Džiaugiamės galėdami jums pristatyti unikalią asmenybę, mados industrijos gerąjį angelą ir jaunųjų talentų krikštamotę Grace Coddington šiek tiek kitaip, nei anksčiau yra tekę. Prieš jus - keli ugniaplaukės Grace dienoraščio puslapiai, kuriuose puikiausiai atsispindi jos audringas ir tuo pačiu svajokliškas pasaulis. Jos idealogija ir gyvenimo būdas. Jos džiaugsmai ir nusivylimai... Įkvėpkite ir leiskitės į vienos nepamirštamos asmenybės likimo vingius...
„Mano vaikystė buvo labai rami ir įprasta. Gyvenau su tėvais jų viešbutyje, atokiai nuo visko – Velse. Turėjau vieną vyresnę seserį, bet ji greitai paliko šiuos namus, nes ištekėjo būdama dar visai jaunutė. Todėl buvau tiesiog viena. Netgi neturėjau kam rašyti laiškų, nes neturėjau draugų...
Vasarą pas mus atvažiuodavo nemažai poilsiautojų, tačiau vasaros čia trunka tik apie tris savaites, todėl tekdavo pačiai prisigalvoti visokiausių pramogų. Persikėliau į svajonių pasaulį. Tai buvo linksma: tiesiog sėdėdavau ant didelių akmenų, stebėdavau Atlanto vandenyną ir įsivaizduodavau naujus dalykus. Aš svajodavau apie nuotykius, meilę, apie tai, kaip užaugsiu ir susituoksiu, darysiu viską, kas nepasiekiama...
Būtent tada atsirado svajonės ir apie madą. Nors gauti medžiagų tada buvo nelengva, aš siūdavau puikias sukneles: bandydavau perkurti „Vogue“ žurnaluose matomus drabužius, nes tai buvo vienintelis būdas pasisiūti kažką paryžietiško stiliaus. Tačiau tuo metu, mada tebuvo vienas iš daugelio dalykų, kuriuos norėjau daryti.
Norėjau būti dainininke - deja, mano klausa prastoka. Taip pat norėjau užsiimti teatro dizainu: kurti kaukes, dekoracijas... Aš įsivaizdavau save užsiimančią tiek daug darbų; mada tikrai buvo tik vienas iš tų smulkučių darbelių, tačiau pabaigoje tai tiesiog įvyko. Ir aš esu dėl to laiminga.
Visiems paukščiams ateina laikas palikti savo lizdą – taip ir aš atsiradau Londone.Kai kas manęs paklausė „Ar negalvoji būti modeliu?“. Taigi aš nuėjau į keletą agentūrų, tačiau nieko rimto nesulaukiau. Niekas negalvojo, jog turiu potencialo, nes nebuvau klasikinių veido bruožų blondinė (tada tik tokie modeliai ir buvo madingi). Tačiau vieną dieną, bedirbant kavinukėje, prie manęs priėjo agentė ir pasakė, jog turėčiau sudalyvauti „Vogue model“ konkurse ir paprašė poros nuotraukų. Ir tada, 1959 metais, aš laimėjau konkursą. Vis rečiau dirbdavau kavinukėje, nes gaudavau vis daugiau ir daugiau užsakymų. Vėliau sutikau daug įdomių žmonių, tokių kaip: Vidal Sassoon, David Bailey ar Norman Parkinson, kurie man daug padėjo. Tapau viena iš tų Čelsio mergaičių, kurias dabar galima stebėti senuose, nespalvotuose filmuose.
Netapau labai garsiu modeliu, tačiau buvau populiari dėl gerų plaukų. Jeigu būtumėte žmonių paklausę „Kas tokia yra Twiggy?“, manau, kiekvienas atsakytų, kas ji tokia, tačiau jeigu paklaustumėte „Kas tokia yra Grace Coddington?“ vargu, ar kas žinotų. Aš nebuvau pasaulinio masto modelis; dirbau tik Londone 1960-ais. Tai buvo smagūs laikai modeliams, ypatingai Anglijoje, nes atsirado daug naujų dizainerių, populiarumu mėgavosi The Beatles ir The Stones. Man pasisekė, nes aš visuomet buvau šalia šitų žmonių. Kol esi jaunas, jautiesi alkanas – trokšti linksmybių ir žvilgesio. Pamenu, kaip mėgaudavausi tuo gyvenimo tarpsniu... Vėliau prasidėjo rimtesni dalykai – gavau aukštas pareigas britiškame „Vogue“. Tačiau vis tiek stengdavausi išnaudoti kiekvieną fotosesiją ir taip bandžiau skaitytojams perteikti visas linksmybes, kurias patyriau bebūdama modeliu.
O „Vogue“ aš atsiradau po nelaimingo atsitikimo - automobilio avarijos. Yra nepakeliamai sunku, kai po avarijos lieka randas ant veido, ypač - kai veidas yra tavo karjera... Aš užslėpdavau randus po storu makiažo sluoksniu kiek tik galėdavau, bet vis tiek buvau sugniuždyta. Tačiau dėl stipriai mane palaikančių gerų draugų, pamažu grįžau į gyvenimą. Tais metais sutikau prisijungti prie „Vogue“.
Iš pradžių man buvo milžiniškas šokas. Modelio darbas daug stipriau skiriasi nuo redaktorės. Kai turėdavau sudėlioti visus straipsnius ir fotosesijas, paruošti ateinančio mėnesio numerį, supratau, jog tai yra beprotiškai sunku. Mano galva kunkuliuodavo!
Bet po trijų mėnesių šis darbas mane "prisijaukino" ir pasidarė daug malonesnis ir smagesnis. Aš leidau sau labiau atsipalaiduoti ir taip pradėjau bendradarbiauti su dar daugiau žmonių.
Beatrix Miller (tuometinė vyriausioji „Vogue“ redaktorė) mane išmokė tiek daug gurdybių. Pasakojo, kaip dirbti su fotografais ir kitais žurnalistais. Dabar suprantu, jog tai - neįkainojama patirtis. Man tikrai pasisekė, jog tuo metu turėjau Beatrix. Šiais laikais taip neatsitinka, nes beveik viskas sukasi aplink pinigus. Šiandien kiekviena minutė kainuoja, o juk anuomet žmonės dirbdavo nemokamai! Dabar labai sunku jaunam stilistui prasimušti į aukštumas, nes pakeliui sutinkama per daug savanaudžių. Kitų laimei, aš vis dar esu to senovinio tipo – stengiuosi kuo labiau padėti naujiems talentams.
Kai Beatrix išėjo į pensiją, aš be jokios graužaties palikau „Vogue“ ir išėjau pas Calvin Klein. Dėl įvairių asmeninių priežasčių persikrausčiau į Niujorką. Visi kažkodėl galvoja, jog nekenčiau Annos Wintour, tačiau tai netiesa. Dirbdama pas Calvin, aš atsisakiau tiek pasiūlymų dirbti su žiniasklaida. Norėjau pailsėti, norėjau šiek tiek pamaištauti. Tačiau kai sužinojau, jog Anna dirbs amerikietiškame „Vogue“, iškart jai paskambinau ir pasiteiravau, ar nebūtų ir man vietelės, ir ji atsakė: „Taip, aš pradedu nuo pirmadienio, kodėl tau nepradėjus su manimi kartu?“. Aš sutikau. Buvo nuostabu ir įdomu dalyvauti žurnalo revoliucijoje. Aš buvau tokia laiminga, jog prisidėjau prie naujos eros gimimo.
Annos reputacija šiek tiek bauginanti, bet aš ją pažįstų labai ilgai, todėl nesu įbauginta jos charakterio. Filme („The September Issue“) jūs galite pamatyti, kaip mes pešamės ar rėkiame, tačiau mes vis tiek gerbiame viena kitą. Anna daro viską, kas yra naudinga žurnalui. Aš ne visada pritariu jai, todėl tarp mūsų dažnai atsiranda įtampa. Tačiau tai tik darbo eiga - juk taip ir turi būti. Šioje sferoje visada reikia turėti tvirtą savo nuomonę. Tik taip išgyvensi. Anna visada išklauso ir rimtai apsvarsto mano pasiūlymus. Nors kartais, grįžusi kokį penktąjį kartą pasako „Ne, taip negerai!“, pabaigoje vis dėlto surandame kompromisą. Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl taip gerbiu Anną - ji visuomet skatina mane eiti savuoju keliu.
Daugelis žmonių kritikuoja tobulas mados industrijos sukurtas nuotraukas, bet aš manau, jog reikia tiesiog žvelgti giliau – antrapus nuotraukos. Aš vis dar negaliu priprasti prie photoshop‘o naudojimo, jis griauna visą sistemą. Aš turbūt vis dar gyvenu praeities laikais, todėl mano nuomonė nesikeičia – ką matai ir ką gauni yra du labai skirtingi dalykai. Ypatingai šiandien. Photoshop‘as yra melas: specialistai išdailina liemenį ar kojas, ir man tai yra labai skaudu, nes prarandamas tikrasis džiaugsmas ir natūralumas. Gėda, kad viskas privalo būti taip tobula. Bet juk realybė yra kitokia! Turbūt taip galvoju dėl to, jog nesu gražuolė blondinė, mėgstu žmonės, kurie yra šiek tiek kitokie ar keistoki, man visai nesvarbu, kiek randų jie turi, ar kokia jų liemens apimtis. Juk visi žmonės į šį pasaulį ateina labai skirtingi ir man tai yra labai įdomu.
Manau, jog taip ilgai išgyvenau šioje industrijoje tik dėl to, kad beprotiškai mylėjau tai, ką darau. Kai žmonės mane pavadina bene įtakingiausia stiliste pasaulyje, aš sakau, jog tai absurdas. Aš tokia nesu. Dirbdama šį darbą tiesiog gerai praleidžiu laiką – turbūt tokia ir yra mano sėkmingos karjeros paslaptis. Reikia mėgautis tuo, ką darai! Aš esu Vogue mergaitė. Tapau ja ir visada liksiu.“
Su pagarba Grace, Victoria.
