„Nugyvenau tokį gražų ilgą gyvenimą, ir manau esanti verta visų man skirtų išgyvenimų. Visada buvau savimi ir dėl nieko nesigailiu“, - sakė televizijos režisierė ir rašytoja Galina Dauguvietytė.
Prakilni moteris iš praėjusios epochos, menininkė ir dvasios aristokratė, atvykusi į susitikimą su klaipėdiečiais, kurie netilpo į bibliotekos salę, surengė savotišką bohemišką spektaklį. Visi nuščiuvę klausėsi galingo, gražaus ir gilaus moters, įžengusios į devintą dešimtį, balso. Jis vedė menininkės išgyvenimų labirintais, pažindino su potyriais ir daugybe jos sutiktų asmenybių, pripildė sielas reminiscencijų, svajonių, lūkesčių - bent kartą gyvenime atsiduoti tokiam polėkiui, kaip ji.
Vaistai
Pasakojimą viešnia pradėjo nuo, jos manymu, didelės gyvenimo dovanos - knygų. Pirmąją, Defo „Robinzonas Kruzas“, jai dovanojo tėvas, režisierius Borisas Dauguvietis. „Toji knyga man leido suprasti, kad žmogus, turintis ryžto ir vilties, gali išgyventi bet kokioje situacijoje.
Don Kichotas iš pradžių man atrodė visiškas durnius, ir tik po kurio laiko supratau, su kuo jis kovojo, kokį turėjo tikslą ir vidinę jėgą“, - sakė G. Dauguvietytė.
Anot režisierės, kiek kartų knygą skaitai, tiek kartų ją kitaip išgyveni: štai Tolstojaus „Kare ir taikoj“ ją pirmiausia patraukė mūšiai, karybos dalykai. Antrąkart skaitydama raudojo dėl Natašos meilės Bezuchovui. Dar vėliau sužinojo, kad jos tėvo senelis olandas su Napoleono armija atvyko į Rusiją - su dūdų orkestru, kurio dirigentas buvo.
„Kai vakarieniavau su Nyderlandų karaliene, ji pajuokavo: „Matote, jau jūsų protėvis buvo menininkas.“ Tad prieš Vėlines uždegu žvakutę ir ant Napoleono karių kapo... O knyga man - geriausias vaistas nuo gyvenimo bėdų ir skausmo.
Kai mirė mano vyras, su kuriuo nesusipykę, nesusibarę išgyvenome 43 metus, mane išgydė knyga. Nors gyvenime išgėriau dvi cisternas degtinės, po vyro mirties - nė „čierkutės“, - atviravo ir sakė mėgstanti skaityti ne skystus romanus, bet rimtas istorines knygas. „Nuo jų prašviesėju, tampu protingesnė, apsivalau nuo griekų.“
Mokslai
Galina Dauguvietytė pasakojo, ko buvo mokoma anuometinėse gimnazijose: graikų filosofijos, literatūros. Ji ir šiandien mokanti mintinai „Cicerono laišką Katilinai“ lotynų kalba. Anuomet mokėsi piešimo ir skulptūros, kuri atskleisdavo žmogaus sielos ir kūno grožį, o dabar nuogybės - tik provokuojančios ir gašlios.
„Kai mano tėvai iš Kauno persikėlė į Šiaulius ten kurti teatro, buvau I gimnazijos klasėje. Buvo pasakyta, kad gimnazijoje nėra vietų. Mano tėvas užsakė padaryt man suolą, scenos darbininkai pastatė jį klasėje. Tai buvo pirmasis mano nekilnojamas turtas“, - juokėsi.
Pylos reikėjo
G. Dauguvietytė pamena, kaip Šiaulių teatre jos tėvas statė K. Binkio „Atžalyną“. Repetuoja aktoriai pirmą veiksmą, o antro dar nėra - dramaturgas kažkur dingęs. Tai režisierius ištraukdavo jį iš smuklės ir keletui parų uždarydavo savo namuose.
„Dramos teatras buvo viename pastate su kino teatru „Kapitolijus“, tad įpratau lankytis vėliausiuose kino seansuose. Žiūrėdavau filmus su fatališkomis Greta Garbo, Džoana Krouford, Marlena Dietrich. Grįžusi namo, prašydavau mane prižiūrinčios ekonomės, kad paruoštų putų vonią ir padarytų man masažą - kaip filme toms seksualioms ponioms. Kartą, kai labai susivėlinau, mama liepė man gultis ant sofos ir penkis kartus supliekė tėvo diržu. Aš tylėjau. Kai grįžo tėvas, staugdama bėgau pasitikti savo užtarėjo, pasiskundžiau ir net parodžiau tą savo nudyžtą nuogą užpakalį. Tada piktdžiugiškai klausiausi už sienos, kaip tėvas visą naktį barė mamą: „Kaip tu drįsti mušti mano vaiką?“ Tai buvo vienintelis kartas, kai gavau pylos, ir galvoju, kad pamoką įsiminiau visam gyvenimui: nevalia vėluoti, meluoti. Vėliau stengiausi nevėluot net į pasimatymus: atėjus anksčiau, pasislėpus tarpuvartėj, žiūrėjau, ar jau atėjo kavalierius.“
Saitai su Klaipėda
„Klaipėdą prisimenu su didele meile, čia prabėgo mano vaikystė. Pamenu Vytauto Didžiojo gimnaziją, nepaprastai gražų namą priešais „Klaipėdos“ viešbutį, kuriame gyveno mūsų šeima. Tėvas draugavo su Klaipėdos krašto burmistru, ir šis sakydavo: „Lietuvoje yra dvi bjauriausios tarnybos - gubernatoriaus ir teatro direktoriaus, nes vienas nuolat kariauja su vokiečiais, kitas - su aktoriais.“
Prisimenu, kad ant priešais Dramos teatrą stovinčio namo (jis tebėra, gražiai restauruotas) buvo įsimintinas užrašas: „Balsuokite už Herbertą Šikdamą“. Kitas juokingas užrašas buvo ant gastronomo: „Gėrimai iš visų galų“...
Būdama devynerių, Galina sunkiai susirgo, prasidėjo nepaaiškinami galvos skausmo priepuoliai. Tėvas vežė ją pas daktarus į Kionigsbergą, bet labiau padėdavo jų kelionės dviračiu prie jūros, ant molo. Ten Dauguvietis rodydavo dukrai žvaigždes danguje, nes išmanė astronomiją. „Ir vis man atskleisdavo kokią gamtos, istorijos ar pasaulio paslaptį - neįkyriai, lyg tarp kitko.“ Aš niekada neprašiau, kad tėvai nupirktų man kokį daiktą. Bet tėvas žinojo, kad labai noriu dviračio. Nusprendė savaip mane išbandyti: „Matai ten jūroje, atplaukia laivas. Jis atgabena tau dviratį, bet išveš mane.“ Pradėjau nesavu balsu bliauti, kad nereikia man jokio dviračio. Mudu su tėvu beprotiškai mylėjome vienas kitą ir buvome labai panašūs. Kai jis mirė, mama pasakė: „Tiek metų gyvenau su „berazumiu“, o dabar man liko dar viena tokia.“ Tėvą nuolat puolė ir persekiojo moterys, kurias jis žadėjo padaryti artistėmis; net gražiąją mūsų pienininkę, kai ši iš drovumo nežinojo kur dingti su savo bidonais.
Dar Klaipėdoje manęs ateidavo mokyti vokiečių kalbos tokia frau, ji vesdavosi mane į miestą. Aš jau neapkenčiau Hitlerio ir užsispyrusi nekalbėjau vokiškai. Bet spontaniškai atsakydavau mokytojai lietuviškai, ir ji žinojo, kad suprantu jos kalbą.“
Kavalieriai ir aukos
„Mamos aš klaikiai bijojau iki 37-erių metų. Kai pas mane ateidavo kavalieriai, ji sakydavo, kad pas mus ne „bordakas“, ir jeigu užsikalbėdavom, lygiai dvyliktą praeidavo koridoriumi garsiai kosėdama. Kai buvau maža, svajojau būti žaislų parduotuvės savininko žmona. Bernai man ilgai nerūpėjo. Bet būdama 33-ejų taip įsimylėjau, kad dėl to kavalieriaus galėjau padaryti bet ką. Į šulinį šokt, jeigu tik jam dėl to bus linksma. Su juo prauliavojau 5 000 rublių. Pagalvojau, kas čia tokio, o kaip žmonės dvarus pralošia? Kai apie tai pasakiau mamai, ji pardavė daugybę šeimos draugo dailininko Dobužinskio, dovanotų paveikslų. Bet vis tiek trūko skoloms atiduoti. Tada jau buvau valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėja. Jos vadovas J. Švedas, garsėjęs šykštumu, kažkodėl paskolino man pinigų. Tada jau pradėjau stotis ant kojų, rašiau scenarijų televizijos serialui „Petraičių šeima“. Ir aš ilgus metus atidavinėjau po 500 rublių, o kai Švedas mirė, paskutinius skolos likučius atidaviau jo našlei, nors ji apie mūsų sandėrį nieko nežinojo“, - pasakojo ponia Galina.
Ji vėl prisiminė knygoje aprašytą savo vedybų istoriją, kai susituokusi su korsikiečiu gydytoju, apsigyveno Paryžiuje. „Ištekėjau už 12 metų vyresnio vyro be meilės, tik todėl, kad jį buvo įsimylėjusios visos ligoninės medicinos seserys“. Kurią dienos dalį būdavusi užrakinta, su taure vyno ir vynuogėmis, o retkarčiais vyras ją išleisdavęs į Eliziejaus laukus. Iš to įniršio ėmėsi „savižudiško“ darbo: išsiuvinėjo 12 staltiesėlių.
Nostalgija
Apkeliavusi daugel pasaulio šalių, rašytoja sakė visur jausdavusi fizinį Tėvynės ilgesį, jo nenuslopino nė Alpių kalnų grožis, nei Amerikos didybė. „Dar Paryžiuje burdavomės mes, lietuvių bendruomenė, diplomato Bačkio namuose. Pamenu, kaip per vakarėlius varydavau miegot po kojomis besimaišiusį Audrių (būsimas kardinolas Audrius Bačkis tada buvo gražus berniukas).
„Aš taip ilgėjausi gimtinės, kad jeigu būtų uždaryti visi oro ir laivų uostai, būčiau plaukte perplaukusi Atlantą“, - sakė ji.
Būti savimi
Režisierė nuolat kartojo gyvenusi savo gyvenimą, dėl kurio paklydimų ar išbandymų niekad nesigailėjusi. Išmokusi tolerancijos ir priimti visa, kad duota, kaip neišvengiamą savastį. „Man juokas ima iš auskaruotų vaikinų. Jiems sakau, kad prieš šimtą metų mano tėvas buvo dar didesnis stileiva ir ausin įsivėrė auskarą. Kai jis gyveno Sankt Peterburge, su draugais futuristais - architektais, menininkais vaikščiodavo bulvarais, plaukus pabarstę aukso ar bronzos milteliais. Ir kai prasidėjo Spalio revoliucija, vienas jo draugas šalia Jekaterinos II paminklo pastatė savo paties nukaldintą biustą, ir šis stovėjo du mėnesius, nes vargšai kareiviai nedrįso judint; o gal tai nacionalinė vertybė?
Svarbiausia, sakė režisierė ir rašytoja, kad ji gyvenime turėjo mylimą darbą, juo „sirgo“, buvo darboholikė. „Nesvarbu, kiek prabaliavojusi, ateidavau nevėluodama.“ Dabar ji sakė, jau galėtų ir pamiegoti - kad ir Seimo posėdžiuose. Bet yra pamišusi dėl sporto. Žiūrėjusi olimpiadą, bet ne krepšinį, o tuos, kurie varžėsi, kas greitesnis, kas aukščiau iššoks. „Formulei-1“ pasibaigus, laukia kitos, ir jau žino, koks pilotas kokiu bolidu važiuos.
„O pati gyvenime nesu užpakalio pakėlusi, kad pasportuočiau. Jei tik pabandydavau - šlubuoju ar nukrentu nuo „turniko“.
Savęs aukoti negalima
Galina Dauguvietytė sakė, kad jai gaila Lietuvos moterų, nes jos - per geros. „Atsiranda anūkų, ir dar jaunos apsileidžia, žiūri tik į naktinį puodą - koks „kolioras“, kokia konsistencija. Savęs žiūrėti nebereikia“, - gailestavo.
Nors vaikus sakė mylinti, gerbianti ir kalbasi su jais kaip su seniais. „Vienas mažas mano bičiulis paklausė mamos, ar ir teta Galina numirs. Ta atsakė, kad mirs. Tada jis: „Bet gal būna išimčių?“
Kai ponia Galina neseniai gulėjo reanimacijos skyriuje su poetu Justinu Marcinkevičiumi, sako iš jo išgirdusi taiklų pasakymą: „Yra vienintelė sunki ir nepagydoma liga - gyvenimas...“
Ivona ŽIEMYTĖ
