Apie asmeninį gyvenimą „TV Pagalbos“ narė kalba retai, tačiau šį kartą ryžosi praskleisti paslapties šydą. Atviras interviu apie labiausiai šokiravusias darbo akimirkas, svajones ir kartais sunkų žinomumą.
Pasvajoja apie įsivaikinimą
- Ar prisimenate pirmąją dieną šiame darbe?
- Taip, nes buvo tragiškai baisu. Nemokėjau laikyti mikrofono, nepažinojau operatoriaus, todėl buvo dar baisiau. Pirmojo siužeto neprisimenu, tačiau atiduoti medžiagą buvo neramu. Antrojo siužeto metu teko sekti žmones, pasisekė puikiai. Būtent tada supratau, kad esu savo rogėse.
- Tikiu, kad šiame darbe netrūksta pavojų...
- Per beveik septynerius metus buvo daug nuotykių. Vienas vyriškis sėdėjo ant sofutės ir viso filmavimo metu taikėsi man į galvą pataikyti televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį. Kai aš pasislėpiau, jis suprato, kad man į galvą nepataikys, tad puolė mušti operatorių.
Gynėsi vyriškai, net kojos buvo pakeltos į viršų. Tuomet jis sugebėjo operatoriui karšta kava apipilti galvą ir kamerą. O aš pabėgau į galinį kambarį ir jau ruošiausi šokti pro langą.
Dar viena situacija – teko bėgti per slidų ledą nuo vyro, kuris bandė apipilti verdančiu vandeniu. Teko kartą atsidurti trijų vyrų užnugaryje, kurie puolė operatorių, ir manęs nepamatė. Ačiū dievui, kad radau galines duris ir pabėgau.
Buvome užpulti su šakėmis, tačiau aš pabėgau, o operatoriui buvo suplėšytas megztinis, nubrozdintos rankos.
- Pasakojate ganėtinai ramiai. Negi po tokių įvykių nesinorėjo sprukti iš darbo vietos?
- Matote, aš esu labai atsargi. Mano kolegė Sandra visur eina nebijodama, o aš – priešingai. Visada apsidairau ir einu tik tuomet, kai nematau pavojaus. Jei iškyla grėsmė – bėgu, o mušasi operatorius.
Taip pat padeda moteriškos savybės. Kartais užtenka švelniai pakalbėti ir visas smurto protrūkis liaujasi arba taikomasi į operatorių. Jis pas mane – tikras vyras iš stuomens ir liemens, tad nelabai bijo.
- O kaip visas istorijas išgyvenate emociškai?
- Daug situacijų sukrečia. Po sūnaus gimimo, kuriam dabar dveji, labai pasikeičiau. Dirdama su šeimomis, kuriose yra mažų vaikų, visada atiduodu savo širdį. Jeigu galėčiau, parsivežčiau visus vaikus namo. Kai matau skurdą, juos blogai auginančius tėvus, man plyšta širdis. Tad grįžtu namo ir pasakoju vyrui, artimiesiems, ir sunkiai atsigaunu. Prie viso kito pripratau.
Žinomumas niekada neviliojo
- Užsiminėte apie vyrą. Kaip jis reaguoja į jūsų darbą?
- Pačioje pradžioje reaguodavo audringai, nes grįžusi namo pasakodavau kiekvieną istoriją. Paskui išmokau uždaryti duris ir atsiriboti nuo darbo. Dabar dalinuosi tik tomis istorijomis, kurios susijusios su vaikais.
Vyras taip pat visuomet siūlo įsidėti dujų balionėlį, išeinant iš namų perspėja, kad būčiau atsargi. Žinoma, guodžia tai, kad per tiek metų nieko rimto neįvyko.
- Tikiu, kad po tokių istorijų netrūko minčių apie įsivaikinimą?
- Taip, ne kartą apie tai pagalvoju, net su vyru esu kalbėjusi. Iki dabar apie tai galvoju, bet sustabdo vienintelė mintis – aš dirbu pakankamai sunkų darbą, jau turiu du mažus vaikus, labdaros fondą, todėl bijau, kad nesuspėčiau. Įsivaikinti negalėčiau dėl užimtumo, tačiau neatmetu šios minties.
- Kita darbo dalis – didelis žinomumas. Ar tai pliusas?
- Žinomumas manęs niekada netraukė. Man asmeniškai būtų geriau, jei manęs niekada nežinotų. Bet aš pripratau, kad mane pastebi, sveikinasi. Tai iš dalies malonu, dėmesys neerzina, o kai kuriose vietose net padeda. Smagu, kad žmonės ne tik mato, bet ir pamato, dėkoja už nuveiktus darbus.
Vyras dėmesio vengia
- Kodėl neviešinate asmeninio gyvenimo?
- Vaikai yra labai asmeninis dalykas, todėl jų į viešumą nereikia kišti. Vyrą erzina vien jau žvilgsniai ar šnibždesiai parduotuvėje, nors palaipsniui jis prie gaunamo dėmesio pripranta. Žinoma, į viešumą su manimi išeina retai, tad jo palyda TV3 sezono atidaryme buvo didžiulis pasiekimas. Visgi šeima yra privatė erdvė, kur nereikia lįsti.
- Retas žino, kad įkūrėte savo pačios fondą. Kodėl tai padarėte?
- Laidoje galiu padėti šeimoms, tačiau tai laikina. Vis galvodavau, kaip galėčiau tai tęsti. Galiausiai iš Amerikos parašė lietuviai, kurie panoro prisidėti. Susėdome su vyru ir jis sako: „Matau tave kaip labdaros fondo įkūrėją“. Taip viskas ir gimė.
- Kodėl jums tai svarbu?
- Man tai suteikia emocinį pasitenkinimą. Kartais būna sunku, tai reikalauja daug laiko, atsidavimo, fizinės jėgos. Tačiau emocijos – pačios geriausios. Aš čia atradau save..
- Šeima dėl tiek veiklų nesijaučia nuskriausta?
- Man visi taip sako: „Turbūt tavo šeimoje ir vaikai, ir vyras nuskriaustas“. Tačiau taip nėra. Nežinau, kaip tėtis su mama mane augino, tačiau planuoju savo laiką, kad visiems užtektų. Žinoma, gal kartais mano emocinė būsena būna prastesnė, tačiau aš būnu šalia.
- Esate laiminga?
- Taip, tikrai taip. Tik duok Dieve sveikatos, daugiau nieko netrūksta.
