoje, todėl atrodome tarsi visai kitokie žmonės. Bet pedalą privalai nuolat spausti ir atleisti. Mes užspaudžiame „dugnais“ scenoje. Gyvenime? Jei spausi, visi galvos, kad esi sportinė mašina, o jei važiuosi lėtai, būsi didžiausias nuoboda. O mes žinome, kada reikia varyti 120 procentų.
- Ar jums patinka situacija, kurioje dabar esate?
Dovydas: Asmeniškai man smagiausia akimirka – žiūrovai. Geriausias momentas – scena ir kūryba su Šaru. Visada suvokiu, kad tai matys žmonės. Žinau, kad tai, ką mes sugalvosime, bus perduota žmonėms. Tai yra pats fainiausias jausmas: kuri ir žinai, kad tai kažkam yra įdomu. Situacija? Taip, ji yra labai gera. Todėl mes stengiamės būti šioje akimirkoje ir iš jos pasiimti viską, kas tik įmanoma, ir tiek pat savęs atiduoti.
Šarūnas: mes puikiai suprantame, kad gyvenime yra svarbiausia daryti tai, ką nori daryti. Ši gyvenimo situacija mums suteikė šansą tai realizuoti. Juk ne visi sulaukia tokio šanso.
- Jūs jaučiate baimę scenoje?
Dovydas: Yra jaudulys...
Šarūnas: Tarsi maža adatėlė, įsmeigta į užpakalį.
