Sutikus antrąjį vyrą, su kuriuo dabar turi sukūrusi gražią šeimą, R. Vilkienė galvojo, kad sunkumai – jau praeityje. Deja, pradėjus galvoti apie šeimą, jai teko patirti tai, ko nelinkėtų nė vienai moteriai.
Tai, ką teko patirti, nepamiršta ir po 19 metų
Rasos antrasis vyras – 7 metais už ją jaunesnis. Kai pora susituokė, jai buvo 26 metai, tuo tarpu jam – 19. Vis dėlto pragyvenus kartu metus laiko, Rasa vis nepastojo – ėmė ieškoti priežasčių, kas galėtų būti ne taip.
„Nuėjau pas tuo metu Klaipėdoje pakankamai žinomą gydytoją – ji turėjo privatų kabinetą. Pasidariau tyrimus – viskas buvo kaip ir gerai. Tada nuvedžiau vyrą – pas jį irgi viskas buvo gerai. Vis dėlto kai ir toliau niekas neįvyko, gydytoja galiausiai pasakė, kad reikia gultis į ligoninę ir pasidaryti laparaskopiją“, – pasakojo trenerė.
Tiesa, savo mylimajam apie tai Rasa neužsiminė: „Aš, aišku, vyrui per daug neaiškinau – kaip bebūtų, jis buvo jaunas, o mes gyvenome pas jo tėvus. O vyrams ir apskritai nelabai suprantama, kas čia yra, ko tu čia ieškai.“
Pasakiusi, kad darosi tik paprastą diagnostiką, Rasa atsigulė į ligoninę. Ir nors viskas vyko prieš maždaug 19 metų, viską atsimena it šiandien.
Tiesa, operacija iki galo moteriai taip ir nebuvo padaryta, nes, anot jos, jai buvo suleisti specialūs rusiški ir itin skausmingi vaistai. O vakare, dar neatsigavusią po narkozės, ją į kabinetą pasikvietė gydytoja.
„Ji pasakė, kad galimybės turėti vaikų, aš kaip ir neturiu. Man tai pasakė vakare, apie 20 valandą. Įsivaizduokite, koks buvo išėjimas iš to kabineto… Buvau viena kaip pirštas – juk niekam nė nesakiau, ko atsiguliau, ką darausi… Savijauta ir taip buvo bloga, o čia dar tokia žinia… Aš išėjau į kiemą ir verkiau taip, lyg būčiau nuplakta – nežinojau, ką daryti, kam pasakyti“, – skaudžia patirtimi dalijosi Rasa.
Žinoma moteris prisiminė, kad apie tai nepasakojo nė mamai: „Su ja neturėjau labai artimų santykių, kad būčiau galėjusi pasakoti tokius dalykus. Bijojau, kad manęs nesupras, ims spėlioti, gal esu pasidariusi abortą. Bijojau pasmerkimo.“
Antras kartas nemelavo
Rasa prisiminė, kad visą tą naktį negalėjo užmigti, o vos atsikėlusi pasiprašė, kad iš ligoninės ją kuo greičiau išrašytų.
„Parvažiavau namo ir pradėjau per pažįstamus ieškoti kontaktų, kur aš dar galėčiau nueiti pasitikrinti, nes širdyje netikėjau tuo, ką man pasakė. Nežinau, kodėl, bet netikėjau“, – sakė ji.
Laimei, Rasa netrukus nusišypsojo sėkmė: „Susiradau gydytoją Klimą, kuris Vilniuje, Raudonojo kryžiaus ligoninėje priiminėjo moteris ir būtent tame specializavosi. Pagalvojau, kad yra taip blogai, jog blogiau jau būti nebegali, todėl anksti ryte išvažiavau su marštrutiniu autobusiuku ir nuėjau pas tą gydytoją.“
Šis moteriai pasakė, kad jai ir vėl teks pakartoti minėtą operaciją, tik šįkart su kitais vaistais: „Gydytojas man viską paaiškino, baigėme procedūrą, kuri, aišku, vis tiek buvo skausminga. Galutiniame variante jis pasakė, kad pas mane viskas yra normalu – reikia stengtis dirbti savo darbus, o jei yra galimybė – išvažiuoti pailsėti ir nebegalvoti, kad negaliu turėti vaikų.“
R. Vilkienė neslėpė, kad gydytojo žodžiai jai tapo pačiu tikriausiu išsigelbėjimu. „Per tas 10 dienų aš numečiau 5 kilogramus… Visas tas dienas aš išgyvenau skausmą laikydama viduje, nes ir į Vilnių važiuodama vyrui nesakiau, ko tiksliai važiuoju. Tačiau namo grįžau labai laiminga“, – sakė ji.
Iškart po to, rugsėjį, Rasa pradėjo sveikatingumo kompleksą, kuriame buvo ir daugybė pratimų su kvėpavimo gimnastika. „Jos dėka tu labai smarkiai dirbi su vidiniais organais. Ne tik lieknėji, bet ir masažuoji visus vidinius organus. Taip nusiima visi blokai, esantys viduje.
„Taip pat gėriau arbatą nuo peršalimo, kuri valo visą organizmą. Ji sudaryta iš debesylo šaknies, kuri yra užpilama degtine. Visa tai palaikai 10-15 dienų tamsoje, ir po to, su šaukštu, ryte ir vakare, ant tuščio skrandžio išgeri. Tai – tarsi priešuždegiminis antpilas“, – pasakojo ji.
O štai jau vasario mėnesio pabaigoje, eidama aplankyti draugės gimdymo namuose, ji ir pati nežinojo, kad laukiasi – jos džiaugsmui nebuvo ribų.
Savo pavyzdžiu bando įkvėpti ir kitas
Tiesa, Rasa prisiminė ir po to sekusią situaciją, kai minėta gydytoja iš Klaipėdos paskambino pasiteirauti, ar moteris nuleido rankas – nebenori vaikų?
„Aš jai pasakiau, kad ją gal ir nuliūdinsiu, o gal ir pradžiuginsiu – aš jau laukiuosi antrojo vaiko. Ji padarė pauzę, ėmė klausinėti, ar dariausi dirbtinį apvaisinimą, o aš jai papasakojau, kad nedariau nieko – viskas įvyko natūraliai, savaime. Mano mažytei jau 1 metai ir 3 mėnesiai, o su kita jau esu 5-tąjį mėnesį nėščia. Ji nepatikėjo, ir po to karto, kai mane pamato, visuomet nuleidžia akis, manęs nebekalbina. Ji, tikriausiai, viduje suprato, kad buvo neteisi ir norėjo pasinaudoti žmogaus situacija“, – pridėjo trenerė.
Būtent todėl moteris yra įsitikinusi, kad niekuomet negalima klausyti tik vieno gydytoja nuomonės: „Reikia mažiausiai 3 skirtingų gydytojų nuomonių bet kokiu atveju – ar tai būtų stuburas, ar širdis, ar kažkokia trauma. Kaip gaila, bet mano nuomonė yra tokia, kad gydytojams mes esame tik mėsos gabalas. Jie mus mato šiek tiek kitaip.“
Ir nors Rasa galiausiai susilaukė net 3 vaikų, visą savo skausmą atsimena iki šiol – ji teigė, kad nuolat savimi abejojo, save kaltino.
„Tai – pakankamai didelis išgyvenimas, aš to nelinkėčiau nė vienai moteriai. Kai žuvo mano pirmas vyras, po laidotuvių praėjus 7 dienoms, man įvyko persileidimas – galvojau, kad gal viskas dėl to. Aš labai save kaltinau, maniau, kad viskas – mano kaltė. Juk visą laiką stengiamės prisigalvoti visokių priežasčių“, – sakė ji.
Dabar, anot Rasos, gydytojai stebisi – nepaisant to, kad paskutiniosios dukrelės ji susilaukė būdama 40 metų, jos sveikata, anot jų, yra geresnė, nei kitos 30-metės. „Labai svarbu tikėti tuo, ką tu darai, ir eiti link to, siekti, ir nenusiminti, jei jums kažkur uždarė duris – šalia atsidarys kitos. Nebūna taip, kad visos durys būtų uždarytos“, – ir kitas bandė įkvėpti ji.
Įdomu tai, kad dabar, dirbdama trenerės darbą, Rasa nuolat susiduria su panašius išgyvenimus patiriančiomis moterimis, todėl nebijo pasidalinti savo istorija, jų nuraminti.
„Visada sakau, kad reikia padaryti 110 procentų iš savo pusės, ir tik tada pasikliauti kitu. Jei nors truputėlį jauti, kad tai netiesa, turi iki galo ieškoti kitos tiesos. Noriu padrąsinti moteris nenuleisti rankų bet kur ir bet kada, siekiant tikslo, nes svarbu eiti iki galo“, – sakė trenerė.
