Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Dabar jau gyvename nebe žinių, o svajonių visuomenėje, kūrybinėje visuomenėje, kur gerokai brangesnė ne ta žemė, kurioje galima užauginti bulvių, o ta, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas. Taip teigia režisierius Gytis Padegimas. Pasak jo, kūrybiškumas yra valstybės pažangos variklis, o kiekvienas iš mūsų esame laimingi tiek, kiek esame kūrybiški.
„Tikrai turime suvokti, kad kūrybiškumas, investicija į kūrybiškumą nuo pat vaiko gimimo iki trečiojo amžiaus universiteto yra valstybės pažangos variklis. Jeigu šito nebus, jeigu neturėsime kūrybiškų piliečių, kūrybiškų žmonių, galėsime kaip ponas Andrius Kubilius kurti modelius nors ir šimtui metų į priekį, derėtis su gazpromais, daryti, ką tik norime, vis tiek čia nesukursime tokio gyvenimo, kad žmonės nenorėtų vykti kitur“, – sako G. Padegimas.
Jo nuomone, tam, kad klestėtų ekonomika ir būtų sudaromos saugios sąlygos, pirmiausia piliečiai turi būti ugdomi kaip asmenybės, gerbiamas jų orumas ir kūrybinis dieviškasis pradas.
Apie tai, kas yra kūrybiškumas, kas jį lemia, ugdo ir kas žlugdo, su režisieriumi G. Padegimu kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
Su kuo jums pirmiausia asocijuojasi žodis „kūrybiškumas“?
Pirmiausia su klestinčia, protinga visuomene ir gerovės valstybe. Tai, kad saujelė politikų mano, jog jie patys sukurs valstybę laikydami nekūrybiškus, tamsius runkelius (kaip jie mėgsta sakyti), specialiai nugramzdintus į vartotojiškumo liūną, liaudį, mases, yra absurdas. Žiūrėdami į Europos Sąjungos šalis senbuves, Šiaurės šalis, ypač Skandinaviją, mes puikiai matome, kad aukščiausias bendrojo vartojimo rodiklis, produktas – viskas pasiekiama ten, kur kiekvienas žmogus ir visa visuomenė yra kultūringa ir kūrybinga, kur žmonės sąmoningai atlieka savo pilietines pareigas, dirba, diegia kad ir mažas naujoves ir, kurdami bendrą gėrį, jaučia pasitenkinimą, prasmę.
Tai įmanoma tik tada, jei išugdytas kuriantis, o ne vartojantis, ne griaunantis žmogus. Todėl aš stengiuosi kuo daugiau bendrauti ir su jaunimu, ir su verslininkais – kur tik galiu, apie tai kalbu. Ir dirbdamas teatre, ir lektoriumi universitete aiškinu, kad mes esame tiek laimingi, kiek esame kūrybiški. Tik tuo metu, kai žmogus kuria (neturiu omenyje meno kūrinio – kurti galima savo šeimos gyvenimą, gražų gėlyną kieme, pyrago receptą močiutei), kai daro kažką, ko nebuvo, kam skiria savo laiko, žinių, nuvarvina prakaito lašų – tik tada jis jaučia didžiausią pasitenkinimą.
Tik kuriantis žmogus yra laimingas žmogus. Kitu atveju, kad ir kiek jis suvartos ar turės, visada jaus alkį, nepasitenkinimą, jam kažko reikės, grauš nerimas, jam bus gerai tik ten, kur jo nėra. Ir tik tada, kai jis sustos, apsidarys, sugalvos, kaip gali praturtinti pasaulį ir aplinkinius, ir pradės pagal savo gebėjimus, išsilavinimą, vaizduotę tai daryti, tik tada jis sakys: „Aš laimingas.“
Šiandien sąvoka „kūrybiškumas“ dažnai redukuojama iki menininko atliekamų funkcijų, manoma, kad kūrybiškumas – tik menininkų reikalas.
Deja, mes matome labai daug nekūrybiškų menininkų. Menininkui irgi gresia distrofija, išsekimas, štampavimas, darbas per prievartą, savo įvaizdžio kūrimas, darymas taip, kaip įvertina kritika, visuomenė, komercija, prekyba, ir tada dingsta kūrybiškumas. Labai kūrybiški yra vaikai. Kai stebiu vaikų, kurie, atrodo, nieko nemoka, žaidimus, matau, kaip įdomiai jie ima išradinėti savo dviratuką, kaip stato smėlio pilis, ir staiga po aštuonių nesėkmingų ir nelabai protingų ėjimų išvystu visai nelauktą, netikėtą, originalų devintą ėjimą. Kūrybiškumą žmogus vaikystėje turi, jis yra tame smegenų pusrutulyje, kuriame slypi fantazijos, sapnai, intuicija.
Kaip gimsta kūrybiškumas? Kas jį lemia? Ar tai prigimtinis, ar išugdomas dalykas?
Manau, kad tai labiau prigimtinis dalykas, tai tikrai kombinacija – ten, kur Dievulis ar Darvino gamta tą ugnelę uždega, kur susisieja genai. Tačiau daugiau ar mažiau kiekvienas turi tą kibirkštėlę. Kūrybiškumas – kaip sėkla. Svarbu, kokia bus dirva, į kurią sėkla nukris – ar ji patręšta, ar sausa, ar bus lietaus, ar bus purenama, ar augalas augs, klestės, ar skurs, ar visai nuvys.
Taip ir kūrybiškumui svarbiausia pati šeima. Dievuliau tu mano, jeigu pas mus vidutiniškai šeimoje vaikui skiriamos septynios minutės per savaitę, o visą kitą laiką jis paliekamas gatvėje, vienatvėje, jo paties kažkokiems neaiškiems impulsams... Žinoma, mėginimas išgyventi šiek tiek skatina kūrybiškumą, bet juk galima tai pasiekti ir gerokai racionalesnėmis sąnaudomis.
Aš pats vaikų neturiu, nors juos labai myliu. Neturiu, nes kažkada priėmiau tokį sprendimą žinodamas, kad negalėsiu vaikui skirti tiek dėmesio, kiek reikia. Ir kai žiūriu į žmones, kurie turi nuostabius vaikus, o savo dėmesį skiria šuniui, katei, televizoriui, mašinai, „Žalgiriui“, alui, bet vaikui – nieko. Manau, kad tai nusikaltimas. Tada iš to gimsta nuomonė, kad vaikas yra nuosavybė – tokia, kaip fotelis, kaip baldas, jis niekur nedings, jis yra čia pat ir į jį galima numoti ranka. O paskui labai stebimasi, kodėl tas vaikas manęs nemyli, kodėl jis man toks šaltas, manimi nesirūpina, kodėl aš jam senatvėje neįdomus, kodėl jis man tik atkiša arba ir neatkiša, kodėl jis išvažiuoja į Airiją ir man nerašo, neskambina...
Kaip šauksi, taip ir atsilieps. Ką įdėjai, tas ir yra.
Čia dar galime kalbėti apie tą prakeiktą žodį „reforma“. Ką jis rodo? Mes gyvename kažkokios amžinos reformos sąlygomis ir mokykloje, ir sveikatos apsaugos srityje – visur. Tai rodo, kad mes neturime krypties, suopračio ir vizijos, ko norime. Jeigu mes vieną kartą apsibrėžtume, ko norime, reforma būtų jau seniai atlikta ir mes gyventume normalų gyvenimą. Tačiau kiekviena atėjusi vyriausybėlė, kiekviena partijėlė nežino, ką išsigalvoti, kaip eiti iš proto. Vieni pas maorius kažką pamato, kiti – pas baltuosius lokius ir nusprendžia, kad visa tai reikia išbandyti su mumis.
Mes visus tuos metus esame bandomieji triušiai. Piliečiai, mokesčių mokėtojai – šaligatvio nuliai, mūsų niekas neklausia. Žinoma, ponia ministrė Ingrida Šimonytė gali pareikšti, kad referendumas, kai tauta aiškiai pasisakė prieš atominę elektrinę, yra nesusipratimas. Tačiau tada aš nežinau, kodėl jūs mane kalbinate – juks aš esu nesusipratimas. Vadinasi, ir didesnė Lietuvos žmonių dalis yra nesusipratimas.
Taigi apie kokį kūrybiškumą galima galvoti, jei žmogus net negali pareikšti nuomonės esminiais savo valstybės, tautos, vaikų išlikimo ir gyvenimo klausimais? Nėra kūrybinio klimato. Tik kalbama, generuojamos kažkokios programos. Viskas taip, kaip ir sovietmečiu: tada buvo fiktyvūs planai, daromi dėl paukščiuko, o dabar lygiai taip pat matau daugybę prigalvotų, neveikiančių programų, kurios siurbia milžiniškas lėšas, laiką, resursus, nors galiausiai tebus padėtas paukščiukas – daugiau nieko.
Kas dar marina kūrybiškumą?
Tai, kad išpūsti ekonominiai žmogaus ir visuomenės gyvenimo parametrai. Atrodo, kad žmogus tėra kažkoks ekonominis gyvis, kuris turi užsiimti tik verslu. Man tas verslumas kaip triušių, kurie veisiasi be prasmės, negalvodami, vislumas. Verslas... Verslas... Verslas... Verstis per galvą primena.
Kad visuomenė būtų normali, jai reikia ir kunigo, ir policininko, ir mokytojo, ir artisto, ir, žinoma, verslininko. Bet jai reikia ir tų žmonių Tibete, kurie sėdi olose, o paklausti, ko čia sėdi ir neina darbo dirbti, atsako: „O dėl to, kad mes čia sėdime, dar ir jūs vaikštote. Kai mes nustosime čia sėdėti, ir jūs nevaikščiosite, savo verslais neužsiimsite.“ Reikėtų suprasti, kad visuomenė yra integrali.
Visuomenė yra kaip žmogaus organizmas – juk negali būti svarbus vienintelis skrandis. Jeigu skrandis tampa svarbiausias ir dėl jo gyvenama, labai greitai į jį gali nepagydoma ligelė įsimesti, nes galva neveikia, širdis irgi atrofavosi. O mūsų visuomenėje galvojama, kad vis dėlto tik skrandis ir išeinamoji anga svarbu. Gal dar kita pusė apatiniame biuste. O viskas, kas aukščiau, nelabai. Tai absurdas.
Jūs moksleiviams, verslininkams organizuojate kūrybiškumo mokymus. Ko mokote?
Tiesą sakant, jie organizuoja, jie mane kviečia. Tarkim, ISM studentai ruošia paskaitas moksleiviams (aš tą ciklą pradėjau). Buvau labai nustebęs, kai susirinko keli šimtai moksleivių iš viso Kauno ir pusantros valandos klausė išsižioję. Paskui gavau daug pakvietimų į atskiras mokyklas, klases. Kalbėjau apie pašaukimą, kuris pas mus tik kunigams taikomas. O šiaip visi kiti tėra darbo rinkos dalyviai. Galima palyginti su senovės Roma ir sakyti tiesiai šviesiai – vergai darbo rinkos, kur visiškai neįdomu, kas žmogui aktualu, kam jis gabus, kur jis gali daugiausia pasiekti, save realizuoti, sukurti daugiausia bendro gėrio. Nors jis galėtų daryti atradimus mikroskopu, bet vis dėlto kokioje „Maximoje“ tuo mikroskopu vinis kals, nes „Maximai“ reikia vinių kalėjo.
Taip žmogus ir žlugdomas – jis tampa piktas. Lietuva yra tokios blogos atmosferos šalis, nes per daug žmonių yra ne savo vietoje. Kai žmogus yra ne savo vietoje, kai dirba ir daro ne tai, ką nori ir moka, kai yra arba žemiau, arba aukščiau savo kompetencijos ribos, jis tampa piktas, irzlus, jis (kaip matome pažiūrėję į politikus) bando gerklę perkąsti savo kolegoms. Toks nemeilės, nepagarbos, visiško nesiskaitymo su žmogaus neliečiamu, nedalomu orumu tumulas ir eliminuoja daugybę mūsų tėvynainių į užsienį. Juk daugelis žmonių išmesti kaip kokie kamščiai iš butelio – iš čia, kur labai didelis spaudimas.
Kaip Jonas Paulius II-asis sakė, mes gyvename šešėlio, mirties, gesimo, o ne gyvybės kultūros pusėje. Tai mes matome iš nepagarbos vienas kitam, gyvybei, aplinkai. Su tokiais ženklais susiduriame kiekvieną dieną. Tai viską apie mus pasako: kokie mūsų prioritetai, kas mums svarbu, kas ne.
Kaip susiklostė, kad visuomenė linksta gyventi šešėlio pusėje, propaguoja mirties kultūrą? Ar galima kalbėti apie mūsų skaudžią istoriją?
Čia galima kalbėti apie mūsų gobšumą. Anais laikais buvo nuostabus Balio Sruogos straipsnis „Buožė prasižiojo“. Išėję iš sovietų tautų kalėjimo, kuriame nebuvo žirnelių, majonezo, kur viskam buvo talonai, mes nusprendėme privalgyti ir prigerti, prisigulėti ant minkštų sofų ir važinėti geromis mašinomis. Tačiau pastebiu anachronizmą – šitiek dešimtmečių mes niekaip neatsivalgome, neatsigeriame, vis maža ir maža.
O maža tiems, kurie daug turi. Tie, kurie neturėjo, ir neturi. Ir kažkaip chroniškai jų kartos neturi ir neturės. Tų, kurie turėjo, kurie buvo partijos sekretoriai, dinastijos ir toliau visko turi ir klesti. Ir kemša, kemša juodai dienai kaip ta Nikolajaus Gogolio Korobočka. Nesuprasi, kam šeimai reikia keturių penkių mašinų, kai jos jau netelpa kieme, garažuose... Galima apie daug ką kalbėti.
Ką tik viešėjau Kinijoje ir tikrai nemačiau ten jokio komunizmo. Žmonės gilinasi į Konfucijaus mokymą, kuris buvo sukurtas tada, kai čia dar nuogi basi lakstėme paskui meškas. Tai yra tausojimas, savęs apribojimas, nes yra labai daug nereikalingų dalykų. O tą laiką, kuris atiduodamas begalinėms lenktynėms su kaimynu (reikia didesnio namo, žalesnės vejos, galingesnės mašinos), vis dėlto galima paskirti savo vaikams, sau, savo šeimai, aplinkai. Kitaip įsitaisysi vėžį ar infarktą, nukrisi ir gausi tik kelis metrus žemės – tiek pat, kiek ir tas kaimynas.
Gal vis dėlto galima gyventi, o ne tik ruoštis tam gyvenimui, kuris bus kada nors. Nebus kada nors – dabar yra. Leonardo da Vinci buvo šimtą kartų teisus – didžiausią vertę turi tai, kas neturi jokios vertės. Dievas, kurdamas pasaulį ir mylėdamas žmoniją, niekada nieko nesvėrė ir nematavo, už nieką nereikalavo jokio atlygio. Kurdamas ir negalvodamas apie pinigus, ką jam už tai duos, kaip tai įvertinti, žmogus truputuką, vos vos pasisuka į tą pusę. Tada jis būna laimingas, nes nors ir sekundei nušvinta jo dieviškoji prigimtis.
Kuriant reiškiasi dieviškoji žmogaus prigimtis. Vartojant – gyvūniškoji, pereinanti į gyvuliškąją patirtis. Griaunant, naikinant išryškėja žvėriškoji patirtis. Pagalvokime, koks mūsų visuomenėje šitų patirčių – dieviškosios, gyvuliškosios ir žvėriškosios – santykis.
Yra manančių, kad kūrybiškumą labai skatina alkoholis.
Tai seniai egzistuoja: kvaišalai, alkoholis, pakeistos sąmonės būsena... Tačiau aš visada savo studentams sakau, kad išmokau (išmokti labai nesunku) tai pasiekti organiškai ekologiškai. Galima pasigerti nuo mylimo žmogaus žvilgsnio, vėjo... Buvau Kauno klinikose, vaikščiojau po sodus, kuriuose vaikystėje, kai ten mama dirbo, ganiausi. Atsistojau po žydinčia vyšnia ir pasigėriau nuo jos kvapo. Toks užėjo noras gyventi, kurti...
Paskui nuėjau ir buvau labai laimingas, kai mano veiksmą pakartojo vienas visiškai juodas, juodu chalatu ligonis. Jis atėjo, atsistojo po ta vyšnia ir įkvėpė to oro. O šimtai žmonių bėgo pro šalį... Ir aš pagalvojau, kad jis turi galimybę pasveikti, nes jis gydosi, priima kūrybinį, gydantį gamtos, aplinkos impulsą. Jis sueina į kontaktą su ta dieviška žydėjimo jėga, kuri ligą kažkaip naikins. Alkoholis, kvaišalai tik stimuliuoja sintetinę kūrybą – ne ekologinę, o paskui atneša tik tuštumą ir susidėvėjimą, susivartojimą.
Kaip jūs manote, galbūt apskritai visuomenėje dar nepakankamai įvertinama kūrybiškumo galia?
Taip, teisingai, jūs puikiai pasakėte. Pas mus kūrybinių profesijų žmonėms (netgi gamintojams – ne tik menininkams), kurie kuria, kurie iš nieko padaro kažką, kurie nematomą padaro matomą, gerokai mažiau mokama negu perpardavinėtojams. Tai visiškai iškreiptas mąstymas. Pirmoji grandis kuria, tarkim, žemės ūkio produktą (nors aš nekenčiu žodžio „produktas“), bet atsiranda daugybė tarpininkų, kurie užaugina to produkto kainą ir tikrajam kūrėjui numeta skatikus – visa kita nueina kažkur kitur.
Tai tipiškas kapitalistinės visuomenės bruožas. Todėl reikėtų pagaliau nustoti galvoti, kad visuomenės modelis, pagal kurį mes gyvename, yra pats geriausias, protingiausias, nes visi protai sako, kad visada galima sugalvoti geresnį, tobulesnį modelį. Mes matome, kad jo reikia. Mes vis tvirtiname, kad technologijos eina į priekį, visuomenė tobulėja, bet patį visuomenės modelį esame linkę laikyti tą patį, užkonservuotą, kaip kokiame XIX a., kai vyko pramoninė revoliucija.
Mes turime ne žinių, o svajonių, kūrybinę visuomenę, kuriai daug brangesnė žemė ne ta, kurioje galima užauginti bulvių, bet ta, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas ir galima juo pasigėrėti (jau taip daug kur galvojama normaliame pasaulyje). Tikrai turime suvokti, kad kūrybiškumas, investicija į kūrybiškumą nuo pat vaiko gimimo iki trečiojo amžiaus universiteto yra valstybės pažangos variklis. Jeigu šito nebus, jeigu neturėsime kūrybiškų piliečių, kūrybiškų žmonių, galėsime kaip ponas Andrius Kubilius kurti modelius nors ir šimtui metų į priekį, derėtis su gazpromais, daryti, ką tik norime, vis tiek čia nesukursime tokio gyvenimo, kad žmonės nenorėtų vykti kitur.
Taigi tam, kad klestėtų ekonomika, kad būtų saugios sąlygos, pirmiausia piliečiai turi būti lavinami, ugdomi kaip asmenybės, gerbiamas jų orumas ir kūrybinis dieviškas pradas, stengiamasi jį kuo daugiau atskleisti, kad jis ir pačiam žmogui atneštų kuo daugiau laimės, sėkmės, galų gale – pinigų, ir kuo daugiau integruotųsi į visuomenę kuriant bendrąjį gėrį.
