Kas bus, jei žinomą dainininkę Dainą Bilevičiūtę, daugelį metų nardančią po muzikinio pasaulio vandenis, likimas mestelės į gyvenimo dykumą ir ji pateks už grotų? Juk ten buvo atsidūręs ne vienas garsus žmogus. Kai apie tai kalbamės su Daina, ji šaiposi: „Turbūt visą laiką praleisčiau karceryje.“
Juokas juokais, bet „kaliūzė“ - reikalas rimtas. O gal velnias ne toks baisus, kaip piešiamas? Pasidalyti įspūdžiais apie kalėjimo grimasas prašome ten sėdėjusių dainininko ir verslininko Romo Bubnelio, žurnalisto ir Seimo nario Sauliaus Stomos, buvusio kunigo, dabar - vedusio vyro Ričardo Jakučio. Prisimename kitus žinomus veikėjus, atsidūrusius už grotų. Tačiau pirmiausia pakamantinėkime D.Bilevičiūtę. Ar tikrai jos gyvenimas slysta žemyn, gal ji jau kaupia džiūvėsius? Juolab kad dainininkė teigia, jog nesusipratimai prasidėjo lygiai prieš metus, sausio 23-iąją.
Bėdos - irgi reklama.
Pastaruoju metu daug kalbama, kad D.Bilevičiūtė gali būti patupdyta į kalėjimą. Mat garsi dainininkė ir pradedanti ūkininkė įtariama sukčiavusi, siekdama gauti milijoninę paramą iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų, baudžiamoji byla atiduota teismui. Atlikėja gali netekti laisvės 8 metams. Skamba grėsmingai. Tačiau iš televizorių ekranų D.Bilevičiūtės veidas šviečia nuo plačios šypsenos.
Tikrai smalsu, ar ji taip gerai tvardosi, ar tikrai neima į galvą to, kas rezgama? Norėdama išsiaiškinti, su D.Bilevičiūte susitinku kavinėje. Tenka kiek palaukti, nes atlikėja turi tiek daug darbų ir reikalų, kad vos spėja suktis. „Man susidaro įspūdis, kad trykšti optimizmu, lyg dabar tau būtų sėkmės laikotarpis“, - sakau Dainai, kai ji prisėda prie stalelio. „Toks ir yra, - juokiasi dainininkė. - Tokia reklama turbūt visus perspjoviau.“
„Gero žodžio nepasakysiu“
D.Bilevičiūtė nemano, kad yra padariusi ką nors blogo. Ji sako: „Tokių, kaip aš, įtariamųjų, yra 118. Štai kaip mes esame terorizuojami. Tai yra žaidimas. Gal todėl taip ramiai laikausi. Be abejo, esu normalus žmogus ir suprantu, kad eiti prieš teisėsaugą tolygu savižudybei. Tačiau aš tai darysiu. Nepasiduosiu.“
Nerimo dainininkė nejaučia, mat ši istorija, anot jos, trunka jau metus. Moteris net nesuprato, kas vyksta. „Kas šioje situacijoje nukentėjo? Aš. Kas patyrė nuostolių? Aš, - teigia pašnekovė. - Tada už ką mane teisia?“
D.Bilevičiūtės butas Trakuose ir kaimo turizmo sodyba Varėnos rajone įkeisti bankui. Tačiau dainininkė sako, kad turtas jai nėra svarbiausias dalykas. Baisu, kai problemų atsirado dėl pačios naivumo ir pasitikėjimo kitais. Vis dėlto D.Bilevičiūtė teigia, kad galvos jai neskauda. „Tegul skauda tiems smogikams, kurie išsidirbinėja, - rėžia garsenybė. - Gero žodžio nepasakysiu, nors dabar visi mane moko: „Daina, būk lanksti.“ Man nerimą kelia tik tai, kad įkliuvau į aferisto rankas, bet taip atsitiko ne man vienai. Tą pavardę visi žinome - Valdas Bruzgys.“ Tai vyras, žadėjęs jai pastatyti sodybą. Tuo metu jis buvo bendrovės „LL Haus“ statybų direktorius.
Dalyvaus „Eurovizijoje“
Dainininkė tikina, kad jai vis dar rūpi idėja kaime įkurti kultūros centrą. Tačiau šiuo metu reikalai įstrigę. Anot D.Bilevičiūtės, šios istorijos nagrinėjimas tęsis bent porą metų. O ji toliau gyvena kaip gyvenusi. Turi begalę idėjų. Įrašė solinį 15 dainų albumą. Nusprendė kartu su vienu atlikėju dalyvauti tarptautinio „Eurovizijos“ dainų konkurso nacionalinėje atrankoje, rengiasi atlikti dainą „Myliu gyventi“.
D.Bilevičiūtė teigia, kad sulaukia daug moralinės paramos. Prekybos centruose žmonės jai net užleidžia eilę prie kasos. „Šiandien viena moteris gatvėje mane pamačiusi stebėjosi: „Jūs iš čia dar neišvažiavote?“ Kur turėčiau traukti - į Kiniją?“ - nusikvatoja atlikėja. O verslininkai iš Ukmergės rajono D.Bilevičiūtei net pasiūlė steigti jos vardo odos ir kailių liniją. Pastaruoju metu D.Bilevičiūtė ypač dažnai kviečiama dalyvauti įvairiose televizijos laidose.
Viešnagė pataisos namuose
Drąsi dainininkė net apsilankė Panevėžio moterų pataisos namuose. Kodėl ji ten trenkėsi? „Todėl, kad esu kūrybingas žmogus, - šypsosi atlikėja. - Viską darau per meno prizmę. Pataisos namuose yra būriai - lyg pionierių stovykloje. Smagu. Gražu. Moterys. Tačiau mano stiliaus nėra nei vienos. Todėl būtų truputį liūdna, nes kolegių ten nesutikčiau.“
Anot D.Bilevičiūtės, Panevėžio pataisos namuose kalinčios moterys maitinamos kukliai - gauna košės, sriubos. Nenorinčios dykai leisti laiko nuteistosios gali dirbti arba mokytis.
„Su tomis moterimis labai maloniai pabendravau. Kai kurios net verkė, nes aš jas sujaudinau - buvau kaip šviesulys, atėjęs iš gyvenimo“, - pasakoja dainininkė.
D.Bilevičiūtė ten surengė repeticiją. Įkalintos moterys šoko, dainavo dainą: „Be tavęs galiu gyventi...“ Garsiai atlikėjai beveik viskas patikę. Tačiau vienas dalykas nuliūdino. Nuteistosios jai pasirodė lyg dvasiškai mirusios.
Klausiama, ar pataisos namuose nusižiūrėjo kokią jaukią vietelę, kur pati galėtų įsikurti, D.Bilevičiūtė vėl pradeda skardžiai juoktis: „Aš turbūt visą laiką sėdėčiau karceryje.“
Netikėtas suėmimas
AB „Spauda“ generalinis direktorius Romas Bubnelis, taip pat žinomas kaip populiarus dainininkas ir fotografas, kadaise patyrė, ką reiškia įkliūti į teisėtvarkos pinkles. 1994 metų pabaigoje tuomečiam milijonieriui buvo uždėti antrankiai. Šiandien R.Bubnelis - vėl didelis bosas. Tačiau su žurnaliste kalba kaip savas vaikinas: „Tai, kas man nutiko, padėjo susigaudyti savyje, atsirinkti ir surūšiuoti.“ Skaudžios nesėkmės patirtį turintis vyras mano, kad dainininkė D.Bilevičiūtė su savo idėjomis „truputėlį nuvažiavo į šoną“, neįvertino galimybių. Jis sako užjaučiąs atlikėją, kuri gyvenime gal nelabai turėjusi reikalų su buhalterija, todėl nesuprato, kas vyksta. Tad greičiausiai viskas atsitiko dėl neišmanymo. „Europos pinigai turi daug spąstų, kyla klausimas, ar apskritai verta su jais prasidėti, - svarsto R.Bubnelis. - Aš iš ES turbūt nedrįsčiau paimti nė cento.“
R.Bubnelis buvo „Litpoliinter“ parduotuvių tinklo ir televizijos kanalo savininkas, turtingas ir sėkmingas žmogus. Tačiau nuo kalno nuslydo į prarają. Vyras prarado milijonus, buvo areštuotas ir jam buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. Lukiškių tardymo izoliatoriuje R.Bubnelis praleido 9 mėnesius.
Vyras iki šiol atsimena, kaip jį suėmė 1994 metų pabaigoje. „Nebuvo taip, kad mane teisė, nuteisė ir uždarė. Viskas buvo netikėta. Išėjau iš namų visai kitais reikalais, viešoje vietoje mane staiga suėmė ir nieko nepaaiškinę išvežė, - pasakoja R.Bubnelis. - Patyriau didelį sukrėtimą. Reikėjo poros savaičių, kol supratau, kas įvyko.“
Niekas nebeišgąsdins
R.Bubnelis Lukiškių tardymo izoliatoriuje pamatė kitokį gyvenimą ir požiūrį. „Ten esi lygus tarp lygių, - prisimena pašnekovas. - Ten viskas aišku: tokie patys žmonės, kuriems kilo problemų. Jie turi savo gyvenimo istorijas. Niekas per daug nesiknaisioja, kodėl ten atsidūrei. Toje vietoje galbūt mažiausiai apgavysčių ir melo.“
Ar buvo skaudu dėl prarastos visuomeninės padėties? „Buvo apėmęs jausmas, kad mane naikina, kad nėra teisybės, - atvirai sako R.Bubnelis. - Tą išgyventi buvo labai sunku.“ Vis dėlto vyras tikina, kad Lukiškėse nebuvo tragiškai blogai ir depresuoti jis neturėjęs kada.
Kartais nutinka, kad žmogui patiriant sunkumų aplinkiniai nusisuka. R.Bubnelis kalba: „Kai esi reikalingas, būni atitinkamoje aplinkoje, o kai tampi nebereikalingas, ji prapuola. Žinoma, buvo žmonių, kurie tuo metu nuo manęs nusisuko. Tačiau vėliau vėl atsisuko.“
Klausiamas, kokių pamokų išmokęs iš to laikotarpio, vyras teigia, kad dabar niekas jo nebegali išgąsdinti. Ar jis yra tikras, kad į panašią situaciją nebepateks? Pašnekovas primena patarlę: „Niekada neišsižadėk ubago terbos, lazdos ir tiurmos.“ Primena, kad visko gyvenime būna, kartais koks nors žmogus vairuodamas automobilį užsižiopsojęs netyčia partrenkia pėsčiąjį.
R.Bubneliui sakau mananti, kad dabar jam sekasi: vadovauja bendrovei, kartkartėmis dainuoja scenoje... Anot pašnekovo, ne kažin kas pasikeitė dėl to, kad jam teko pasėdėti Lukiškėse. „Pažiūrėkite į Saulių Stomą, - siūlo R.Bubnelis. - Dabar jis - Seimo narys. Įgijo patirties. Turi savo nuomonę. Žino žodžio vertę.“
Sukrėtimas gali būti naudingas
Su S.Stoma kalbamės Seimo rūmuose. Nuoširdus vyras prisimena sunkų gyvenimo laikotarpį. Ta istorija - apie dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiąjį redaktorių ir žurnalistą, nuteistą už finansinius pažeidimus ir daugiau kaip 7 mėnesius kalėjusį Vilniaus sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Nuo tada, kai atgavo laisvę, praėjo daugiau kaip 10 metų. „Slogių prisiminimų neturiu. Net gerai, kad teko išgyventi tokį tarpsnį, - teigia S.Stoma. - Ne, linksma nebuvo. Tačiau kalbant apie žmogaus biografiją, asmenybės ugdymą, toks sukrėtimas yra naudingas.“ Jis mano, kad kiekvienas žmogus turėtų patirti vienokių ar kitokių sukrėtimų, nes tada ateina visavertė branda. Ir patikslina: papulti į kalėjimą nebūtina, bet patirti panašių išgyvenimų pravartu. „Anksčiau būdavo vadinamieji išbandymai armija - lyg tam tikras barjero peržengimas“, - primena pašnekovas. Jis tokius sukrėtimus lygina su iš istorijos žinomomis iniciacijomis - jaunuolių įšventinimo į vyrus apeigomis, kai žengiantieji iš paauglystės į brandą turėdavo tarsi egzaminus išlaikyti. S.Stomos manymu, daug žmonių per visą gyvenimą nieko panašaus nepatiria ir plačiąja prasme tai galima vadinti visos Vakarų visuomenės problema. „Yra daug „nebrendylų“, jie tokie lieka iki mirties, - teigia vyras. - Didelė žmonių dalis nepatiria egzistencinio išbandymo - tiesiai į akis tau žiūrinčio likimo rūstybės, kai net siela suvirpa.“
S.Stoma sako iki galo netikėjęs, kad gali taip įvykti, jog atsidurs už grotų. Suvokė tik paskutiniu momentu, kai jį turėjo išvežti į įkalinimo vietą. „Jei tiksliai biografiškai, tai buvo dukart: kai mane, nieko nesusigaudantį, 1995 metais uždarė į Lukiškes, ir 1998-aisiais, kai turėjau atlikti bausmę kolonijoje. Pirmasis smūgis buvo visiškai netikėtas ir nelauktas - mane iškvietė į apklausą ir areštavo keturiems mėnesiams. Tada mane apėmė nuostaba, - pasakoja žurnalistas ir parlamentaras. - Paskui, kai pradėjau galvoti, kas su manimi atsitiko, buvo giluminis sukrėtimas.“
„Lieki nuogas“
Ar sunku buvo apsiprasti su visai kita - įkalinimo vietos aplinka, kokios emocijos apėmė? „Tokioje situacijoje atsidūręs žmogus staiga netenka savo socialinio vaidmens. Visi mes turime kaukes, atliekame tam tikrus vaidmenis: žurnalisto, politiko, taksi vairuotojo... Turime tam tikrą socialinį statusą. Kalėjime jį prarandi ir atsiduri tarsi nebūtyje. Netenki išorinių atributų. Lieki nuogas - tik siela ir asmenybė, kad ir kokia ji būtų. Kiti įkalintieji nežino, kas tu toks - garsenybė ar ne. Tas apsinuoginimas - svarbiausias momentas. Ten esantys nelaimės draugai žiūri į tave tiesiog kaip į žmogų. Ir pats pamatai, koks esi iš tikrųjų“, - aiškina S.Stoma. Pasak pašnekovo, socialinės hierarchijos prasme tai yra kritimas, bet būtent tai leidžia pasitikrinti, koks esi. „Kai praeina kelios dienos, supranti, kad gyventi galima visur. Nėra taip baisu, kaip atrodo esantiesiems laisvėje - neva tai pragaras, - pasakoja jis. - Ir ten daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Gali pats sau sukurti pragarą. O gali naudingai praleisti tą laiką - skaityti, sportuoti, tobulintis. Sakau nekoketuodamas: džiaugiuosi, kad tą patyriau, atskirtas nuo išorinio pasaulio galėjau gilintis į save, man, kaip asmenybei, tai labai daug davė.“
S.Stomos teigimu, tie žmonės, kurie įprastame gyvenime slysta paviršiumi, būdami įkalinti susidomi religija, filosofija, apskritai pradeda gilintis į rimtesnius dalykus. Tačiau jei nuteistasis nusiteiks negatyviai, manys, kad gyvenimas žlugęs, tokį kankins ne aplinka - pirmiausia jis pats save. „Mačiau tokių žmonių, - teigia pašnekovas. - Kai kas nors pats sukuria pragarą, neadekvačiai reaguoja į aplinkinius, šie pradeda su juo prastai elgtis. Žmogus pasidaro it atplaiša: niekinamas, nemėgstamas, gali patekti į vadinamąją žemesnę kastą.“ Taigi tokioje aplinkoje labai svarbu negniuždyti savęs ir emociškai netrikdyti kitų. Pasak S.Stomos, išlikdamas savimi didžiosios dalies problemų neturėsi.
Iš atminties neištrins
Vakarų visuomenė į žinią, kad viena kita garsenybė, tarkime, Holivudo žvaigždė atsidūrė už grotų, žiūri kaip į nuotykį, laiko tai bulvarine įdomybe. Kaipgi yra Lietuvoje? Domisi ar nusisuka? Tampa atidesni ar abejingi ir net priešiški? „Nepatyriau, kad nuo manęs kas nors nusigręžtų. Tiems, kurie manęs iki tol nemėgo, ir tada nepatikau. Viskas priklauso nuo to, kaip tave vertina - pagal socialinį statutą ar žmogiškąsias savybes“, - aiškina S.Stoma. Vyro pažįstamųjų ir artimųjų elgesys nesikeitė.
Praleidęs už grotų 7 mėnesius, žurnalistas nesistengė iš atminties ištrinti to laikotarpio. „To užmiršti nesinorėjo. Po kurio laiko, kai įsitraukiau į buities rutiną, paprasto žmogaus gyvenimą, kalėjimą pradėjau prisiminti net su nostalgija. Mat ten mano dvasinė kondicija buvo aukštesnė negu vėliau, kai paskendau buityje, - tvirtina S.Stoma. - Net lyginu sėdėjimą Seime ir zonoje - ten labiau jaučiau gyvenimo pilnatvę, buvau stipriau dvasiškai susikoncentravęs. Ar po tokios patirties pasikeitė pasaulėžiūra ir pasaulėjauta? Be abejonės. Tas gilus sukrėtimas palieka ženklą visam likusiam gyvenimui. Jei patiri kokių sunkumų, likimo smūgių, gali atsiremti į anuos išgyvenimus. Sielos kertelėje viskas išlieka, tai yra tam tikras turtas.
Supranti, kad svarbiausia yra ne kaukė - socialinis statusas. Turėdamas tokios patirties pradedi matyti, kiek gyvenime yra apsimetinėjimo, netikrumo, beprasmių dalykų vaikymosi. Tada žvelgi ironiškai ir kritiškai. Pasidarai jautresnis socialiniams dalykams. Dar didelis pliusas, jei nelaisvėje sustiprėja Dievo suvokimas.“
Jam buvo gėda
Buvęs Nemenčinės parapijos administratorius Ričardas Jakutis dabar yra pasaulietis. Gyvena Šiauliuose. Turi žmoną. Dirba dailės galerijoje „Laiptai“. Regioninei spaudai rašo straipsnius ir komentarus. Šiuo metu jo gyvenimas ramus. Tačiau R.Jakutis nepamiršo, kokion prarajon buvo įkritęs daugiau kaip prieš 10 metų, kai atsidūrė teisėtvarkos akiratyje ir galiausiai - už grotų. Iš dvasininkų luomo pašalintas vyras keturis mėnesius praleido Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, vėliau beveik dvejus metus sėdėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Kaip dabar R.Jakutis prisimena tą nelemtą laikotarpį - su humoru ar bent ironija, o gal vis dėlto likę slogūs, skaudūs prisiminimai? „Ironija padeda išgyventi, - LŽ teigia pašnekovas. - Tačiau man pats skausmingiausias dalykas buvo gėdos jausmas. Tada net pagalvojau: jei man duotų 20 ar 25 metus kalėjimo, bet niekas nežinotų, kas esu, būtų lengviau.“ Kai R.Jakučio kas nors klausia, ar būtų kitaip, jei galėtų gyvenimą pradėti iš naujo, jis abejoja. Mano, kad turbūt darytų tas pačias klaidas.
Dievas apsiverkė
Ar tuometis dvasininkas, supratęs, kaip stipriai keičiasi jo gyvenimas, kad atsidurs nelaisvėje, patyrė didelį sukrėtimą? R.Jakutis prisipažįsta - labai didelį. Vis dėlto išgyventi padėjo būtent humoras. Jis papasakoja, kad sau pritaikė anekdotą. R.Jakutis sėdi prie duobės krašto ir verkia. Pro šalį eina Dievas. Klausia, kas atsitiko, kad R.Jakutis ašaroja. Tas paaiškina: „Pagadinau gyvenimą ir sau, ir kitiems, todėl dabar man labai bloga.“ Dievas patikina, kad padės. Vyras tuo netiki, mano, kad jau niekas nebepagelbės. Dievas pasidomi: „Koks tavo vardas?“ Žmogus atsako: „R.Jakutis.“ Tada Dievas prisėda šalia ir taip pat apsiverkia.
R.Jakutis tvirtina, kad būtent kalėjimas sustiprino jo tikėjimą Aukščiausiuoju. Tikriausiai tai yra geriausias dalykas, kurį jis patyrė, kai buvo nuteistas.
Kunigas R.Jakutis buvo populiarus, bendravo su daugeliu žinomų žmonių. Kaip reagavo aplinkiniai - palaikė ar atstūmė? Anot pašnekovo, atsimetė maždaug pusė tokių, kuriuos manė esant draugais. Ypač užėmusieji aukštas pareigas. Tačiau R.Jakutis visus juos stengiasi suprasti. „Pagalvoju, kas būtų, jei kokiam mano draugui taip nutiktų, o aš būčiau išlikęs aukštumoje? Nežinau, kaip pasielgčiau, galbūt irgi nuo tokio bėgčiau“, - svarsto pašnekovas. Todėl buvęs dvasininkas nepyksta.
Kalėjimo košė nerūpėjo
R.Jakučio teiraujuosi: kalinio duona tikriausiai buvo neskalsi? Jis sako šią savaitę žiūrėjęs vieną televizijos laidą, per kurią buvo skaičiuojama, ką nuteistieji valgo. Vyras nesupranta tokių diskusijų. Jam skaudžiausia buvo netekti laisvės, tad nerūpėjo, kokią košę kalėjime duoda.
Ar už grotų atsidūrusį R.Jakutį slėgė depresija? „Ne, - tvirtina pašnekovas. - Kalėjime dirbau bibliotekoje. Dar kitiems kaliniams rašiau laiškus. Lukiškėse buvo toks linksmas nutikimas. Įkalintieji rašydavo skelbimus, kad nori susipažinti.
Niekas jiems neatsakydavo. O aš vienam sėdinčiajam pagelbėjau, už jį parašiau: „Gyvenu Vilniaus centre šalia Seimo rūmų.“ Juk Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir yra sostinės centre. Po to jis gavo pluoštą laiškų. Paklausė manęs, ką jam daryti. Pasiūliau visoms moterims parašyti tiesą. Pasakiau: „Jei nors viena atsakys, ji bus tavo.“
Kaip baigėsi istorija? R.Jakutis girdėjo, kad tas vyras vedė, bet tiksliai nežino, ar išrinktoji yra ana kalinio nepabūgusi moteris.
Ekskursantai atpažįsta
Šiuo metu R.Jakutis gyvena ramiai. „Pinigų turiu nedaug, bet man jų nė nereikia“, - tikina. Kadaise turėjęs labai daug knygų, dabar, kai nori paskaityti, apsilanko bibliotekoje, vieną kitą leidinį įsigyja knygyne. Kadaise jis buvo surinkęs kelis tūkstančius meno dirbinių: paveikslų, skulptūrų, medalių... Dabar R.Jakučio kolekcininku nebepavadinsi. Vis dėlto jis dirba galerijoje, taigi kasdien yra „prie meno“. R.Jakutis teigia, kad jam patinka taip gyventi. „Tiek, kiek turiu, man užtenka“, - turtingo gyvenimo nesiilgi vyras.
Dar vienas užsiėmimas - R.Jakutis kaip gidas lydi ekskursantus į Krokuvą. Kai kurie kartu keliaujantieji buvusį kunigą atpažįsta ir „žiūri savotiškai“. Pašnekovas prisimena kuriozinę istoriją. Kartą su vienu labai garsiu aktoriumi ėjo Vilniaus gatve. Praeiviai atsisukinėjo šnabždėdami: „Žiūrėkit, Ričardas Jakutis.“ Tas aktorius net pyktelėjo, kad jo neatpažįsta, o gręžiojasi į žymųjį buvusį kalinį.
R.Jakutis teigia jaučiąs antspaudą - buvęs nuteistasis. Vis dėlto pripažįsta, kad laikas gydo. Kadangi vedė televizijos laidą, rašo į spaudą, vyras mano, kad galiausiai jo „akcijos pakilo“. Tiesa, naktimis kartais susapnuoja kalėjimą.
Jie irgi tą patyrė
Kokio skonio kalinio duona žino ir daugiau garsių žmonių: vienas pirmųjų Lietuvos milijonierių Arvydas Stašaitis, diplomatas, dabar radęs savo vietą literatūrinėje nišoje Aidas Puklevičius, buvęs Seimo narys, ir dabar besisukantis politikos verpetuose Audrius Butkevičius bei kiti.
A.Stašaitis buvo sulaikytas 1994-aisiais ir be teismo nuosprendžio už grotų praleido penkerius metus. Galiausiai buvo nuteistas 7 metams laisvės atėmimo, bet aukštesnė teisminė instancija tokį nuosprendį panaikino. Vyras spaudai pasakojo, kad kalėjime nuo sunkių minčių gelbėjosi skaitydamas. Jis studijavo religijotyrą, filosofiją, kalbotyrą. Ypač domėjosi teisine literatūra. Per tą laikotarpį kokių nors skriaudų nuo kitų įkalintųjų nepatyrė. Anksčiau ambasadose dirbęs A.Puklevičius 1997 metais už piktnaudžiavimą tarnyba buvo nuteistas ir kalėjo kolonijoje. Prisimindamas tą istoriją vyras teigė, kad tokie išbandymai stiprios asmenybės nesužlugdo. Pasaulis tarp kalėjimo sienų praplėtė jo akiratį. Anot A.Puklevičiaus, kolonijoje gyvenantis žmogus turi daugiau laiko įsigilinti į save negu būdamas laisvėje.
1997 metų rudenį apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti buvo įkalintas A.Butkevičius. Tačiau 1999-ųjų vasarą įvykusios apkaltos metu nebuvo pritarta A.Butkevičiaus Seimo nario mandato panaikinimui ir jis liko Seimo nariu. Prisimindamas šį likimo vingį vyras pasakojo, kad gyvenimas nelaisvėje jo nesugniuždė. A.Butkevičius teigė, jog toks išbandymas jį net sustiprino.
Rasa Pakalkienė
