Apie šių ir anų laikų elitą bei ne elitą kalbamės su Galina Dauguvietyte, Goda Ferensiene ir Žilvinu Grigaičiu.
Galina Dauguvietytė : apie elitą nesprendžiu pagal kišenės svorį
Kai visoje Lietuvoje žinomos ir mylimos režisierės bei aktorės Galinos Dauguvietytės paklausiau, ar ji laiko save elito atstove, Galina neatsakė nei „taip“, nei - „ne“.
Ji - žymaus režisieriaus ir dramaturgo Boriso Dauguviečio ir aktorės Petronėlės Vosyliūtės dukra, jos krikštatėviai - poetas Kazys Binkis ir operos dainininko Kipro Petrausko žmona Elena.
Galinos vaikystė ir dalis paauglystės prabėgo namuose, kuriuose lankėsi iškiliausi to meto kompozitoriai, dailininkai , dainininkai, aktoriai. Galina prisimena, kaip į svečius užsukdavo dar jaunas kompozitorius Balys Dvarionas, kompozitorius Jurgis Karnavičius.
Dar būdama vaikas, Galina matė garsų rusų operos solistą Fiodorą Šaliapiną ir iki šiol prisimena savo nusivylimą: visų garbinamas atlikėjas jai pasirodė paprasčiausias senis.
Tėvų namuose lankydavosi ir tikri aristokratai, taip vadinamojo mėlyno kraujo, pabėgėliai iš Rusijos. Tokio žodžio „elitas“ tuo metu nebuvo, bet dabar G. Dauguvietytė sako: „Taip, tai buvo elitas. Namuose susirinkę menininkai baliavodavo, bet ir išgėrę jie išlikdavo be galo kultūringi. Meniškai linksma – dabar taip pavadinčiau tų balių atmosferą.“
G. Dauguvietytė (Fotodiena.lt nuotr./Tomas Lukšys)
Elito atstovas, Galinos nuomone, visur įpareigotas elgtis kultūringai ir jį atpažinsi bet kur - iš manierų, iš elgesio. „Man elitas – visų pirma žmogaus vidus. Juk kartais net ir nieko nežinodami apie žmogų tiesiog pajuntame, kad jis kitoks, išskirtinis. Ir duris toks žmogus kitaip atidaro. Štai jau miręs rusų aktorius Olegas Jankovskis, nežinau net kaip paaiškinti, bet man jis visada atrodė aristokratas. Dainininkas Stasys Povilaitis man - elitas. Dvasinį elitą atstovaujantis.“
Galina sako, kad tada, kai ji augo, elitas kalbėjo keliomis kalbomis. Ją pačią „kankino“ dvi užsienio kalbų mokytojos - vokietė ir prancūzė. Tėvai dukrą leido į „Aušros“ gimnaziją, kurioje mokėsi ir diplomatų, ir turtuolių, ir visai neturtingų žmonių vaikai. Galina įsitikinusi: „Mėlynas kraujas yra paveldimas, bet elitu gali tapti paprastas žmogus, gimęs kaime ir iškilęs savo darbu. Bet turi būti būtinai ir išsilavinimas, nes jis įstato žmogų į tam tikrus rėmus.“
„Apie elitą sprendžiu ne pagal piniginės storį, o pagal šviesų protą. Juk dabar elitu pas mus gali tapti bet kas, jei tik staiga prisipildo kišenė. Aš labai gerbiu gerą siuvėją, bet dabar kažkodėl priviso visokio plauko dizainerių. Jei žmogus žino brangių vynų pavadinimus, jei išmano, kokia šakute kokį patiekalą valgyti, tai dar ne elitas. Štai profesoriai Vytautas Sirvydis, Giedrius Uždavinys... Ar jiems svarbu gyventi tame aukšte, iš kurio po kojomis matosi Vilnius? Tikrai ne tas svarbiausia. Užtai, kai jie ranką tau paduoda, esi toks pagerbtas... Man elitas – visi didieji Lietuvos žmonės. Mokslininkai, gydytojai, menininkai... Vien dėl to, kad žmogus sėdi garbingoje kėdėje, jis dar nenusipelno elito vardo. Štai Seime turėtų būti elitas, nes tai - mūsų „galvos“, bet ten matome visokių. Ir elito atstovų, ir labai toli nuo elito esančių.“
Galina turi savą nuomonę ir apie taip vadinamų elito vakarėlių lankytojus. „Pati kartais ten esu kviečiama. Visokių žmonių susirenka, ir man, ir kitiems ne paslaptis, kad štai tas ar kitas neskaidrus. Dabar taip sakoma, o lietuviškai tariant, yra vagišius, bet jis vakarėlyje fotografuojamas. Arba ponios, kurios ten pastoviai lankosi, o paskui jas matome žurnalų puslapiuose... Mane labai stebina užrašas po nuotrauka žurnale „ponia su draugu“... Aš tą ponią su draugu matau gulinčią lovoje. Mano jaunystėje ponios šventos irgi nebuvo. Jos įsipainiodavo į meilės nuotykius, turėjo meilužių, bet slapta, kad niekas nesužinotų, o dabar viešai viskas... Ir todėl, kai dalyvauju panašiame vakarėlyje, o į vakarėlius mane paprastai lydi mano globėjas, visada bijau, kad mūsų kartu nenufotografuotų. Žiūrėk, ir parašys paskui: “Dauguvietytė su draugu"...
„O kur dar savo gyvenimo istorijų pasakojimas su visomis peripetijomis, iki intymiausių smulkmenų. Tikras elitas – visų gerbiamas dėl savo poelgių ir darbų, bet jis nėra matomas“, - įsitikinusi žinoma moteris
„Lietuviai per daug sureikšmina žmogaus aprangą, - taip mano Galina. – Esu gyvenusi Prancūzijoje, o ten, Eliziejaus laukuose, gali nors su naktiniu puodu ant galvos vaikštinėti, dėmesio niekas neatkreips. Čia pagal aprangą netgi nusprendžiame, ar tai elito žmogus, ar ne. Sugebėjimas gražiai ir tinkamai rengtis, derinti spalvas – prigimtinis dalykas, to sunku išmokti. Dar yra žmogaus skonis. Taigi, ne kiekvienam tas duota ir vien dėl netinkamos aprangos žmogaus nevertėtų nurašyti. Aišku, elitinės ponios iš provincijos, ypač anksčiau, mėgdavo perlenkti lazdą savo iškirptėmis ir neskoningumu.“
Užtai G. Dauguvietytė prisimena, kad jos jaunystės laikais įžymios moterys stengdavosi ne drabužiu išsiskirti, o kiekviena būti kitokia savo stiliumi, šukuosena. „Mano mama buvo elegantiškiausia ponia Kaune, bet rengdavosi labai kukliai. Ji tiesiog turėjo įgimtą skonį. Buvo labai gražios figūros ir kojas turėjo labai gražias, bet niekada nesistengdavo per daug jų demonstruoti. Mėgo Coco Chanel ilgį – sijonas iki pusės blauzdų. Mama man neaiškino, kaip reikia rengtis, bet aš metų metais rengiuosi taip, kaip ji – kukliai. Galiu pasakyti dar: to meto žinomą moterį galėdavau atskirti iš nugaros. Dabar visos ir iš priekio vienodos.“
Goda Ferensienė apie sovietinį elitą
Žurnalistė, vertėja Goda Ferensienė puikiai prisimena sovietinių laikų elitą - ji ir pati jam priklausė. Dabar jau miręs Godos vyras Algirdas Ferensas buvo vienas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretorių. Tais laikais žodis „elitas“ irgi nebuvo vartojamas. Moteris sako, kad tą žodį keitė „valdžios vyrai“: vyrai prie valdžios vairo, politikai ir buvo pats reikšmingiausias, įtakingiausias sovietmečio elitas.
Moteris įsitikinusi, kad dabar politinio elito visai nebėra. „Tokie, kaip Andrius Šedžius, – ne elitas. Ne elitas ir tokie, kaip Gediminas Kirkilas. Andrius Kubilius? Gal ir galima vadinti elito atstovu... Jo žmona smuikininkė, jis augo inteligentiškoje šeimoje, parodas lanko", - svarsto ponia Goda.
Elitas G. Ferensienės supratimu – tai inteligencija, išprusimas, žinios. Jei esi elito atstovas, savo vardo neturi suteršti. Moteris įsitikinusi, kad sovietiniais laikais kartą susitepęs žmogus viltis sugrįžti į politiką ar į bet kokią valdžią palaidodavo visam likusiam gyvenimui. „Niekas net ilgai nesvarstydavo, kaip, kad dabar : ar Linas Karalius buvo ten su tansvestitais, ar nebuvo. Atleisdavo iš pareigų be jokio gailesčio".
Goda sako: „Nebuvo ir taip, kad už vieno stalo sėdėtų pirmas asmuo ir vagis. Net jei užimančiam atitinkamas pareigas žmogui grėsdavo papeikimas, jis jau nebūdavo kviečiamas į balius, renginius, kur renkasi valdžia. Nubaudžiamas būdavo, galima sakyti, iš anksto, nebyliai.“
To meto elito atstovė sako, kad valdžiai galiojo tam tikri nerašyti įstatymai : esi valdžioje - negali trankytis po kavines, negali viešintis su meiluže, net skirtis negali, jei nori išlikti ar gauti atitinkamą postą. „Po Antano Sniečkaus, CK pirmojo sekretoriaus mirties, visi tikėjosi, net užsienio spauda rašė, kad jo vietą užims mano vyras, Algirdas Ferensas, bet į tą vietą Maskva atsiuntė Genadijų Konopliovą. „Ferensas išsiskyręs“, - buvo pasakyta“, - prisimena moteris.
„Tuo laiku staiga, nei iš šio nei iš to, aukšto posto niekas neužimdavo, karjeros laiptais būdavo kopiama palaipsniui, iš lėto. Buvo didelė atranka, o tuos, kuriuos išrinkdavo į valdžią, visi gerbdavo. Dabar nebėra jokios atrankos, aukštus postus užima bet kas ir bet kokie žmonės. Už tai valdžioje esančių niekas negerbia. Sovietiniais laikais buvo viena partija, užtai visi bijojo bilietą prarasti. O dabar politiką viešai išvadina sukčiumi, žiūrėk - jis jau kitoje partijoje,“ – piktinasi G.Ferensienė.
Ponia Goda sako, kad aukštasis išsilavinimas buvo privalomas ne tik valdžios vyrams, bet ir jų žmonoms. Ji pati buvo baigusi net du aukštuosius ir įgijusi dvi specialybes – rusų kalbą ir literatūrą bei žurnalistiką. „Visų komunistų partijos CK sekretorių žmonos turėjo aukštąjį išsilavinimą: Liongino Šepečio žmona buvo gydytoja, Ringaudo Songailos žmona baigusi veterinarijos akademiją, Antano Sniečkaus, tiesa, tik marksizmą-leninizmą.“ Dabar, pasak moters, šia prasme didžiulis nuosmukis: „Jei veda bufetininkes ar kambarines - toks ir elitas.“
Griežti reikalavimai buvo ir pirmųjų asmenų žmonų aprangai . „Aš nebuvau partijos veikėja, dirbau žurnaliste, - sako Goda. - Bet jei tik baliuje pasirodydavau su didesne iškirpte, trumpesniu sijonu, iš karto sulaukdavau reakcijos. Iš pradžių pradėdavo šnairuoti kitų valdžios vyrų žmonos, o jau kitą dieną ir Ferensas būdavo iškviestas pasiaiškinti pas pirmąjį sekretorių. „Tvarkyk savo žmoną“, - perspėdavo.
Goda Ferensienė (nuotr. Elta)
„Drabužiams to meto moterys skirdavo daug dėmesio. Jokių dizainerių tada nebuvo, - prisimena Goda Ferensienė. – Turėjome savo siuvyklą, kuri buvo vyriausybinė, ir savo siuvėją. Aš nueidavau pas siuvėją su savo piešiniu, tiesiog pasibraižiusi ant popieriaus lapo modelį, bet, neduok dieve, jei taip pat apsirengusios į balių ateis dvi valdžios vyrų žmonos. Kad taip nebūtų, moterys prieš balių ar koncertą susiskambindavo ir suderindavo savo aprangą. Prisimenu iki šiol, kai pirmojo partijos sekretoriaus žmona ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo žmona baliuje pasirodė su tos pačios spalvos švarkeliais. Pirmojo sekretoriaus žmonai iš karto krito nuotaika. Visiems aišku - tai ne į gera. Moterys pradėjo mane stumti link sekretoriaus žmonos: „Prisiimk ant savęs ugnį.“ Kas beliko daryti? Priėjau ir pradėjau girti, kaip ši gražiai atrodo su nauju švarkeliu. O tuo tarpu ministro žmona nubėgo persirengti.“
„Anais laikais elitas aplankydavo visas premjeras, lankydavosi parodose, koncertuose, - su nostalgija atsidūsta moteris. - Jei tik kažkokia premjera, visi gaudavome kvietimus ir visi eidavome. Būdavo keista, jei kažkuris iš valdžios vyrų nepasirodydavo. Iš karto klausimas : „O kur jis? Kas atsitiko?“
Goda sako ir dabar lankanti naujas parodas, stengiasi nepraleisti premjerų, bet šių dienų elito, ten nepamatysi. Vienas, kitas... O juk tai - kultūra. Šių dienų elitui kultūra yra pinigai.“
Ką ponia Goda šiandien pavadintų elito atstovais? „Gintaras Rinkevičius, pianistas Petras Geniušas, dirigentas Saulius Sondeckis, – vardina moteris ir paaiškina. – Jie visi išprusę, talentingi, kultūringi. Jie patys kilę iš elito, jų tėvai, seneliai – iškilūs žmonės.“ Kiek pamąsčiusi, Goda dar priduria porą pavardžių : Andželika Cholina, Juozas Statkevičius. „Jie talentingi, patys prasimušę. Kilę iš gerų šeimų. Man labai svarbu, kokia žmogaus praeitis, kokios šaknys. Elitas eina iš kartos į kartą, ir tai turi būti nesusitepę žmonės “, - taip mano ji.
Verslininkas Žilvinas Grigaitis : tik vienas procentas elito
Pasaulį skersai ir išilgai išmaišęs verslininkas Žilvinas Grigaitis mano, kad šiandien Lietuvoje elito apskritai nėra, bent jau vertinant elitą pilna to žodžio prasme. “Visame pasaulyje elitas skirstomas: yra verslo elitas, meno, kultūros elitas, finansų elitas... Bet pas mus, Lietuvoje, tokie skiriamieji ženklai nepastebimi. Ir pats žodis vartojamas ne tada, kai reikia. Gal dar ir galime sakyti, kad meno elitas, kultūros elitas yra. Šie žmonės išreiškia save kurdami, ir jiems daug ką galima atleisti, bet verslo elito aš Lietuvoje nematau. Pasaulyje verslo elitas, be abejo, turtingi žmonės, daugumos jų turtai paveldėti, o šie žmonės tęsia šeimos ar giminės verslą, jei tai žmonės, kurių gyslomis teka „mėlynas“ kraujas, tas „kraujas“ jau yra davęs daug. Davęs tai, ko neturi pradedantis verslininkas. Ispanijoje verslo elitas netgi yra susiskirstęs į dvi grupes: verslininkai aristokratai ir verslininkai, kurie prakuto, sakykime, iš pramogų verslo, užsidirbo pinigus patys. Lietuvoje maža grynai lietuviško verslo, kuris atitiktų pasaulinio verslo standartus. Mūsų verslas yra sudėtinė tarptautinio verslo dalis, todėl ir verslininkai dažniausiai tėra samdomi darbuotojai, kurie gauna pakankamai didelius atlyginimus. Aš pats dirbau tam tikrus darbus tarptautinėse kompanijose, buvau samdomas darbuotojas, bet nedrįsčiau savęs vadinti elito atstovu.“
Žilvinas Grigaitis (Balsas.lt/Laura Butkutė)
Verslininkas įsitikinęs, kad daugelis žmonių nepelnytai Lietuvoje vadinami elitu. „Pirma reikia mokslus baigti, kelias užsienio kalbas mokėti ir žinoti šiek tiek daugiau, nei kas vyksta Vilniuje. Reikia sugebėti pokalbį palaikyti prie vakarienės stalo. Deja, pokalbis su taip vadinamu lietuviškojo elito atstovu dažniausiai užsibaigia po trijų, keturių sakinių. Be abejo, savo dėžutėje mes norime būti reikšmingi, bet lietuviams trūksta daug ko – elgesio, kultūros, manierų ir net aprangos supratimo.“
Žilvino Grigaičio pastebėjimu, lietuviai nori būti išskirtiniai eidami pigiausiu keliu, neinvestuodami laiko, žinių. Tiesiog galima sukelti skandalą, galima apdrabstyti purvu kitus žmones ir taip tapti įdomiu. Galima sukurti apie save įdomią istoriją, pasakoti apie savo stulbinančias keliones, kurių nebuvo.
„Man juokinga, kai skaitau, kaip spaudoje žmogus pasakoja apie tai, kokiose pasaulio renginiuose dalyvavo, kokiuose prabangiuose restoranuose valgė, kaip verslo klase skrido. Juokinga, kadangi yra buvę situacijų, kad aš pats ten buvau tuo metu, bet viskas vyko visai ne taip, kaip pasakojama. Ir taip paaiškėja, kad ne verslo klase skrido, ne ten buvo... Tiesiog graži istorija puikiam įvaizdžiui sukurti“, - šypsosi verslininkas.
Vadinamas Lietuvos elitas, pasak Žilvino, dar niekaip nesupranta, kad įspūdis nepadaromas plastmasiniais perlais ar padirbtu vardiniu laikrodžiu. Verslininkas sako, kad pasaulio elito vakarėliuose tokie dalykai gana greitai pastebimi ir atitinkami įvertinami. Ypač neatlaidi būna spauda.
O kiek tikro elito apsilanko lietuviškose elito vakarėliuose? Į šį klausimą Žilvinas Grigaitis atsako šiek tiek pamąstęs : „Apie 1 procentą.“..
