Skyrybų priežastis - vyras – gėjus. Deja, net teisme, net savam samdytam advokatui ta priežastis beveik niekada neįvardijama. Gėjai gali garsiai tuoktis, bet skiriasi su savo žmonomis paskubomis, tyliai ir be jokių didelių ginčų. Moterys tokiose bylose netgi išlošia. Ir... vis tiek pralošia – gyvenimas su homoseksualu sužaloja ilgam. Moteris, jų vaikus, netgi jų tėvus.
Apie tai pasakoja buvusios gėjų žmonos. Ne vieneriems metams praėjus po skyrybų, vis dar gėda ir nepatogu buvusioms gėjų žmonoms pasakyti savo tikruosius vardus, parodyti veidus. Jų vardai pakeisti, jos šiandien gyvena naujus gyvenimus, turi kitus vyrus, bet pamiršti, ką išgyveno - ne jų valioje. Šiandien jos įsitikinusios - gėjų santuokas būtina įteisinti.
Sonata: vyras įtikinėjo, kad yra impotentas
Sonata pasakoja ilgai ir gana painiai, užsikirsdama. Jos skyrybos įvyko prieš keletą metų po keturiolikos metų bendro gyvenimo.
Santuoka su Andriumi Sonatai buvo antroji, jam – pirmoji. Iki šiol moteris prisimena, kaip jai pavydėjo ne tiek sėkmingos draugės ir pažįstamos: „Išsiskyrusi, su vaiku, o susirado senbernį, nerūkantį, negeriantį, kuris rūpinasi tiek ja, tiek jos dukra.“
Andrius visada buvo dėmesingas vyras, negana to, gerai uždirbo, nes dirbo atsakingą darbą grožio industrijos srityje. Jam patiko, kad žmona gražiai atrodo, sugeba stilingai rengtis. „Pažiūrėkite, kokia graži ir protinga mano moteris“, - girdavosi savo draugams. O Sonatai nekildavo jokie įtarimai, kadangi vyras jai pirkdavo brangius papuošalus, džiaugdavosi jos pasiekimais ir atvirai didžiavosi žmona. Taip, sekso šeimoje trūko nuo pat pradžių. Gimus sūnui, jo iš viso beveik nebeliko, bet Sonata sako su tuo susitaikiusi. Vyras įtikino paauglystėje turėjęs psichologinių problemų, kurios ir paliko tokią žymę. Žodžiu, impotentas.
„Man tik visada būdavo šiek tiek keista, kai mano vyras sakydavo : „Pažiūrėk, koks gražus vyras ir niekada nesakydavo apie jokią moterį „kokia graži“. Man nepatikdavo, kad jis tiek dėmesio skiria savo išvaizdai, bet pateisindavau, kad jis ne mažiau dėmesio skiria ir man, stengdamasis, kad gražiai atrodyčiau, - prisimena moteris. – Kai gimė sūnus, pajutau, kad vyras gerokai nuo mūsų nutolęs. Vaikas jam trukdydavo miegoti, o paskui supratau, kad aš su dviem vaikais jam tapau tik žmogumi, kuris savaitgaliais trukdo jam ramiai gyventi, ilsėtis. Būtent savaitgaliais jis pasidarydavo kažkoks suirzęs ir viskuo nepatenkintas, vis ieškodavo progų kažkur išsprukti. Kai prašydavau užsiimti vaiku, padėti buityje, supykdavo ir užsidarydavo savyje. Viskuo patenkintas būdavo tik po komandiruočių į užsienį, po atostogų, nes ir atostogauti jis pamėgo vienas. Dažnai pamąstydavau, kad Andrius nesutvertas šeimai, nors ir pasirūpina ja materialiai, bet gyventi šeimoje nemoka.
Nesutapo ir mūsų interesai:jam labai rūpėjo vakarėliai, drabužiai, kvepalai, man – visai kiti dalykai. Geriausiai jam ko gero būtų gyventi vienam“, kodėl jis mane vedė? – dažnai paklausdavau savęs.
Mano dukra iš pirmosios santuokos kartą man pasakė: "Žiūrėk, kaip patėvis rengiasi. Jis – gėjus.“ - Išbariau paauglę, o paskui pati susigėdau ir užjaučiau, juk ji auga be tikro tėvo.Antrą kartą apie tai man užsiminė mūsų šeimos draugas, susinervinau, susiginčijome. Ir vis dėlto kažkokia abejonė širdyje sukirbėjo. Po kurio laiko draugas man dar kartą apie tai užsiminė, siūlydamas įsitikinti pačiai savo akimis. Tiesiog sutartu laiku netikėtai sugrįžti į namus. Taip ir padariau. O savo vyrą užklupau rodantį visus įmanomus meilės ženklus mūsų šeimos draugui. Išpuoliau pro duris, ištikta šoko. Tik po kelių valandų ryžausi paskambinti ir paklausti Andriaus, ar tai tiesa. Jis prisipažino, bet prisipažino tik tą vienintelį kartą. Vėliau viską paneigė. Ir neigė iki „numirimo“.
Skirtis jis nenorėjo, o aš tenorėjau viską kuo greičiau nutraukti, padaviau skyrybomis. Suprantama, Andriui buvo labai patogu: turėti žmoną, vaiką ir šalia draugą. Jei prisipažintų, kad yra gėjus, tektų gyventi su draugu. O kaip tai įvertintų visuomenė, svarbiausia, kaip pažiūrėtų mūsų bendri draugai,jo tėvai? Šito jis siaubingai bijojo. Buvo tikintis, lankė bažnyčią, šeimoje griežtai auklėtas, manau, jo tėvai, geriausiu atveju, būtų atsukę jam nugaras, nenustebčiau, jei kažkurį jų būtų ištikęs infarktas. Tokia religinga ir padori visuomenės akyse buvo jo šeima... Taigi, vyrui parankiausia buvoapkaltintimane :„Pati nežino, ko nori, kad dėl sekso trūkumo prisigalvoja nebūtų dalykų.“ Ir jo giminės ir artimieji patikėjo. „Susirado kitą, o šituo bando atsikratyti“, - tokia buvo bendra nuomonė. Kai kartą, neištvėrusi visų tų nesąmonių, pavadinau jį garsiai p.. deru, Andrius baisiai pasipiktino: „Aš skųsiuosi, nes tu įžeidinėji seksualines mažumas...“ Prapliupau juoktis, nes šitaip jis dar kartą išsidavė, kas esąs“, - skausmingai šypteli Sonata.
„Nedrįsau tikros tiesos pasakyti teisme. Man buvo gėda, o be to žinojau, kad vyras puls gintis, meluoti ir šmeižti mane. Tai kam bristi į šitą purvą dar kartą? Bijojau kalbų, jei sužinos mokykloje, kur mokėsi sūnus, užtrauksiu savo vaikui didžiausią gėdą. Sūnus baisiai išgyveno. Jis pradėjo gėdytis ir vengti tėvo. Tapo piktas, irzlus, greitai pažeidžiamas. Kol vyko visi šitie dalykai, susiję su skyrybomis, nustojo mokytis, krito jo balai. Užtat pradėjo rengtis ir elgtis pabrėžtinai vyriškai.“
„Išsiskyrėme gana greitai. Ir iki šiol mano buvęs vyras nėra prisipažinęs,jog jo orientacija netradicinė. Sūnus su tėvu iš viso atsisako bendrauti. Kelis metus gyvenau gilioje depresijoje. Išlipau, nes esu stipri, bet išlipau lyg iš mėšlo. O padėjo tas pats šeimos draugas, kuris man vėl leido pasijusti moterimi. Iki tol ja nebuvau. Atsigavo ir sūnus. Mokytojai buvo net nustebę, kaip staiga šoktelėjo jo rezultatai. Mano dabartinis gyvenimo draugas – sūnui autoritetas. Bet aš vis dar baiminuosi : „O kas, jei mano vaikas taip kada nors?“ Ypač pradėjau bijoti, kai mano vienas pažįstamas kartą užsiminė : „Visi vyrai turi tokį polinkį“.
Šiandien baisios neapykantos, kurią kažkada jaučiau savo vyrui, nebėra. Greičiau, man jų visų gaila. Juk žmogui eiti prieš savo prigimtį yra didelė tragedija, bet slėptis už šeimos ir žaloti moterų gyvenimus – jau - ne tragedija, o katastrofa. Svarbiausia, kad mūsų visuomenėje vis dar kalta lieka moteris, ir tu niekam neįrodysi, su kuo gyvenai, jei vyras neigia. Vienintelė išeitis – pripažinti juos, tokius, kokie yra, nustoti juos smerkti, palikti juos ramybėje, tegul tik jie mus palieka.“
Vilija: išsiskyrusi tapau sūnaus priešu
Panašią istoriją išgyveno ir Vilija. Tik ta istorija prasidėjo prieš dvidešimtį metų.
Iš pradžių viskas, kaip ir būna jaunose šeimose - santuoka, vos baigus studijas. Dviejų jaunų žmonių siekis karjeros. Sūnaus gimimas, po to - vienoje lovoje, bet atsuktomis nugaromis. Ir lyg perkūnas iš giedro dangaus – vyro draugas. „ Nesąmonė tau pasivaideno“, - gynėsi vyras, kai moteris užtiko juos namuose.
Daugiau su vyru apie tai nekalbėjo. Išsiverkė, išsiraudojo, buvo minčių net nusižudyti, bet suėmė save į rankas. „Man buvo gaila ne tik savęs ir savo sugriauto gyvenimo, buvo gaila ir vyro, supratau, kad jį traukė ne moterys, o tuo metu dirbo atsakingą darbą ir šeima jam buvo reikalinga kaip priedanga prieš visuomenę.Neišsiskyrėme, gyvenome toliau kaip brolis ir sesuo. Dėl vaiko gyvenome. Niekam nepasakojau, nes buvo labai gėda, bet manau, kad visi mano aplinkos žmonės žinojo, tik tylėjo. Vėliau pradėjo ir sakyti. Nukirsdavau: „Tai mūsų reikalas.“
Kai sūnus tapo paaugliu, Vilija suprato, kad jau laikas skirtis. Nors tėvas labai mylėjo savo vaiką, vis dėlto Vilija negalėjo būti tikra, kad kada nors sūnus neužtiks tėvo taip, kaip ji kad užtiko vyrą. Be to, Vilijos gyvenime atsirado kitas žmogus.
„Išsiskyrėme tarpusavio susitarimu, gražiai, kultūringai. Skyrybų priežastį teisme sumelavome. Dažniausiai taip ir būna: gėjai su savo žmonomis išskiria tyliai, ramiai. Taip vyrai išlaiko vaikus.“
„Bet aš sūnui tapau didžiausiu priešu, dėl to, kad palikau tėvą. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl tėvai niekada nesipykę, nesibarę, staiga išsiskyrė. Paaiškinau viską, kai sūnus jau tapo pilnamečiu. Priėmė tiesą kaip subrendęs žmogus, normaliai. Jo santykiai su tėvu niekada ir nebuvo nutrūkę. Jie bendrauja iki šiol. Bendrauju su buvusiu vyru ir aš. Esu ištekėjusi antrą kartą. Mano vyras, kaip suprantu, savo partnerius vis keičia. Vadinu jo “žmonomis“, o tos žmonos vis jaunėja. Kai išsiskyriau su vyru, visi pažįstami puolė manimi stebėtis: „Kokia tu stipri, kita būtų neištvėrusi tokios tragedijos“. Manau, kad viską mes gyvenime ištveriame, o metai žaizdas gydo.“
Vilija ir šiandien nesmerkia savo vyro: „Jei prieš tekėdama būčiau turėjusi daugiau gyvenimiškos patirties, neieškojusi princo, gal būtų viskas buvę ir kitaip. Mano vyrui tuo laiku kitokios išeities nebuvo. Bet nesuprantu tų vyrų, kurie tai daro ir dabar. Juk mūsų visuomenė tapo kitokia, žymiai pakantesnė. Aš bendrauju ir su gėjais, ir lesbietes pažįstu. Tai – ne ligoniai, tai – sveiki žmonės, dažniausiai eruditai, ir jų vertybių skalė aukšta. Bent jau aš nepažįstu homoseksualių alkoholikų nei narkomanų. Jie neturėtų slapstytis. Todėl aš už tai, kad jie kurtų šeimas. Tą reikėtų įteisinti. Visi nori palikuonių, taigi, reikėtų leisti įsivaikinti. Nesutinku su ta nuomone, kad gėjų šeimoje vaikai augs nelaimingi. Nelaimingesni vaikai auga alkoholikų, narkomanų šeimose, kur jais niekas nesirūpina. Kartą buvau svečiuose pas homoseksualią porelę - cepelinų puodas, konservuotų daržovių pilnos lentynos, švara, tvarka. Mano namuose ne visada taip rasi. Manau, kad ir vaiku čia būtų ne blogiau pasirūpinta nei kitose šeimose. Ir moterys nebūtų luošinamos.“
Vilija Gražulytė, advokatė
"Savo darbo praktikoje neturėjau nei vienų skyrybų, kurių priežastis - vyro ar moters netradicinė orientacija. Teoriškai neturėjau, bet praktiškai tokių skyrybų buvo, ir ne viena. Advokatas paprastai tą nujaučia, nors pora ir neįvardija. Gėjai niekada neprisipažįsta, jog žmonos juos palieka būtent dėl orientacijų skirtumo. Paprastai, jie apkaltina savo žmonas dėl nesugyvenamo charakterio. Netgi išsiskyręs ir pradėjęs naują gyvenimo tarpsnį su draugu, gėjus tvirtina, kad tai tiesiog sutapimas arba...gyventi nebeliko kur. Tokia mano darbo praktikos patirtis.
O apskritai, šitos skyrybų bylos praeina nesudėtingai. Jos niekada nebūna nagrinėjamos ieškine teisena ( nenueina iki teismo ginčo), kadangi gėjai nori tik vieno – kuo greičiau viską užbaigti, nebeerzinti buvusios sutuoktinės, kad ši nepaviešintų jo asmeninio gyvenimo ir orientacijos. Tas jaučiasi. Būna atvejų, kai moterys pasinaudoja vyro bejėgiškumu ir susidariusia situacija, tad vyrai gerokai „papurtomi“, tai yra, nukenčia finasiškai.
Iš tiesų, tai yra visos mūsų visuomenės problema. Visuomenė nepakanti, todėl gėjai dangstosi šeima. O nukenčia daugiausiai moterys. Tiek gyvenimas su gėjumi, tiek skyrybos, kokios jos bebūtų – trauma visam gyvenimui."
