1. Kaip gimė projektas „Beyonce unplugged”?
Tiesą sakant, visai netyčia, po vieno koncerto vakarieniaujant su vadybininku bei mūsų grupės pianistu. Nejučia ėmėme svaičioti, kad galbūt verta sukurti naują programą, galbūt tai būtų jau paskutinis perdirbinių projektas, gal tai būtų geras tramplynas asmeninei programai. O po kurio laiko pagalvojom – kodėl gi ne? Taip surinkom komandą ir ėmėm aktyviai dirbti.
2. Kodėl būtent Beyonce? Kodėl ne Rihanna, Lady Gaga ar Nelė Paltinienė?
Sunku pasakyti, tiesiog taip išėjo. Galbūt po „Meeting Adele” ir „Tribute to Whitney Houston” projektų norėjosi didesnio iššūkio. O Beyonce muzika tokia yra visomis prasmėmis: sudėtingos tiek jos aranžuotės, tiek atlikimas – čia reikalingas labai lankstus, plataus diapazono balsas. Tikrai yra ką veikti. Pavyzdžiui, muzikantams tenka ilgai sukti galvą ieškant būdų, kaip atlikti kai kuriuos itin elektroniškai skambančius Beyonce kūrinius, sudarytus iš kelių skirtingų takelių ir atliekamus keliolikos muzikantų. Mūsų juk visai nedaug – tik aš, trys pritariančios merginos ir trys muzikantai, kai tuo tarpu Beyonce scenoje pasirodo su dar penkiolika ar dvidešimt žmonių. Galima tik įsivaizduoti, kaip susimažinti reikia. Tad, norint padaryti gerai, visiems reikia įdėti daug pastangų.
3. Ar manai, kad Jūs su Beyonce esate kuo nors panašios, turite ką nors bendro?
Man patinka jos požiūris į muziką. Manau, kad į tokius žmones reikia lygiuotis. Beyonce kadaise yra pasakiusi, kad tu turi tiksliai žinoti, kuo nori tapti, ir privalai turėti pakankamai užsispyrimo to siekti iš visų jėgų. Turi būti be galo stiprus ir užsibrėžti tokius tikslus, kurie neleistų stovėti vietoje. Manau, ji yra puikus pavyzdys, kaip reikia kelti tikslus sau ir nuolat judėti į priekį, spausti save ir vis kilti aukštyn. Pastaruosius mėnesius stengiuosi daryti tą patį.
4. Perdirbinių programos Lietuvoj dabar labai populiarios ir jų labai daug. Kuo „Beyonce unplugged” yra kitokia?
Greičiausiai tuo, kad mes nesistengiam kopijuoti. Po „Meeting Adele” skaičiau vieną recenziją, kuri man labai patiko. Ten rašė, kad koncerte jaučiasi, jog aš įdedu daug savęs, ir, svarbiausia, „ji nesistengia būti Adele, ji stengiasi būti Girmante”. Tad, manau, tai ir yra geriausia, kad mano grojantys vaikinai niekada nebus grojančios Beyonce merginos, mano pritariantys vokalai nebus trys didelės tamsiaodės tetos, o aš pati nebūsiu Beyonce. Bus Beyonce muzika, bet ji skambės taip, kaip mes ją suprantame. Tikimės, kad klausytojai tą taip pat supras. Repeticijos rodo, kad rezultatas yra labai geras.
5. Kiek trunka parengti gerą perdirbinių programą? Kas, Tavo manymu, yra svarbiausia?
Priklauso nuo to, kokiu tempu dirbi, nors visada atrodo per mažai. Norit visai įsigrotum reikia bent dviejų koncertų, t. y. gero pasiruošimo bei dar bent kelių pasirodymų, kad viskas susidėliotų į lentynas, kaip sako muzikantai, „nusėstų”. Todėl pirmi, premjeriniai koncertai dar yra vadinami „žaliais”, visko juose būna. Gali labai daug repetuoti, bet yra dalykų, kuriuos pajusi tik pasirodymo metu.
Be to, manau, kaip ir visur kitur, svarbiausia yra išlikti savimi. Reikia turėti savo balsą ir savo muzikos supratimą. Kas gi būtų, jei išeičiau kaip Beyonce, kalbėčiau tai, ką koncertuose kalba ji, kopijuočiau ją?
Kiekvieną dainą atlieku taip, kaip aš ją suprantu, kaip pati ją tuo metu jaučiu. Manau, kad kiekvienoje dainoje reikia surasti tai, kas yra asmeniška tau, o ne stengtis parodyti, kas tam atlikėjui buvo asmeniška jo muzikoje. Reikia būti savimi.
Labai geras palyginimas yra, kaip žmonės groja klasikinę muziką. Juk iš tiesų yra vienas ir tas pats W. A. Mozzartas, bet visi tą patį jo kūrinį jį groja skirtingai: vienas supranta, kad čia reikia greitinti, o kitas priešingai – mano, kad čia reikia lėčiau. Esmė ta, kad kiekvienas muziką jaučia skirtingai, todėl svarbiausia yra parodyti, kaip tu pats ją jauti.
6. „Beyonce unplugged” – jau trečioji Girmantės Vaitkutės perdirbinių programa. Nebijai, kad klausytojai pamažu Tave ims vertinti tik kaip perdirbinių atlikėją?
Bijau. Kita vertus, tiek aš, tiek su manimi dirbantys žmonės nemokame kepti hitų kas dieną po vieną iš tų pačių trijų akordų. Ir žinai, tikiuosi, kad niekada neišmoksime. Nemanau, kad tai yra gera praktika. Galbūt kai kam ir reikia šito, bet man norisi įsigyventi, kad dainos pačios ateitų. O jos jau ateina, kaip tik dabar vieną baigiame įrašinėti. Be to, pavyzdžiui, iki tol buvau Girmantė, kuri dainuoja pritariančius vokalus – tokia gera mergaitė, taip gerai pritaria. Bet praėjo. Tad ir šį etapą aš priimu, kaip dar vieną laiptelį. Tikiu, kad kada nors nebeliks tos Girmantės, kuri dainuoja koverius, nes Girmantės, kuri gerai dainuoja pritariančiu vokalu, jau nebėra.
7. Praėjusių metų rudenį pristatei pirmąjį savo autorinį kūrinį. Ar tai iš tiesų vienintelė Tavo kurta daina? Ar kada nors išgirsime Girmantės Vaitkutės autorinių kūrinių programą?
Tikrai taip! Mes turime tikslą iki metų pabaigos išleisti albumą. Šiuo metu kaip tik baigiama nauja daina. Kolegos sako, kad ji liūdna, bet man patinka. Nes apsimetinėti nemoku. Žinoma, lipant į seną niekam neįdomu, kokia mano nuotaika, tačiau bent jau kuriant norisi būti nuoširdžiai. Gal todėl ir tos dainos taip greitai nesikepa.
8. Praėjusioje „Eurovizijos“ atrankoje tik per plauką neišvažiavai į Švediją. Galbūt kitais metais vėl bandysi laimę nacionaliniame konkurse?
Jeigu bus daina, tikrai taip. Ir nesvarbu, išvažiuosime ar ne, svarbu, kad po pasirodymo nebūtų gėda. Kad ir ką darome, stengiamės laikytis nuostatos: svarbiausia, kad nereikėtų slėpti akių arba kitiems dėl mūsų to daryti nereikėtų. Kad nebūtų gėda, kad galėtume iškelta galva – jokiu būdu nepasikėlę – bet drąsiai tą daryti toliau. Tas pats su dabar ruošiama Beyonce programa – žinome, kad ateis muzikantų, žmonių, kurie dirba su muzika, ir siekiame, kad nebūtų gėda prieš juos.
9. Šiuo metu turi labai daug veiklos: esi mokytoja, grupės vokalistė, solo atlikėja ir dar studentė. Kai save įsivaizduoji po penkerių, dešimties metų?
Mieliausia būtų, kad galėčiau gyventi iš to, kas teikia daugiausia džiaugsmo: dainavimo ir kūrybos. Tikiuosi, kad galėsiu gyventi tuo, kad esu meno žmogus, ir ne to pigaus, o šiek tiek intelektualesnio. Aš nesakau, kad dabar kuriu aukštas materijas ar kad jas kursiu – viskas turi neperžengti sveiko proto ribų. Tiesiog tikiuosi, kad niekad neateis laikas, kai dainas turėsiu kepti kaip blynus, ant to paties karkaso. Man svarbu būti paprastai, kad žmonės mane suprastų, tačiau neprastai – noriu išlaikyti siekius ir tobulėti.
