Pardavėme namus ir paaiškinome 5-erių dukrelei, kodėl išsiskiriame. Teismo sprendimu Lola bent 3 dienas į savaitę gali praleisti su tėčiu.Su buvusia žmona tapome gerais draugais, dėl to laiminga buvo ir mūsų dukrelė. Žinoma, slapčia ji norėjo, kad jos tėveliai ir vėl susieitų. Tačiau, džiugu, kad bent neliūdėjo.
Kai atėjo tas nelauktas momentas, kuomet Jenna susirado vaikiną, vienintelė tuomet kirbėjusi mintis buvo – kaip jausis Lola? Jos mama laukė mėnesių mėnesių prieš atsivesdama naująjį vaikiną į namus pristatyti mergaitei. Jenna norėjo įsitikinti, jog tai ne šiaip draugas. Iš tiesų, buvau laimingas žinodamas, kad kiekvieną Penktadienį, kuomet Lola žaidžia pas mane namuose, Jenna būna su savo vaikinu, kitaip tariant, gyvena toliau. Tačiau vieną Trečiadienio rytą buvusi žmona man pranešė, jog ateinančio penktadienio vakarą su naujuoju vaikinu žada eiti žaisti boulingo ir norėtų, kad Lola keliautų kartu. Aš, žinoma, sutikau, tačiau vidų tarsi užliejo pavydo ir nerimo pliūpsnis.
Tačiau pamažu jis tapo mūsų visų šeimos nariu. Jis būdavo greta, kuomet užsukdavau aplankyti dukros. Kartais net jausdavausi, jog tampame herojais iš serialo „Moderni šeima“.
Šią vasarą Jenna pakvietė užsukti į baseino vakarėlį jos namuose. Sutikau, nes šitaip gavau papildomo laiko pabūti su dukra, be to buvo labai karšta. Mano dukra dievina turkštis vandenyje. Kai atėjau ji jau maudėsi. Pamačiusi mane išsišiepė iki ausų – šitaip ji visuomet mane pasitinka. Taigi, plaukiojome baseine, žaidėme, rungėmės, kuris ilgiau išbus nekvėpavęs. Staiga Lola paklausė mamos, kur jos vaikinas, mat užsimanė su juo pažaisti „Marco Pollo“.
Iššokusi iš baseino puolė jo ieškoti. Tuomet, maniau, širdis sustos, norėjau rėkti. Sukilo pavydas, baimė ir pyktis. Jenna baseine taip pat sėdėjo netekusi amo ir negalėjo ištarti nė žodžio. Jam grįžus jie trise žaidė tą nelemtą žaidimą, o aš, kvietimo negavau, todėl tik sėdėjau ir žiūrėjau. Ji džiaugėsi, krykštavo, o aš viduje pykau ir norėjau bėgti iš ten, tačiau tai nebūtų patikę Lolai, todėl kentėjau.
Praėjus 15 minučių Lola ir vėl norėjo žaisti su manim, tačiau aš vistiek jaučiausi sugniuždytas. Po kurio laiko supratau, kad mano pyktis buvo tikrai ne laiku ir ne vietoje, tačiau tai vistiek nepadėjo.
Aš po truputį bandau su tuo tvarkytis, kartais prireikia vaistų, tačiau, suprantu, kad kitaip būti negali. Negaliu nieko pakeisti, privalau daryti tai, kas geriausia Lolai. Noriu būti jai pats geriausias tėtis.
