Mergina savo socialiniame tinkle „Facebook“ palietė labai rimtą ir aktualią temą, kurios neretai vengia dažnas lietuvis. Tai – psichinė žmogaus būklė, panikos ar baimės priepuoliai.
„Jaučiu, kad apie tai kalbėti reikia, o kalbama per mažai. Pastaruoju metu teko net kelis kartus kalbėtis su pažįstamais ir netgi beveik nepažįstamais žmonėmis apie psichinę sveikatą. Kažkoks nepaaiškinamas priepuolis ištiko juos pačius, artimas giminaitis mėnesį vaikšto pas gydytojus dėl įvairiausių simptomų, bet gydytojai nieko nenustato, o kitam dėl neaiškios priežasties aptemo akys ir ėmė daužytis širdis. Tai, ką girdžiu aplink mane ir liūdina, ir stebina, ir glumina. Žmonės nežino, nesupranta arba tiesiog bijo kalbėti apie tikrąją tokių pojūčių priežastį – panikos ir nerimo priepuolius.
Prieš keletą metų pati gyvenau nerimo ir panikos priepuolių draugijoje. Iš pradžių nežinojau, kas ir kodėl man darosi. Nei iš šio, nei iš to, elementariausiose situacijose imdavo svaigti galva, daužytis širdis, temti akys ir trūkti oro. Natūralu, kad pradėjau galvoti apie fizinės sveikatos problemas. Esu iš tų, kuri nebijo eiti pas gydytojus. Po kelių tokių neaiškių priepuolių apsilankiau pas savo šeimos gydytoją. Išgirdusi verdiktą, poliklinikos koridoriuje blioviau kaip vaikas: „Tau reikalinga psichiatro pagalba“. Man nepaaiškino kas tai, kodėl tai nutinka ir ką su tuo daryti, aš tiesiog galvojau, kad esu psichinė ligonė. Užsirašiusi psichiatro konsultacijai, jos laukiau su begaline baime, prisigalvojusi visokių juodžiausių scenarijų. Visa laimė, kad gydytoja pasitaikė labai maloni ir išsiaiškinusi mano apsilankymo priežastį tiesiog davė siuntimus pas psichologą.
Už visus atsakymus ir ramybę aš esu be galo dėkinga Antakalnio psichiatrijos konsultacijų centrui. Jau po kelių seansų supratau, kas man darosi, kaip su tuo dirbti ir kaip neleisti panikai užvaldyti viso gyvenimo, nes, patikėkite, kaip norisi neiti ten ir nedaryti to, kas kažkada iššaukė priepuolį, tačiau taip besielgdama būčiau save uždariusi į mažą pasaulėlį, iš kurio išeiti būtų buvę kuo toliau, tuo sunkiau.
Tikrai žinau, kad apie tai kalbėti baisu ir netgi gėda. Lietuvoje žmonės drąsiai kalba apie savo kitas ligas – kojas, rankas, nugarą, tačiau visai nekalba apie vidines ligas, kurios neretai yra kur kas labiau skausmingos. Įsivaizduokite, panikos priepuoliai kamuoja trečdalį žmonių ir tikrai ne visi jie iš tiesų žino, kas jiems darosi ir juo labiau, kaip su tuo gyventi.
Aš labai prašau, nebijokite apie tai kalbėti. Psichine sveikata reikia rūpintis ir ją prižiūrėti. Toli gražu, nepakanka frazės „taigi baik nervuotis ir viskas bus ok”, nes ne, nebus. Kai tave užklumpa panikos ar nerimo priepuolis, tokios frazės padeda mažiausiai. Naikinkime stigmas ir visi aplink būsime nors truputėlį sveikesni ir laimingesni“, - teigė R. Vyšniauskaitė.
Netrukus po drąsaus merginos įrašo pasipylė žmonių komentarai, kurių turinyje buvo išreikštas dėkingumas. Šia tema nepabijojo pasisakyti ir kitos žinomos moterys.
„Aš kentėjau nuo panikos priepuolių metus su puse. Dabar jau metai kai esu rami. Nereikia bijot pripažinti savo ligos“, - teigė Skaiva Jasevičiūtė-Kraujalė.
Jai antrino ir Justė Arlauskaitė-Jazzu: „Lygiai 10 metų kankinuosi, tai ramiau, tai aštriau... Reikia apie tai kalbėti, aš net nežinojau, kad žmonės bijo, nes tai jau tapo mano gyvenimo dalimi, plius sutikau daug žmonių, kurie išgyvena tą patį...“
