Garsios Lietuvos moterys – apie motinystę, kaip būti gera mama ir sveikinimus mamoms vaikystėje

Neretai sakoma, kad susilaukus vaikų pasikeičia visas moters pasaulis, o motinos meilė – pats stipriausias jausmas. Motinos dienos proga Balsas.lt pakalbino tris žinomas Lietuvos moteris apie tai, kaip susilaukus vaikų pasikeitė jų gyvenimai ir jos pačios, kokia turėtų būti gera mama ir kaip jos pačios vaikystėje sveikindavo savo mama?

Beata Nicholson, žurnalistė, TV laidų vedėja ir kulinarinių knygų autorė

Vaikai – Izabelė (6 m.) ir Jurgis (4 m.)

„Pirmas dalykas, kurį aš pastebėjau, kai gimė mano vaikai – pirma, aišku, Izabelė – kai tik ją pagimdžiau, man pasirodė, kad man pasikeitė viskas. Kad kažkas lyg atidarė mano kaukolę ir mano galvoje išdegino, į mano smegenis įdėjo to vaiko, kurį aš pagimdžiau, mikroschemą. Kai susilauki savo vaiko – aš net negalėjau to tikėtis, kad mano supratimas apie pasaulį taip visiškai pasikeis“,– prisiminė dviejų vaikų mama.

„Aišku, kai visi kalba „Oi, aš kai turėsiu vaikų, tai bus taip ir taip!“ arba turi kažkokių įsitikinimų apie jų auklėjimą, apie tai, ką jaus savo vaikams, kai jų susilauks – bet visi tie bandymai įsivaizduoti ir atspėti iš tikrųjų visiškai neatitinka to, kaip tu iš tiesų jautiesi ir kaip tu pasidarai visai kitas, kai susilauki vaikų,– pasakojo B. Nicholson. – Aišku, iš esmės aš išlikau tokia pati, tik manyje atsirado ir aš savyje pažinau tokių dalykų, kurių net negalvojau turinti – kad aš galiu taip mylėti, kad kitas žmogus man gali būti toks svarbus, o noras jam duoti toks didelis. Nemaniau, kad mano širdis ir tas potencialas meilei yra toks beribis. Tapimas motina praplečia sugebėjimo duoti ir dalintis meile ribas.“

Paklausta, kokia turėtų būti ir ką daryti gera mama, Beata atsakė: „Ooo, čia, žinokit, yra neatsakomas klausimas (juokiasi). Dar nesu sutikusi tokios moters – tarp savo draugių ir apskritai – kuri galėtų tiesiog atsisėsti ir pasakyti: „Aš esu tobula mama“. Visuomet yra žmogiška prigimtis, visuomet yra sričių ir kokių nors dalykų, apie kuriuos galvoji: „Galbūt aš galėčiau padaryti geriau“,– ir noras siekti tos kažkokios tobulybės yra nuolatinis. Būti gera mama – tai tokia nuolatinė kova ir nuolatinės pastangos būti ta gera mama.“

„Moteris turi aibę vaidmenų: visuomenėj ir gyvenime ji yra ne tik mama, bet ir draugė, sesuo, dukra, žmona, darbuotoja.... Susilaukus kūdikio moters, manau, mobilizuoja save ir kaip tik išmoksta geriau paskirstyti savo laiką, savo darbus, savo visą gyvenimą. Aš iš tiesų jaučiuosi, kad susilaukusi vaikų mobilizavausi, nes tada prioritetai išsidėlioja truputėlį išsidėlioja. Tai nereiškia, kad dėl to tu nebenori dirbti, įgyvendinti savęs iš profesinės pusės, bet tiesiog pasidarai efektyvesnė, nes turi naudoti savo turimą laiką tvarkingai, kad jo užtektų ir darbui, ir vaikams, ir šeimai,– svarstė Beata.

Nors apie motinystę būtų galima kalbėti ilgai ir apie tai parašyta ne viena knyga, anot pašnekovės, „Tai yra toks labai labai sunkiai sudėliojamas į kažkokį taisyklių rinkinį dalykas. Gera mama, paprastai kalbant, yra laiminga mama, kuri pernelyg nespraudžia savęs į kažkokius rėmus, kad viska privalo būti atlikta tobulai, bet tiesiog skiria dėmesio ir savo vaikams, ir aplinkiniams, ir sau pačiai.“

Paklausus, kaip vaikystėje sveikindavo savo mamą, Beata tikino nei tada, nei dabar nesureikšminanti didelių dovanų ar specialių sveikinimų – mamą ji pradžiugindavo atvirute, pačios iškeptu pyragu ar kitokia smulkmena. „Aš pati irgi nesitikiu jokių dovanų, nes ir nemanau, kad dovanos yra toks labai svarbus dalykas. Ne daiktuose ir ne dovanose yra laimė, o geruose santykiuose.“

Aistė Jasaitytė-Čeburiak, modelis, psichologė, psichologijos ir saviraiškos studijos „Pamilk save“ įkūrėja bei vadovė.

Dukra Elzė (3 m.)

Paklausus Aistės, kaip pasikeitė gyvenime susilaukus dukrelės, praeityje žinomas modelis atsakė: „Viskas įvyko labai natūraliai, aš beveik nejaučiau, kad mano gyvenimas kaip nors labai pasikeitė. Visada gyvenau tokį gyvenimą, kad pati planuoju savo laiką, o gimdžiau tada, kai vaikas buvo jau labai išlauktas. O gal jau tiek įpratau – jau 3 metai, kad nebejaučiu tų tokių pokyčių ir būtų sunku palyginti. Aišku, daugiau atsakomybės yra – ir prieš vaiką, ir prieš save.“

Kokia turėtų būti gera mama? „Na, visų pirma, ji turėtų norėti turėti [vaikų],– juokdamasi atsakė Aistė. – Ir savo vaikus auginti taip, kad jie jaustųsi saugūs, mylimi, priimami, gerbiami kaip asmenybės – tai, aš manau, svarbiausia. Neužgožti ir nesutraumuoti to vaiko kažkokiu per griežtu auklėjimu, o į jį žiūrėti daugiau su pagarba, kaip į atskirą individą – ne taip kad, jis kažkoks silpnesnis, o aš, pavyzdžiui, esu tas, kuris nurodinėja. Daugiau skatinti lygiaverčius santykius su pagarba, kad vaikas jaustųsi asmenybe, būtų mylimas, ne slopinamas, o kaip tik skatinamas domėtis, pažinti pasaulį. Ir, be abejo, svarbiausia yra mamos ir vaiko ryšys – koks tas ryšys mezgasi, kaip atliepti vaiko poreikius, kaip jį suprasti, kaip kie įmanoma tvirtesnį ir saugesnį tą ryšį užmegzti – aš manau, tokie mylimi vaikai yra laimingi“,– svarstė A. Jasaitytė-Čeburiak.

Pasiteiravus, kaip vaikystėje pati sveikindavo savo mamą, Aistė pasinėrė į prisiminimus: „Aš atsimenu, kad mes visąlaik piešdavom kažką, darydavom savo rankų darbelius. Paskui aš, jau paaugusi, ir gėlėmis nustebindavau: kai nematydavo, pavyzdžiui, naktį pastatydavau virtuvėj kokią didelę puokštę – ir mama prabunda, o ten jau būna gėlės, štai tokia staigmena... ir visą laiką gražūs žodžiai parašyti – kad mylim, kad dėkojam... O paskui – aišku, svarbiausia tas dėmesys Mamos dienos proga. Ir apskritai – ne tik mamos dienos proga. Pabūti kartu, pasidžiaugti šeima, pasidžiaugti, kad vienas kitą turime. Tai svarbiausia.“

Vaida Ganytė, dainininkė ir TV laidų vedėja

Sūnus Ainius (10 m.)

„Natūralu turbūt, kad kiekviena moteris labai stipriai pasikeičia susilaukus vaiko. Nežinau, gal tai tik man, gal kitoms moterims kažkaip kitaip – bet vaikas, vaiko gimimas, vaiko buvimas šalia man suteikia pilnatvę, suteikia stiprybę kaip žmogui, kaip moteriai. Ir kartu tai yra toks nusiraminimas: kiek bebūtų nemalonių dalykų gyvenime, užtenka tiktai praverti namų duris, pamatyti vaiką (arba kai būna labai blogai, tiesiog pagalvoti apie vaiką) ir tada suvoki ir supranti, kad visa kita yra niekai, palyginus prieš tai, ką tu turi – prieš vaiką, prieš jo gyvenimą. Esi labai atsakinga, be proto atsakinga už jį. Bet kartu ir rami – užtenka praverti namų duris ir viska kita palieki už jų, visus bjaurius dalykus, kurie kartais slypi gyvenime“,– sakė V. Genytė.

Pasiteiravus, ko reikia norint būti gera mama, moteris sakė: „Visko reikia – reikia meilės, pirmiausia reikia daug meilės, o į tą meilę įeina labai daug kas: dėmesys vaikui, galvojimas jau nuo kūdikystės apie mokslus, apie geresnę jo ateitį... labai labai daug. Ir aš negaliu pasakyti, kad ir materialių dalykų nėra tame, be abejo yra. Jautiesi atsakingas nuo kūdikystės iki kol gyvas būsi už tą savo žmogų, kurį išleidai į gyvenimą. Jis pats juk nesiprašė gimti – tu esi atsakingas už jį todėl, kad tu jį sukūrei ir išleidai į pasaulį, ir į tą meilę telpa labai daug faktorių.“

Vaikystėje Vaida prisimena savo mamą sveikindavusi ne pirmąjį gegužės sekmadienį, o kovo 8-ąją: „Iš mano vaikystės tai buvo kovo 8-oji, o nebuvo Mamos dienos. Mamos diena atsirado neseniai, kai aš jau buvau panelė – gal 1990-aisiais ar Atgimimo metais. Taigi, kovo 8-oji buvo ir moters diena ir mamos diena, nes vaikai sveikindavo mamas, vyrai – moteris ir t.t. Mokykloj, daržely būdavo išaukštinama ne moteris, o mama. Kaip ir dabar, buvo įprasta atvirutės, dar darydavom įvairiausias dovanėles įvairiausias. Štai tokios tradicijos – manau, kad jos tokios ir šiandien.“