„Jau šešiasdešimt ketverius metus rūkau diena iš dienos ir nebuvau padariusi nė trijų dienos pertraukos, šešiasdešimt metų gyvenu Vilniuje, tame pačiame bute, nė karto nesusibarusi su vyru Jurgiu pragyvenau keturiasdešimt trejus metus, – prisipažino šiemet savo aštuoniasdešimt penktąjį jubiliejų švęsianti Galina.
Pastovumo jausmą ji su krauju paveldėjo iš motinos, kuri, nepaisant gyvenimo vėjų ir vingių, su B.Dauguviečiu pragyveno dvidešimt penkerius metus.
G.Dauguvietytės tėvus daugiau nei dvejus metus buvo išskyręs tik karas, kai ji su motina iš okupuotos Lietuvos buvo priversta pasitraukti į Vakarų Europą: „Tada Vilniuje tėvas gyveno laisvas ir nesuvaržytas. Mama dėl to nė kiek nesijaudino, nors tėvas buvo labai neabejingas gražioms moterims. Juk visos norėdavo būti aktorės. Bet teatre jis niekada neturėjo ne tik romanų, bet net ir romansų. Sakydavo, kad į savo lizdą šikti negalima.“
Galina neslėpė, kad apie tėvo romanus ji sužinodavo pati pirmoji. Apie savo vyriško gyvenimo paslaptis B.Dauguvietis su dukra pradėjo dalytis, kai šiai buvo vos keturiolika. Taip Galina sužinojo, kad būdamas santuokoje su jos motina garsusis režisierius slapta buvo įsimylėjęs žinomo prieškario Lietuvos žurnalisto ir keliautojo Mato Šalčiaus dukrą. „Nesu jos mačiusi, tik žinau, kad buvo labai graži“, – šyptelėjo Galina ir patikino, kad, nepaisant tėvo meilės polėkių, visada buvo tikra, jog jis niekada nepaliks motinos ir jos.
„Pats buvo nepėsčias, bet dėl motinos taip pavyduliaudavo, kad kartą suplėšė prašmatnią jos palaidinę ir sudegino. Matyt, jau buvo prisikūręs kokių nors istorijų apie mamą. Man irgi panaši istorija yra nutikusi. Kai kartą neradau dar iš Paryžiaus parsivežto madingo sijono, jis mane pasikvietė ir į ausį pakuždėjo: „Tai gal iš kur nors namo grįžai be sijono, tik su apatiniu?“ – kvatojosi Galina.
O gal tėvas pagrįstai jus įtarinėjo?
Tikrai ne! Buvau labai rimta. Net per daug. Dabar gailiuosi praleistų gerų progų. Bet dėl to kaltas mamos auklėjimas. Ji man nuo pat mažens kalė, kad pirmiausia reikia vadovautis padorumu, moters savigarba, siekti mokslo ir užsibrėžto tikslo. Nors jaunystėje kartais nuklysdavau į šoną, tokį skiepą motina man davė iki grabo lentos. Dėl to mamos įskiepyto padorumo laikymosi kai kuriuose intymiuose, bet daugeliui suprantamuose ir žinomuose dalykuose ilgai buvau visiška tamsuolė. Peržengusi brandžią paauglystę dar nežinojau, kaip daromi vaikai. Žinojau tik kad ne gandrai vaikus atneša ir kad vyksta kažkas ypač nepadoraus. Koks tas nepadorus veiksmas, neturėjau jokio supratimo. Tik iš geriausios draugės Guodos Petrauskaitės, kuri mėgdavo klausytis, ką namuose prie kavos susirinkusios mamos draugės aptarinėja, buvau sužinojusi, kad vyras atsigula ant moters, „prisisioja“ jai į pilvą, dėl to besilaukiančios moterys būna tokios storos. Todėl kai tėvas pradėjo įtarinėti, kad aš kažkur galėjau nusirengti sijoną ir jį palikti, amo netekau.
Iš ko paveldėjote, liaudiškai tariant, chemiją, kaip apžavėti vyrą?
Tą „chemiją“ paveldėjau iš tėvo, nes jis tai turėjo kraujyje, o su motina apie intymius dalykus niekada nesikalbėdavau. Per visą gyvenimą esu mačiusi (ne turėjusi, o mačiusi) įvairiausių tautybių vyrų. Pirmasis mano vyras buvo prancūzų armijos gydytojas, bet gyvendama su juo esu mačiusi ir italų, ir vokiečių, ir, žinoma, prancūzų. Jeigu reikėtų rinktis, ir dabar rinkčiausi vokietį, nes vokiečiai visada pasitempę, galantiški, bet nesentimentalūs.
O kaip sužavėjote tą prancūzą gydytoją? Suveikė iš tėvo paveldėta „chemija“?
Jokių ženklų jam nerodžiau ir net nesistengiau atkreipti į save dėmesį. Jis gydė man sužeistą koją ir, nors jį buvo įsimylėjusios visos karo ligoninės seselės, kažkodėl jo širdis atiteko man, nors jis man atrodė labai senas. Net 31 metų! O man buvo tik 19! Kai jis mamos paprašė mano rankos, galvojau: visos draugės įsimylėjusios, gal laikas ir man? Ištekėsiu, nuvažiuosiu su juo į Paryžių... Nors daugelis lietuvių pabėgėlių ir jau Prancūzijoje apsigyvenusių bandė mamą atkalbėti duoti man palaiminimą, sakė, kad jei Galytė nori ištekėti būtent už gydytojo, kodėl neieško lietuvio. Bet galiausiai mama mane palaimino. Kai su vyru nusprendėme iš Vokietijos važiuoti į Paryžių, mama išgyveno tikrą tragediją – visą gyvenimą buvome kartu, o dabar reikia skirtis. Bet aš jai pamojavau, sėdau į traukinį ir išrūkau. Prieš mums išvykstant į Paryžių mano gydytojui, kaip jau visko mačiusiam vyrui, teko patirti keistų dalykų: gyvenome jau su mama atskirai, bet kiekvieną vakarą pareidavau pas ją nakvoti. Taip truko daugiau nei mėnesį. Bet mano vyras turėjo kantrybės mane prisijaukinti. Jau net mama buvo pradėjusi aiškinti, kad aš, įžengusi į moterystę, privalėsiu atlikti tam tikras pareigas. Atseit kažką, kas susiję su nepadorumu. Tais pasakojimais apie vaikų padarymą, kuriuos buvau dar paauglystėje išgirdusi iš draugės G.Petrauskaitės, gyvenau beveik iki pat vestuvių.
Vadinasi, jūsų prancūzui teko mokyti jus vyro ir moters bendro gyvenimo abėcėlės?
Taip, jis mane jos išmokė. Gal dabar daug kam atrodysiu kaip davatka, bet man tie bendro gyvenimo su vyru intymumai labai nepatiko. Iš jo net buvau išprašiusi, kad vienas vakaras bus jo, kitas – mano...
Ar grįžus į Lietuvą visi vyrai neatrodė stuobriai, palyginti su tuo prancūzu gydytoju?
Palikau jį tik dėl tėvo. Labai jį mylėjau ir norėjau kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Su mama turėjome visas „šipkartes“ ir po karo iš Prancūzijos galėjome išvažiuoti į Ameriką, bet grįžome į šaltą ir alkaną Vilnių.
Vertindama lietuvius vyrus, turėčiau prisipažinti, kad ne tik iš Paryžiaus sugrįžusiai, bet ir dabar jie man visi atrodo stuobriai. Po karo visi bendraklasiai arba buvo jau žuvę miškuose, arba pasitraukę į Vakarus, o į Vilnių tada suvažiavo mokytis „kolhozninkai“.
O šiais laikais vyrai mano, kad jei turi pinigų, gali sau leisti bet ką. Tačiau už pinigus juk nei širdies nusipirksi, nei sąžinės, nei pagaliau – polėkio ir šarmo.
Kas suformavo jūsų vyro idealą? Ar prie to prisidėjo tėvo autoritetas ir buvęs vyras prancūzas?
Niekada – nei paauglystėje, nei jaunystėje – neturėjau iš anksto susikurto vyro idealo. Dūsautojų buvo labai daug, bet man kažkodėl niekada nerūpėjo, kaip ištekėti, kad tapčiau kokio nors įtakingo, su įvairiomis regalijomis ir žinomu vardu turtingo vyro žmona. Ir tėvai, ypač mama, to nesiekė. Visi mano buvę kavalieriai ir vyrai buvo iš neturtingų šeimų. Visada vadovavausi mamos įskiepytomis tiesomis apie vyrą: jis turi būti patikimas, geras, švarus išoriškai ir vidumi. Be to, grįžusiai į Lietuvą mama visada man kalė, kad privalau būti savarankiška, nes net ir pats geriausias vyras gali palikti. O turėdama profesiją visada galėsiu išgyventi pati ir išlaikyti vaikus. Nors tėvas patarė vengti artistų, grįžusi į Lietuvą netrukus ištekėjau už aktoriaus. Man jis patiko dėl to, kad buvo ramus, tylus, labiausiai jam rūpėjo knygos ir mokslai.
Ar būdavo svarbu, kad vyras rodytų dėmesį, mergintų, „serenadas dainuotų“?
Ne. Jei man kuris vyras krisdavo į akį, būtinai būdavo mano. Tam man neprireikdavo didelių pastangų ir tarsi nieko nedarydavau. Gal daugelį sužavėdavo mano temperamentas, gal humoras. Bet, žinoma, mesdavau tinklą ir akimis vartydavau. To niekas nepastebėdavo, tik tas, kuriam tai būdavo skirta. Tačiau niekada, net pačioje slapčiausioje širdies kertelėje, nepuoselėdavau minčių tuoj pat su patikusiu vyru eiti į lovą. Per visą savo gyvenimą sekso potraukį esu jautusi gal tik dviem vyrams. Vienam, kuris mane labai mylėjo, ir kitam – kurį aš labai mylėjau.
Gal jums svarbu buvo nelikti vienai, turėti ištekėjusios moters statusą?
Ne. Kai parsivesdavau kokį kavalierių namo, mama sakydavo: „Ir vėl gimnazistą parsivedei?“ Be to, visi mano vyrai buvo iš neturtingų šeimų. Vienintelis A.Sabalys buvo A.Smetonos armijos karininko sūnus. Išsiskyrusi su nuobodybės įsikūnijimu aktoriumi, vėl įsimylėjau vaikiną iš vargingos šeimos. Jo mama Kalvarijų turguje pardavinėdavo paršelius. Sėdėdavau su ja turguje pasipuošusi prabangiais kailiniais ir padėdavau pardavinėti paršelius. O jų į žemę sulindusioje trobelėje Kalvarijų gatvės gale svaigdavau iš laimės.
Kodėl jums prireikė tokios patirties?
Mane žavėjo, kad tas mano vaikinas, kabindamasis į gyvenimą, siekia tikslo, siekia mokslo. Sėdėdavome kartu prie stalo ir mokydavomės. Pragyvenome su juo „nesusišliūbavoję“ septynerius metus, bet išsiskyrėme, nes galvą pamečiau dėl vieno avantiūristo.
Kodėl dažnai moterims patinka avantiūristai, melagiai, kitaip tariant, plevėsos, o padorūs vyrai kelia alergiją?
Bent jau man keldavo alergiją ne padorūs, o nuoboduliai. Tokie, koks buvo tas aktorius. Jis buvo padorus žmogus, bet baisus nuoboda.
Jeigu Kalvarijų gatvės lūšnelėje išgyvenote laimės pilnatvę, kodėl išsiskyrėte su tuo vaikinu?
Jis labai norėjo vaikų, o aš – ne! Kovojau kiek galėjau. Ir šiandien laiminga, kad jų neturiu. Nereikia drebėti dėl anūkų arba proanūkių, ką jie šiandien valgė ar gėrė.
Bet juk pagimdžiusioms moterims akys nušvinta ir „visos gyvenimo juškos“ atsidaro...
Aš buvau darboholikė ir man svarbiau buvo darbas, ne vaikai. Be to, puikiai žinojau, kad man niekas nepadės vaikų auginti. Mama jau neturėjo sveikatos, o pinigų auklėms tada nebuvo.
Ir kiek laiko jūsų protas buvo aptemęs dėl to avantiūristo?
Gal trejus metus. Bet per tą laiką buvo visko – ir muštynių, ir jo romanų, grįždavo kartais namo moterų lūpdažių išmargintais marškiniais... Tačiau aš viską toleravau. O kai pirmą kartą buvau primušta, labai patiko, nes galvojau, kad myli. Po antrų muštynių viskas manyje nutrūko nebegrįžtamai, nors dėl skyrybų su tuo avantiūristu labai išgyvenau. Mano mama negerdavo, bet tada, matydama, kaip kankinuosi, vieną dieną atėjo į mano kambarį su atkimštu buteliu konjako. Jaučiausi kaip Ana Karenina. Norėjau nuo tiltuko netoli Rasų kapinių nušokti po traukiniu.
Kaip iškentėte tokį vyro pažeminimą?
Mane buvo užvaldęs laukinis pavydas. Nežmoniškai jo pavyduliaudavau. O išgydė ir mintis apie A.Kareninos likimą išsklaidė ne alkoholis, ne kita meilė, bet knygos. Jomis gydžiausi ne kartą.
Ar būtumėte galėjusi dėl mylimo vyro išskirti jo šeimą?
Visada laikiausi nuostatos, kad to niekada sau neleisiu, bet dėl manęs šeimą buvo palikęs tas avantiūristas, nuo kurio gaudavau į skudurus. Tačiau ir prieš mane, ir po manęs jis dar ne vieną moterį turėjo.
Ar jums, be tų idealų, kuriuos, vertinant vyrus, įskiepijo motina, svarbu būdavo aistra?
Aš jos neturėjau ir neturiu. To visą gyvenimą gailėjausi. Matyt, šiuo požiūriu esu „nedadaryta“. Normalu, kad moterims užeina vyro noras, bet aš to nesu patyrusi. Man svarbiau – koketuoti su vyrais, romantika, o ne vilioti į lovą ir kitą dieną nebeprisiminti arba tik porą dienų prisiminti to vyro vardą. Nesuvokiama, kaip šiais laikais keturiolikmetės gali gimdyti.
O kaipgi atėjo jūsų didžiausia gyvenimo meilė Jurgis, su kuriuo išgyvenote net keturiasdešimt trejus metus?
Susipažinome tuometinėje valstybinėje televizijoje. Jis dirbo operatoriumi, o aš – režisiere. Sėdėjau vakare savo kambarėlyje ir kažką rašiau. Kartkartėmis vis išgirsdavau, kad kažkas dunksi į langą. Maniau, kad į šviesą skrenda gegužiniai vabalai ir atsitrenkia į stiklus. Pasirodo, ne vabalai mane blaškė, o Jurgio mėtomi akmenukai. Jis tada jau nebegyveno su žmona ir buvo nusižiūrėjęs mane. Bet ne aš buvau skyrybų priežastis, nors tuo metu buvau laisva.
Bet juk šiais laikais jau tapo norma, kad vedę vyrai arba ištekėjusios moterys turi meilužius.
Niekada sau neleisdavau sėdėti ant dviejų kėdžių. Nė karto nesu patyrusi, ką reiškia, kai turi teisėtą vyrą, o šalia – dar kitas. Negalėdavau leisti sau meluoti, vaikščioti iš vienos lovos į kitą. Tai – ne man. Todėl tiek daug kartų ir buvau ištekėjusi.
Kas lėmė, kad su Jurgiu taip ilgai išgyvenote?
Tai, kad mes susitikome, laikau likimo ir gyvenimo dovana. Visada norėjau turėti vyrą, panašų į tėvą. Ir sulaukiau tokio. Jurgis, kaip ir mano tėvas, domėjosi viskuo – ir literatūra, ir istorija, puikiai išmanė kompiuterius ir visą kitą techniką. Taip pat, kaip ir tėvas, buvo gurmanas, puikiai gamino. Be to, Jurgis turėjo nuostabų humoro jausmą. Juokelius visada laidydavo lyg tarp kitko, lengvai ir grakščiai. Ko gero, jam nelabai patikdavo, kad įsmeigusi nosį į televizorių negaliu atsitraukti nuo kokio nors serialo, tai, kai baigiantis filmui pamatydavo titrus, klausdavo: „Kaip tau nenusibosta tie gyventojų surašymai?“ Gyvenimo paradoksas, kad Jurgis, gimęs „zemliankoje“ prie Sankt Peterburgo ir išgyvenęs tik todėl, kad jį išgydė vokietis gydytojas, sugebėjo taip išsilavinti, kad prilygo mano tėvui! Matyt, visų peterburgiečių dvasinis kodas buvo aukščiausios prabos. Po Jurgio mirties kokių tik knygų neaptikau namie... Garsiausių Rusijos istorikų veikalų, graikų filosofų, knygų apie įvairius geografijos dalykus, jis puikiai mokėjo vokiškai, jei reikėdavo, išversdavo ir angliškus tekstus. Mes su Jurgiu ne tik nė karto nebuvome susipykę, bet net balso vienas prieš kitą niekada nepakeldavome. Kai šventėme sidabrines vestuves, mano mama negalėjo atsistebėti: „Čia kažkas ne taip...“ Aš kartais „pasiplėšydavau“, o Jurgis stovėdavo ir šypsodavosi. Tai negi su siena kariausiu? Jo ramybė greitai ištirpindavo manyje visus pykčius. Ilgainiui mes su Jurgiu taip suaugome vienas į kitą, kad nė neprisimindavome, jog jis dešimčia metų už mane jaunesnis.
Ar Jurgis norėjo su jumis vaikų?
Jis su pirmąja žmona turėjo sūnų, norėjo vaiko ir su manimi, bet aš to išvengiau.
Kaip jums atrodo, ar yrančią šeimą gali išgelbėti vaiko gimimas?
Nemanau. Dar keisčiau man atrodo šių laikų mada, kai moterys siekia, kad vyrai dalyvautų gimdyme. Neva tai labai suriša. Nė velnio! Pirmiausia, gimdymas – mano galva, tik moterų reikalas. Jei vyras jame dalyvaus, kažin ar kai tas vaikas užaugs, pasitaikius kokiam sijonui nenubėgs paskui? Nesulaikys nei tai, kad matė vaiko gimimą.
Kaip išgyvenote Jurgio netektį ir ar nebandėte širdies žaizdų gydytis su kitu vyru?
Viena vertus, kam aš tokia sena reikalinga? Man senis irgi nereikalingas. Aš gi – ne Elizabeth Taylor, kad už manęs tekėtų koks jaunuolis. Kita vertus, niekas niekada negalėtų man atstoti Jurgio. Gyventi man padeda buvęs kolega operatorius Vygintas Grigonis ir jo šeima. Jeigu staiga nugriūčiau ir mirčiau, sutvarkyti visi dokumentiniai formalumai mane palaidoti. Grigoniams nekiltų jokių problemų. Kai prieš beveik šešerius metus balandžio 7 d. mirė Jurgis, V.Grigonis taip pat buvo šalia manęs ir padėjo viską sutvarkyti. Jurgiui mirus, neišliejau nė vienos ašaros, bet nuo tos akimirkos, kai parsivežiau urną su jo pelenais namo, apsiraminau. Dabar kartais net pasibaru su juo. Jurgiui iškeliavus Anapilin, pusantrų metų niekur iš namų nėjau. Gydžiausi tik knygomis. Nė „čerkutės“ neišgėriau. Bet per visus tuos metus kiekvieno mėnesio septintą dieną einu į cerkvę ir uždegu žvakutę. Cerkvėje randu ramybę. Jurgis buvo stačiatikis, o aš – evangelikė.
Tačiau šiemet į cerkvę nei sausio 7, nei vasario 7 d. nebuvau nuėjusi. Bijojau, nes buvo labai slidu. Jei susilaužyčiau ranką, velniai nematė, bet jei susilaužyčiau koją, juk tapčiau našta Grigoniams. Nenorėčiau. Todėl nuėjau į cerkvę vasario viduryje ir uždegiau žvakes už visas praleistas dienas.
Galina, tai kas gi ta meilė, be kurios mes negalime gyventi?
Man gražiausia – įsimylėjimas. Bet jo išsaugoti neįmanoma. Jis visada praeina. Aš įsimylėdavau kiekvieną rudenį. Jeigu tas įsimylėjimas iki rudens nepraeidavo, vadinasi – dar metams. Bet gyvendama su Jurgiu buvau šventai ištikima. Mūsų įsimylėjimas peraugo į meilę ir mes buvome lyg viena nedaloma visuma. Mano galva, meilė ateina tada, kai supranti, kad dėl mylimo žmogaus galėtum save paaukoti.
Bet šiais laikais aukotis nebemadinga ir net nesuprantama...
Taip, jau kiti laikai. Aukotis senamadiška. Užtat madinga moterims tą patį vakarą po pažinties plėšyti vyrams marškinius, kelnes ir tuoj pat griūti su jais į lovą. Žiūriu į tai nesipiktindama. Tokie jau laikai... Bet, mano galva, iki to marškinių plėšymo reikėtų delikačiau prieiti, turėtų būti bent kelių dienų įsimylėjimas. Kita vertus, matyt, šiandienius vyrų ir moterų santykius reikėtų vertinti ramiai. Juk ir anksčiau jaunimui tėvai atrodydavo atsilikę, o seneliai – kvaili. Taip yra, buvo ir bus. Tik dabar viena karta jau apeita, nes ir tėvai daugeliui jaunų žmonių jau – kvailiai.
