Aktorius Gediminas Girdvainis norėdamas galėtų švarko atlapą dabintis Vytauto Didžiojo ordinu - Karininko kryžiumi, tačiau ordino blizgesys aktoriaus nejaudina... Jis galėtų valandas vardyti savo vaidmenis spektakliuose ir kino filmuose, tačiau, pasak paties Gedimino, nė vienu vaidmeniu jis nesididžiuoja... Tad kas lieka, klausiame neseniai šešiasdešimt penkerių metų jubiliejų atšventusį aktorių? Jis atsako - žiūrėjimas pirmyn. Na, o mums lieka legendos apie aktoriaus vaidmenis, gyvenimo epizodus. Kartais juokingos, kartais graudžios, bet visuomet - tikros.
A. Ufarto/BFL nuotr.
- Šiandien jums - šešiasdešimt penkeri. Ar jau pajutote, kas yra ta vadinamoji branda?
- Ne. Tai reikštų finalą, pabaigą. O aš jaučiu, kad dar turiu jėgų, sveikatos, minčių, tad nenoriu savo gyvenimo vertinti kaip užbaigto reiškinio - kai įlipsiu į karstą, tuomet paklauskit... (Juokiasi.)
Kitados filme „Herkus Mantas“ sakiau: „Man Dievas atsiuntė karvelį“. Tad ir atsiuntė. Ir tebesiunčia. Štai pradėjau repetuoti pas žymų prancūzų režisierių „Dėdėje Vanioje“. Repetuodamas pajutau tokį malonumą, kokį tebuvau patyręs prieš keturias dešimtis metų dirbdamas su savo mokytojais Galina Jackevičiūte ir Leonidu Lurje. Aš grįžau į pradžią, todėl švyčiu.
O jaunuoliams, studijuojantiems aktorystę - išduosiu paslaptį. Visos jūsų svajonės išsipildys, jei nenorėsite per anksti atsiimti aplodismentų. Jus tikrai pamatys, jums tikrai pasiūlys vaidmenis - jūs tik dirbkit nepakeldami galvos, negailėdami savęs, nebijodami nemigos nei vienatvės...
Sakoma, kad tas žmogus, kuris nebijo vienatvės, yra labai turtingas. Tuomet aš - turtuolis. Nes vienatvės aš nebijau, turiu apie ką pasikalbėti vienumoje pats su savimi ir pasauliu. Aš dirbu, vėjas man padeda nugalėti sunkumus, dirbdamas auginu raumenis ateities darbams. Aš į darbą noriu ateiti kaip į šventę - gražiai pasipuošęs, stiprus, blaivus. Aš noriu padirbėti iki devinto prakaito, nusiprausti ir vėl pasipuošti. Aš taip noriu ir taip einu per gyvenimą.
- Neseniai aktorius Kostas Smoriginas interviu palygino aktoriaus meną su mandala, nuolat nupustoma vėjo. Aktoriui būtina iki pat mirties vaidinti, kad jis švytėtų?
- Niekada neverta sureikšminti savęs. Jeigu aš pasodinau medį, tai nereiškia, kad nuo tos dienos vien juo gėrėsiuosi akių nenuleisdamas. Juk pasaulis - daug platesnis. Pasigėrėjęs medžiu pamatysiu, kad mano palėpės langas neįstiklintas - eisiu prie jo, pamiršęs medį.
Save kuriu iš praeities darbų, bet mąstau ir savo energiją taupau ateičiai - tam, ką dar darysiu. Į kiekvieną darbą turi ateiti turtingas, o ne ateiti vogti.
Mano tėvas kitados tarnavo pas netikintį ūkininką. Kiekvieną savaitę tą pačią dieną į miestelį atvažiuodavo žydas, atveždavo įvairių prekių, mainydavosi, pardavinėdavo... Kai ūkininkas sėsdavosi prie pietų stalo, žydas su savo vežimu visuomet būdavo jo kieme ir ūkininko ausis pasiekdavo žydo malda. Norėdamas žydą pakviesti pietų ūkininkas turėdavo laukti, kol anas baigs melstis.
Kartą neištvėręs ūkininkas sako: „Ką tu čia su tom maldom išsidirbinėji - juk po mirties nieko nėra“. O žydas jam atsakė: „Visaip gali būti. Bet jeigu Jis yra - aš pas jį nueisiu tris maišus maldų prisimeldęs, o tu nueisi tuščias. Na, o jeigu išvysiu, kad Jo nėra, tuos maišus tiesiog paliksiu“.
Tad ir aš taip galvoju - jeigu turėsiu, būsiu kažkam įdomus ir reikalingas, o jei neturėsiu, tai - kas gi aš?
- O kas gi tas turtas? Vaidmenys, kuriais labiausiai didžiuojatės?
- Aš nesididžiuoju nė vienu savo vaidmeniu, aš dirbu darbą, o dirbdamas tenoriu įtikinti. Gyvenime teko ir padavėju dirbti - tuo darbu nesididžiuoju, bet dirbau taip, kad žmonėms šventę padaryčiau. Kad mane prisimintų su šypsena.
- Čia kaip ir su tuo epizodu iš „Herkaus Manto“ - regis, ta jūsų ištarta frazė apie Dievo atsiųstą karvelį visiškai nereikšminga, bet ją žmonės įsiminė labiau nei visą filmą...
- Stanislavskis yra sakęs, kad nebūna mažų vaidmenų - būna maži aktoriai. Kai gauni nedidelį epizodą, turi sugebėti į jį labai daug sudėti. Kaip standžiai suvyniotą siūlų kamuolį. Žinoma, galima į nedidelius vaidmenis žvelgti atsainiai, nematyti iššūkio, bet, mano galva, važiuoti autostrada yra gerokai nuobodžiau nei paupių vieškeliais.
- Prisiminkime „Velnio nuotaką“ ir kalambūrą su jūsų pavarde. Šio miuziklo herojaus vardas Girdvainis, šiame filme vaidina aktorius Girdvainis, bet jis vaidina ne Girdvainį, o Pinčiuką...
- Taip, taip... Kurti personažų charakterius teko patiems, nes juk filmas - muzikinis, viskas ir turi būti lemiama muzikos... Repetuodamas Regimantas Adomaitis kartą šūktelėjo: „Kaip tą Girdvainį reikia vaidinti?“, atsakiau: „Vaidink mane“, nors pats tuomet velniūkščiu virtęs buvau... (Juokiasi.)
- „Nusišypsok mums, Viešpatie“...
- Nepaprastai svarbus man spektaklis. Turėjau tokį nuostabų dėstytoją Leonidą Lurje. Sudėtingo likimo žmogus, kuris dirbo teatre Maskvoje, vėliau įkūrė teatrų Kazachstane, kitose sovietų respublikose, vėliau atsikraustė į Lietuvą. Jis buvo tiek paprastas ir draugiškas dėstytojas, kad jo buvo neįmanoma nemylėti. Jis ne tik buvo mano mokytojas, bet ir draugas. Mažiukas, charizmatiškas, talentingas... Jis turėjo žydų teatrą profsąjungos rūmuose, visi jo artistai emigravo, turėjo gražią žmoną, sūnų, sūnus žuvo kariuomenėje, žmona jį paliko - išėjo pas turtingesnį. Gyvenimo pabaigoje jis vertėsi gatvėje žmonėms valydamas batus. Štai savo personažą iš „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sukūriau būtent pagal šią asmenybę.
- Neapmaudu, kad tauta jus labiausiai pamilo ne dėl spektaklių, bet dėl „Giminių“?
- Niekada teatre netapsi tuo, kuo tampama televizijoje. Pasidairykite, kiek aplinkui vienadienių žvaigždelių. Man net neramu, kur jas mes dėsime. O dėl teatro ramu - teatras išliks per amžius. Gali atimti rūmus, šaudyti aktorius, bet tada teatras vyks gatvėje ir slapčia.
O dėl „Giminių“ man visai negėda. Ne kiekvienas gali atvažiuoti iš kaimų spektaklių pasižiūrėti, tad pabandėme tą kultūrą jiems paduoti per televizoriaus ekraną. Tačiau tai nereiškia, kad tai dariau vietoj teatro - teatre aš liksiu tol, kol bus paleistas kiaušinis į galvą. Tikiuosi, ne per jubiliejinį spektaklį... (Juokiasi.)
- Esama fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus daryto žymaus jūsų portreto, kur jūsų akyje - ašara. Čia aktorystės meistrystė?
- Nepastebėjote, kad kalbėdamas apie savo mokytoją taip pat vieną tokią nubraukiau? Ana ašara taip pat buvo nuoširdi. O A.Aleksandravičius... Tuo ir skiriasi menininkas nuo amatininko... Jis atėjo pas mane į namus, mes kalbėjomės, bendravome, rūkėme, gėrėme kavą, jis pliauškino begalybę kadrų, keitė kažką, vėl pliauškino. Jis jau išeidamas avėsi batus, kalbėjome apie kažką jautraus... Jis metė batą, griebė fotoaparatą ir dar kartą mane nufotografavo. Šis kadras ir tapo tuo mano portretu.
- Dar - apie „Vyšnių sodą“. Pamenu laikus, kai Firsą jame vaidino amžiną atilsį Arnas Rosenas, vėliau - amžiną atilsį Audris Chadaravičius... Nebaisu jums šio vaidmens imtis?
- Visi vaidmenys baisūs. Visi aktoriai mirs. Mirs Firsas, Vyšnevskaja, Hamletas, Romeo... Mirs visi žiūrovai, šiandien plojantys ir prašantys biso... Mirsiu ir aš. Prieš savaitę knygos apie Arną Roseną pristatyme sakiau: „O ko bijoti - visi ten vaidinsime: ir Rosenas, ir Chadaravičius, ir aš. Ir kiekvieno iš mūsų vaidmuo bus pagrindinis. O jūs ateisit pažiūrėti - be abejonės, ateisite...“
Į „Vyšnių sodo“ Firso vaidmenį buvau staiga įmestas. Mane režisieriaus asistentė vedžiojo, tampė po sceną, rodė išėjimų vietas... O aš einu per sceną - matau Roseno pėdas įmintas. Negaliu jų užminti - tuoj pasigirsta Chadaravičiaus balsas: „Neik ten - Rosenu pavirsi“. Į kitą pusę žengiu - matau Chadaravičiaus pėdas, klausausi Roseno perspėjimų... Iš teisybės, „Vyšnių sodo“ su savimi ir nemačiau - viskas buvo kaip sapne, laviravau tarp tų dviejų bičiulių pėdų, šokau nematomą šokį su jais, kol suradau savąjį taką. (Juokiasi.)
O dėl mirties... Pacituosiu savo personažą Pavką Korčiaginą, kurį vaidinau dar būdamas antro kurso studentas: „Gyvenimą pragyventi reikia taip, kad nebūtų kankinamai skaudu dėl beprasmiškai praleistų metų, kad nedegintų gėda dėl niekingos ir smulkmeniškos praeities“.
Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Julius/Brigita“.
