Ne vieną vaidmenį teatre ir kine sukūręs Giedrius Savickas manė, kad įgarsinti knygą – kur kas lengvesnis darbas: „Anksčiau esu įskaitęs Kristijono Donelaičio „Metus“, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, tačiau romano neteko. Ir tai nebuvo taip paprasta, – pripažįsta. – Dar sykį įsitikinau tuo, ką žinojau: knygas reikia skaityti lėtai. Iš pradžių „Jausmus“ perskaičiau greitai, nes Akvilė laukė atsakymo, ar sutinku ją įgarsinti.
Antrąsyk skaičiau jau prie mikrofono ir lėtai – man romanas dar labiau patiko! Iki šiol sakydavau, kad man geriausia lietuvių autoriaus knyga – Balio Sruogos „Dievų miškas“, o dabar prie jos pridėjau ir Akvilės „Jausmus“. Skaičiau ir jaučiau, kad lietuviška knyga. Ir dar – vilnietiška.“
Akvilės Kavaliauskaitės romanas „Jausmai“ (išleido BALTO leidybos namai) nukelia į 2009-ųjų žiemą Vilniuje. Visi kalba apie ekonominę krizę, o jauni žmonės tetrokšta skraidyti. Kino režisūros studentas dirba oro uoste – kiaurai šviečia žmones ir daiktus. Šaltą vakarą kino teatre jis sutinka Moną – į nieką nepanašią merginą. Kartu jie leidžiasi į pirmą gyvenimo skrydį, o nusileidę išgyvena jausmus, kuriuos norės pamiršti.
Giedriau, ar stengeisi įsijausti į romano herojaus kailį ir jį suvaidinti, ar kaip tik priešingai?
Svarbiausia perduoti pasakojimo nuotaiką, norėjau, kad skaitytojas ją pajustų. Man patinka knygos, kai skaitančiajam paliekama erdvės pamąstyti, kažkas lieka ir tarp eilučių, ne viskas pasakoma. Todėl ir įgarsindamas „Jausmus“ nesistengiau sukurti personažo, viską padaryti už tą, kuris tos knygos klausys.
Man romano personažas buvo artimas – ne vieną tokį pažįstu, juk taip pat studijavau Akademijoje, tiesa, šiek tiek anksčiau. Tačiau studijų nuotaika nesikeitė: mokaisi daryti menus, kad pragyventum, filmuoji ar filmuojiesi reklamose, bičiulių juostuose...
Kaip ir romano herojus, esi patyręs, ką reiškia prieš kamerą „negyvam“ gulėti šaltoje vonioje?
Be abejo – viskas romane yra tiesa.
Kaip prisimeni 2009-uosius, į kuriuos nukelia knyga?
Aš jau nebuvau studentas, tuo metu, galima sakyti, gyvenau oro uostuose – su Oskaro Koršunovo teatru aktyviai gastroliavome. Man įstrigo viena romano frazė: „Mūsų svajonėse nebuvo nei instagramo, nei nuotolinių susirinkimų, nei nerimo, nuo kurio bėgame į psichoterapeutų kabinetus.“ Ko mes norėjome? Būti turtingesni, geresni, daugiau pamatyti.
Autorė interviu yra sakiusi, kad tuomet mums pakako interneto tiek, kiek jo reikia laiškui išsiųsti...
Sąžiningai – norėčiau, kad internetą išjungtų. Rasčiau kablelį ir ištraukčiau. Nesuprantu kodėl, bet visada žmonės sugeba gerus dalykus paversti blogais: sukuria kažką, kas turi palengvinti gyvenimą, bet ilgainiui tai dar labiau viską sujaukia. Viską darome be saiko. Taip nutiko ir su internetu. Dabar žvilgtelėjau – šiandien jau keturias valandas praleidau naršydamas.
Ar įsimylėtum tokią merginą kaip romano herojė Mona?
Teisinga, keista mergina – manau, įsimylėčiau. Tik nežinau, ar gyvenčiau... Įsivaizduoju ją kaip draugę, su kuria galima apie viską šnekėti. Bet meilė jau toks dalykas, nebūtinai viskas turi sutapti.
„Jausmų“ herojai nuskrenda į atokią salą. Ne vieną skaitytoją ji taip suvilioja, kad per pristatymus bando autorę iškvosti, kur galima tokią salą rasti, nes norėtų išvysti savo akimis...
Atpažinau salos atmosferą – panašioje vietoje esu lankęsis keliaudamas po Grenlandiją. Vokiečių grupę, prie kurios prisijungiau, nuplukdė į atokią salą. Ten radome prie namo sėdinčius tris žmones: iš jų du kaip turistai – iš Olandijos ir Vokietijos – atvyko prieš penkerius metus ir pasiliko. Prie namo – kapinės su trimis baltais kryželiais, tolumoje matyti vaikštinėjanti poliarinė lapė... Aš, kaip ir romano herojus, užlipau į aukščiausią salos vietą ir pasidairiau nuo viršūnės.
Pavydžiu „Jausmų“ herojams, pamačiusiems banginį. Būtent tokia svajonė mane ir nubloškė į Grenlandiją. Vienuolika dienų vaikščiojau po pakrantes su viltimi išvysti banginį. Veltui. Pamenu, po kelių dienų klajonių pagaliau priėjau namuką, kurio šeimininkai turistams paruošdavo maisto. Paprašiau. Sako, nieko neturi, tik banginio mėsos. Gerai, sutikau, nepamačiau banginio, tai bent jo paragausiu. O gal dėl to ir nebepamačiau?
Knygos autorė iškart pagalvojo apie Giedrių Savicką
„Kai manęs pasiteiravo, kaip įsivaizduoju, kas galėtų tapti knygos balsu, į galvą pirmiausia šovė Giedrius Savickas, – sako romano „Jausmai“ autorė Akvilė Kavaliauskaitė. – Stūmiau šitą mintį šalin, nes Giedrius klaikiai užimtas, turbūt neatras laiko, o gal ir pati knyga nepatiks. Nuvežiau jam knygą prieš Kalėdas. Po Naujųjų skambina: „Patiko, Akvile, skaitysiu.“
Kodėl norėjo, kad romaną įskaitytų Giedrius? „Jis puikiai žino, ką reiškia mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja pagrindinis herojus, – aiškina Akvilė. – Žino, ką reiškia keliauti ir koks tai didelis stebuklas, puikiai atsimena ekonominę krizę, domisi menu. Be to, jo asmenybė – liūdna ir linksma tuo pat metu. Kartais net nesupranti, kalba rimtai ar ironizuoja. Tokį ir įsivaizdavau knygos pasakotoją – talpinantį savyje įvairiausius jausmus, bet ieškantį būdų, kaip juos išreikšti ir nukreipti.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
