Nužvelkime jį iš tolo: tamsūs akiniai, odinė lakūno striukė (beje, atrasta dėvėtų drabužių parduotuvėje), plikai skusta galva ir įspūdingoji barzda – toks įvaizdis pašaliečiui turbūt sudaro gana rūstų įspūdį. Tačiau kiek apgaulingą. Jei prieisite ir užkalbinsite, netikėtai suprasite, kad jis – visiškai nuošir-dus, atviras, neapsimetinėjantis žmogus. Taip neapsimetinėjantis, kad jei užkalbinsite kaž-kaip „kreivai“, galite būti pasiųsti kur nors toliau... Nebūtinai, bet tokia galimybė yra – turi Giedrius kai kurių nemėgstamų temų ir nelabai mylimų personažų. Todėl ne visada būna tolerantiškas, o jei prireikia, be proble-mų gali ir moka už idėją pakovoti. Nesvarbu kokią – mados ar net politikos. Tuo nė kiek neabejojame, nes kažką įžūliai neatremiamo spinduliuoja visa Giedriaus povyza.
Neapsirikite – Giedrius moka būti ir subtiliai atidus. Pavyzdžiui, priminti, kad pučia šaltas vėjas ir be pirštinaičių sušals pašne-kovės rankos. Apsidairyti, ar ji kavinėje ne-tyčia nepaliko kokios smulkmenos. Pastebėti, į kurį moteriškos bedugnės rankinės skyrių įkrito diktofonas... Arba štai savo gyvenimo moterį jis vadina Aiste, nes: „Žodis „žmona“ skamba negražiai, kažkaip per kietai.“ Aistės norų paisoma – jei ji pasakė, kad nori mažiau būti viešumoje, tai Giedrius atstovauti ju-dviejų žingsniuoja vienas. Nors Aistė – ne tik antroji pusė, bet kartu ir kūrybos partnerė – viskas viename. Bet kuriuo atveju kalbėda-mas apie Giedriaus Paulausko kūrybą, dizaineris dažniausiai sako – „mes“.
Jei niekas neprašo, kitų stiliaus dizaineris nekomentuoja, bet užklaustas gali į akis pažerti ir nemalonios tiesos. Pavyzdžiui, išrėžti kokiam nors narcizui ar labai save madinga laikančiai damai, kad visai jie nestilingi. „Stilius toks dalykas – ne kiekvienas jį jaučia. Tiek silueto, tiek spalvų pojūtis išugdomas per kartas, arba išauga iš kasdienės veiklos. Nors daug neišmanančių stilistų nesupranta šio dalyko ir vis tiek stilizuoja. Stilius – ne kakofonija ar glamūras. Arba kai viskas perlenkta ar šiandien nebeaktualu.“
Pasidaro įdomu, kas, Giedriaus nuomone, šiandien aktualu – juk galima išsitraukti šim-tamečius močiutės apdarus ir su jais atrodyti itin įdomiai. „Būtent tai šiandien ir yra aktualu! – patvirtina Giedrius. – Vintažas ir tam
tikri jo deriniai su šiuolaikiškumu. Mes, pavyzdžiui, paėmėme XX amžiaus pradžios klasikinio vyriško kostiumo pradmenis ir požiūrį į XXI amžių. Iš priekio – tarsi visiškai klasikinė eilutė, o nugaroje – sueinančios konstrukcijos – visiškai kitokios, nutolstan-čios nuo klasikos. Tai tarsi kostiumas vokas, kuriame surašyti visi džentelmeno principai. Yra daugybė tokių svarbių smulkmenų. Juk nedarau vien tik patogių kasdienių kelnių – kuriu personažą ir net elgesio scenarijų jas vilkinčiam žmogui.“ Pridursime – dažniau-siai vyrui (nors dizainerio kurtus drabužius perka ir moterys).
Į galvą šauna mintis, kad dizaineris,
gebantis į vieną kostiumą sudėti visą džen-telmeno rinkinį ir dažniausiai kuriantis vyrams, tikrai turėtų žinoti, koks tas šiuolai-kinis vyras yra. Juk sakoma, kad keičiasi vyro samprata ir t. t. ir pan. Giedrius moja ranka – jam nekyla jokių abejonių, koks turi būti vyras. „Gal žmonėms nėra apie ką kalbėti, todėl bando atrasti diskusiją, kaip kinta vyras. Žinote, visada buvo įvairių žmonių – tik gal mes nenorėjome jų matyti. Bet jų tikrai buvo. Tik laukiu, kada pasibaigs tas kai kurių vyrų „myžčiojimas“: „Oi, ma-nęs neįvertino, oi, ne taip pažiūrėjo.“ Mane tokie dalykai baisiai nervina. Mes renkamės būti kuklūs – verčiau darbais tegul džiaugiasi ir didžiuojasi kiti – tie, kurie juos pasirenka“, – prisipažįsta Giedrius.
O ar kuriant drabužius vyrams, šiandien įmanoma išgyventi? Juk pusiau juokais, pusiau rimtai sakoma, kad moterys perka, kai joms gražu, o vyrai – kai nebėra ko dėvėti. „Viskas normaliai, – užtikrintai sako Giedrius, – kitaip nedirbtume. Juk iš to gyvename. Mums užtenka tiek, kiek yra. Tik siekiame, kad būtų dar geriau. Ir iš viso – kaip galima daryti tai, kas tau įdomu, jei negali iš to išgyventi? Tada neverta to daryti – vadinasi, nesugebi. Norinčių stilingai apsirengti žmonių visada yra, ir ne tik Lietuvoje. Bet pagrindinis mūsų klientas vis dėlto –
lietuvis. Jei dirbi Lietuvoje – turi čia surasti ir klientą.“ Tačiau savo kurtų drabužių Giedrius bet kam neparduotų: „Man svarbiau idėjinis lygmuo. Klientas gali reprezentuoti drabužį, bet savo bendru įvaizdžiu gali jį ir sugadinti, nuvertinti“, – sako dizaineris. Sutikite, ne kasdien dabartiniame ekonominiame fone sutiksi tokiais būdais savo idėją ginantį kūrėją.
Įdomu, ką Giedrius darytų, jei užsidirbtų krūvą pinigų? „Kokia ta krūva? – pirmiausia dalykiškai pasitikslina Giedrius. – Šimtas tūkstančių? Niekai! Milijonas – galbūt jau rimčiau. Nors nusipirkai butą senamiestyje – ir po milijono. Na, bet jei jau tiek pinigų užkristų, pirmiausia pasirūpinčiau erdve, o paskui... Matėte Woody Alleno filmą „Vidurnaktis Paryžiuje“? Ten tarsi sapnas, bet sueina bendra-minčiai, pasirenka tam tikrą istorinį laikotarpį, įsigyvena į pasirinktą he-rojų – tiek šukuosena, tiek įvaizdžiu, – ir bendrauja tarpusavyje. Man būtų labai įdomu kviestis įdomius žmones, kalbėtis su jais apie stilių, žiūrėti senas nuotraukas. Bendraminčių būrys būtų aktualus ir įdomus, nes dabar diskusijų išvis nėra!“ Originalus milijono leidimo būdas, sutikite.
Pasidaro smalsu, kaip Giedrius elgiasi su kasdieniais pinigais – leidžia juos lengva ranka ar atsargiai? „Jei imuosi rizikuoti, viską labai pasveriu – klaidų stengiuosi nedaryti. Kad nebūtų per daug skaudu ir galėtum išgyventi – juk tai tavo pinigai. Kalbant apie kūrybą finansiškai vei-kiančius dalykus – esu gana atsargus. Ir žmona dar mane pristabdo, todėl akivaizdžių klaidų nebūna.
Be to, mokomės. Kad ir tokia smulkmena: ateina klientas, nusiperka daiktą, parsineša jį namo, o paskui gražina – na, netiko dydis. Anksčiau priimdavome atgal – bet tai klaida, nes prarandi pinigus ir laiką – juk klientui prieš tai aiškinai, dirbai su juo. Dabar tiesiog siūlome už tą pačią sumą pasirinkti kitą daiktą.“
Nuo pat pokalbio pradžios kirbėjo klausimas: „Ar ką nors simbolizuoja tokia Giedriaus barzda?“ – „Taip, – atsako jis, – įvaizdis mados pasaulyje – privalu ir natūralu. Mano nuomone, jis turi kisti. Nes tai rodo dizainerio požiūrį, statusą ir suvokimą, mąstymą, poziciją. Pavyzdžiui, dauguma barzdotų vyrų buvo revoliucionieriai. Ir aš norėčiau pakeisti tam tikrus mados dalykus. Tarkime, iš principo nebenoriu kurti kolekcijų. Pluši, pluši pusę metų, o podiumu praeinama per penkiolika minučių... Pavyz-džiui, kai pristatėme paskutinę kolekciją, mes su Aiste, atsimenu, sėdėjome per naktį – viską sudėliojome, sustilizavome, suderinome kurtus drabužius, diržus, spalvas, nusprendėme, kas po ko eis, ir tuomet pa-sakėme: „Štai dabar mūsų kolekcija baigta!“ O kai visa tai pasirodė ant podiumo – patiems nekilo visiškai jokių emocijų! Seniau buvo, kad podiumas – kažkas tokio. O dabar pasijunti panašiai kaip cirke – praėjai, paplojo. Visiems dar reikia cirko, visi prie jo buvome prijaukinti. Bet tikrai ne visi moka perskaityti, tarkime, tų džinsų esmę ir įvertinti drabužio konstrukciją. Ypač iš tolo.“
Giedrius mano, kad vieši mados demonstravimai už bilietus net niokoja lietuvišką madą. „Mada iš tiesų reikalinga tik ja susidomėjusiam sluoksniui. Jei norima, kad mada išliktų kaip istorinė vertybė, o ne kaip populiarusis dalykas – nėra reikalo ją masiškai rodyti tarsi atrakciją. Žmonės nesupras kolekcijos idėjos, nesuvoks, ką norėjai pasakyti, kas už viso to slypi – o matys, tarkime, tik gražią suknelę... Žinote, toks kolekcijų pristatymo modelis jau paseno ir kada nors mados kritikų galbūt bus traktuojamas kaip prasto skonio dalykas. Man šiandien taip atrodo. Visuomenė juk keičiasi, o kažkas užsilieka ir mano, kad tai gerai. Vis dėlto matau, kad dirbti reikia visiškai kitaip. Ir savo kolekciją pristatyti daug įdomiau būtų, tarkime, galerijų ar kokioje netradicinėje erdvėje“ , – pasakoja dizaineris.
Pabaigai paklausiame: „Kokios spalvos dabar Giedriaus pasaulis?“ – „Šiaip tai nelabai
kokios – gal net truputį kvepia krauju, – su apokaliptine gaidele atsako Giedrius. – Kas vyksta aplinkui pasaulyje? Jaučiasi, kad nėra saugu ir toji ramybė kol kas tokia apgaulinga.“ – „Taip, – atsidūstame, – juk jei kokie neramumai, mada niekam neberūpės.“ – „Tada lieka karo pramonė, – primena Giedrius, – juk Hugo Boss siuvo kareivių uniformas vokiečiams. Ir aš jo nesmerkiu. Kodėl turėčiau? Kūrėjas neatsakingas už drabužį vilkinčiojo veiksmus. Smerktina tik, kad tas uniformas siuvantiems žmonėms nebuvo atlyginta. Bet kokios geros uniformos sukurtos! Jei reikėtų, uniformas ir aš kurčiau, man jos labai patinka. Tačiau priešų kariuomenei, pavyzdžiui, nekurčiau nė už ką.“ Štai taip – Giedrius lyg tas kostiumas vokas, kurį pats sukūrė. Atversi – ir surasi kažką netikėto.
