Septyniasdešimt penkerių metų sukaktį birželio pabaigoje atšventusi legendinė teatro ir kino aktorė Gražina Balandytė tvirtina, kad du svarbiausi dalykai jos gyvenime buvo ir liks tie patys – scena ir meilė.
Prisiminimai nuspalvina dabartį
– Gerbiama Gražina, su kokiomis mintimis sutikote tokį gražų jubiliejų?
– Esu jau saulėlydžio žmogus, nors širdyje jaučiuosi dar jauna. Kad jau saulėlydis, pajutau, kai prispaudė ligos, kai nebegalėjau dirbti ir teko palikti teatrą. Tik visiškai pasitraukusi nuo scenos supratau, kokį laimingą gyvenimą nugyvenau, kokią fantastišką profesiją turėjau. Kartais net aplanko mintis, kad tiktai skrajojau ir žaidžiau gyvenimą scenoje – nors visa tai dariau su didžiule meile. Užtat man labai svarbu tai, ką išgyvenau, išlaikyti prisiminimuose. Jei ne prisiminimai, mano gyvenimas būtų pilkas.
Vis dar graužiuosi, kad turėjau daug fantastiškų vaidmenų, kurių nesuvaidinau taip, kaip derėjo, o dabar, kai jau nieko nebegaliu pakeisti, analizuoju, kodėl man nepavyko. Prisimenu ir tuos vaidmenis, kuriuos kuriant tarsi kažkas nušvisdavo iš vidaus ir įvykdavo kažkoks stebuklas. Negaliu pamiršti Kenio Mijomoto ir Šichiro Fukazavo pjesės „Japonijos naktys“, kurioje man teko vaidinti japonę Orin. Režisierius japonas buvo labai užsiėmęs, o aš, niekada nebuvusi Japonijoje, nepažinojau jos kultūros, ir dar tas kalbos barjeras... Repetuojame, jaudinuosi, o režisierius nieko man nesako. Ir nežinau, kaip atsitiko, kad tiesiog intuityviai pajutau, kaip japonė turi judėti. Prisimenu, prieinu prie režisieriaus ir klausiu, kodėl jis tyli, o šis mane apkabino ir sako: „Jūs viską darote labai gerai. Jūs taip panaši į mano mamą. Ar buvote Japonijoje?“ Sakau: „Ne, niekada nesu buvusi.“ Va taip kažkas ir įvyksta: režisierius ištirpsta aktoriuje, o aktorius – režisieriuje. Scenografo, kostiumų dailininko, aktoriaus, apšvietėjų, kompozitoriaus kūryba sueina į vieną vienintelį tašką – sceną, ir įvyksta stebuklas.
Šiandien teatras pasikeitęs, bet priimu jį ir tokį. Vadinasi, šių dienų žmonėms tokio teatro reikia. Te Dievas padeda, tik man be galo gaila tų talentingų berniukų ir mergaičių, kurie priversti dirbti teatre už centus. Kupini iliuzijų jie renkasi šią šventą profesiją, ir kiek jiems paskui teks bėgioti po televizijas, kad pakliūtų į kokį serialą, kad kokiu nors būdu galėtų uždirbti varganus skatikus vien tam, kad prasimaitintų ir išmaitintų vaikus!
– Ar tada, kai žengėte kūrybos keliu, aktoriaus dalia buvo kitokia?
– Visą gyvenimą mes, aktoriai, gyvename nuo algos iki algos, ir jos vis pritrūksta. Todėl išmokau ir megzti, ir siūti. Pati pasisiūdavau suknelių – tiek ilgų, tiek trumpų, pati kūriau savo stilių. Gerai, kad tais laikais, kai dirbau teatre, buvo „Burda“, „Kobieta i žycie“, madų žurnalai. Visos aktorės darydavosi iškarpas ir siūdavosi drabužius. Tik gerokai vėliau, kai mane jau pradėjo kviesti filmuotis kine, televizijoje, kai šiek tiek praturtėjau, senąją siuvimo mašiną galėjau iškeisti į brangesnę ir tobulesnę. Dabar prasigyvenę žmonės keičia automobilius, o mes, moterys, keitėme siuvimo mašinas.
– Na, bet apie gražias moteris sakoma, kad ne drabužis jas puošia, o jos – drabužius.
– Niekada gyvenime nesijaučiau graži. Nieko ir nedariau dėl grožio – nevaikščiojau nei pas grožio specialistus, nei į masažų salonus. Tik dabar, kai jaunystė seniai prabėgo, žiūriu į senas nuotraukas ir kartais pagalvoju, kad gal buvau visai nieko... Visą gyvenimą buvau labai vaikiška. Man rodos, kad ir numirsiu vaiku. O teatre aš – nuo penkerių metų, kieme ir mokykloje nuo pat vaikystės buvau „garsi“, turbūt todėl niekada nežinojau, ką reiškia sirgti kažkokia žinomumo liga.
Vaikystės kiemo scena
– Buvote aktorė nuo mažumės?
– Jau kieme kūriau savo teatrą – ištraukusi iš spintos nukirpau ir pasitrumpinau mamos suknelę, o paskui ir visos mano draugės padarė tą patį su puošniausiomis mamų suknelėmis. Taip visą laiką kiemo vaikus išvesdavau iš kelio. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje Klaipėdoje, prieš kontrolinius įsigudrinau alpti – iš pradžių suvaidindavau nualpusią, o paskui taip įsigyvenau į šį vaidmenį, kad iš tiesų nualpdavau. Mane nešdavo į medicinos kabinetą, gaivindavo valerijono lašais. Aišku, greitai atsigaudavau, bet kontrolinis jau būdavo pasibaigęs.
Klaipėdoje atsidūrėme, kai mano šeima buvo priversta bėgti iš tėviškės, kad išvengtų tremties į Sibirą. Šviesaus atminimo tėvelis, kelių inžinierius, Klaipėdoje atstatinėjo po karo sugriautus tiltus, o mes, vaikai, labai mėgdavome, kaip patys sakydavome, „baraklinėti“ po tuos griuvėsius. Kartą taip „baraklinėdama“ radau Hitlerio portretą – mokiausi tada gal aštuntoje klasėje. Nusinešiau portretą į mokyklą ir, kai niekas nematė, nukabinau klasėje kabojusį Stalino atvaizdą, nukirpau ties ta vieta, kur baigiasi nosis, tada nukirpau ir dalį Hitlerio, uždėjau jam Stalino ūsus ir pakabinau taip „sutvarkytą“ portretą į vietą. Gal dvi dienas niekas nieko nepastebėjo, o kai pastebėjo, kilo baisus triukšmas. Aišku, visi suprato, kad tik aš tokį dalyką galėjau sugalvoti. Net du mėnesius nėjau į mokyklą, mama po to įvykio iš karto mane išvežė į Šilutę pas pažįstamus. Visa laimė, kad mokytojai buvo dar labiau išsigandę nei mano mama, tačiau jie buvo labai padorūs žmonės, todėl viskas tyliai nurimo.
Na, o paskui – teatras. Mane pastebėjo tuometinio Klaipėdos teatro dailininkas Romualdas Lukšas, kuris mokykloje mokė piešimo. Mano mokytojas, o jis buvo teatro režisieriaus Gyčio Lukšo tėvelis, paėmė mane už rankos ir nusivedė į teatrą.
– Tačiau scenoje jau turėjote būti vaidinusi, nes užsiminėte, kad teatre esate nuo penkerių metų.
– Prieš apsistodami Klaipėdoje mano tėvai kurį laiką slapstėsi Telšiuose, gyvenome vieno kambario bute netoli kultūros namų. Šalia gyveno ir Telšių dramos teatro režisierius Romualdas Juknevičius. Man buvo penkeri, kai jis statė „Atžalyną“, bet susirgo ten vaidinti turėjusi mergaitė. Režisierius pakvietė mane. Prisimenu, kad reikėjo scenoje nuskinti gėlę ir įteikti pagrindiniam herojui pačioje spektaklio pabaigoje už tai, kad jis neapsivogė, o buvo geras berniukas. Štai taip viskas ir prasidėjo žaidimu. Gal dėl to teatrą priėmiau kaip nuostabų žaidimą, o paskui dėl jo visas mano gyvenimas tapo gražia pasaka.
– Dizaineris Juozas Statkevičius jus palygino su visų laikų moters grožio ir seksualumo simboliu aktore Marilyn Monroe. Sakote, kad niekada nesijautėte gražuolė, o ar yra kas jus jaunystėje pavadinęs seksualia, kaip įprasta vadinti gražias aktores šiandien?
– Jei kas nors man tai ir sakydavo, visada jausdavausi nepatogiai. Tačiau dabar jau nebesuprantu šio žodžio reikšmės, nes jis taip dažnai ir ne pagal prasmę kabinamas. Man iki šiol neaišku, ką reiškia „seksuali mama“, o juk taip sakoma. Jei moteris su kūdikiu ant rankų, ar tokiame vaizdinyje dominuoja seksualumas? Kartais net pagalvoju, ar visi tapo nenormalūs, ar impotentai, kad be šitų dirgiklių niekas nebevyksta. Seksualumas arba yra, arba jo nėra, o kuo jis daugiau pabrėžiamas, tuo labiau imi abejoti. Visai kaip su vyrais – visada įtariai žiūrėdavau į vyrus, kurie girdavosi pasiekimais ir pasisekimais tarp moterų. Mano manymu, už tokių dalykų paprastai slepiasi arba potencijos problemos, arba tas vyras yra tiesiog „narcizas“. Manau, kad tai iš užsienio atėjusi mada. Po truputį einame visiško persisotinimo link, viskas darosi nebeįdomu. Televizijoje – vaškinės mergaitės, o ir su vyrais negerai, jeigu jie žiūri į nulipdytas moteris. Tačiau tai jau ne mano problemos. Mano problema šiandien tokia: man gėda būti senai.
Gėda būti senai ir norėti gyventi
– Kodėl taip sakote? Juk Lietuvoje esate mylima ir gerbiama.
– Kalbu ne tik apie save, o apie visus savo amžiaus žmones. Šiandien didžiulė gėda būti senam. Todėl man gėda eiti pas gydytoją, kad nepagalvotų, jog dar noriu gyventi. Viena žinoma ir gerbiama socialinių mokslų daktarė nuolat kalba, kaip pensininkai gerai gyvena, kokie jie turtingi, net namus pasistatę, sako: „Jie turi iš ko gyventi.“ Atėmė pensijas, norėtų dar ir namus atimti? Baisu, kas vyksta mūsų Lietuvoje. Gobšumas žudo valdžią ir žmones. Manau, dar negreitai kažkas keisis, nors iš pradžių visi vylėmės ir tikėjome, kad gyvensime kitaip – gražiau, geriau, švariau. Tik visai neseniai supratau, kad turi ateiti nauja karta, tik tada galbūt bus kokių nors permainų. Kai švarus vanduo tris kartus nuplaus visą šitą mėšlą, tik tada žmogus atsigaus ir sugrįš prie tikrųjų vertybių.
– O kokios vertybės jums buvo ir yra svarbiausios?
– Meilė. Tai vienintelis dalykas, iš kurio viskas išplaukia, išsilieja, išauga. Pasakysiu visai paprastą, gal net juokingą pavyzdį. Aktorė Doloresa Kazragyte, mano kaimynė, kartą mane pakvietė į savo sodybą prie Molėtų. Vaikštinėdama prie ežero pamačiau į vandenį įkritusį laumžirgį, žiūriu – skęsta. Atsiklaupiau ant lieptelio ir bandau jam padėti, ištraukti su šapu. Priėjo Doloresa, suklaupėme abi ant lieptelio ir gename bangeles tam laumžirgiui pagelbėti. Pro šalį ėjusieji klausia: „Ką jūs čia veikiate?“ Sakome: „Laumžirgį gelbėjame, nes sparneliai sušlapę, negali pakilti.“ Pasižiūrėjo į mus kaip į beprotes... Na, bet jei jau turi nuo pat mažumės įprotį padėti, tai visada padėsi, kad ir kam prireiktų pagalbos. Mama mums su broliu sakydavo: „Vaikai, kiekvieną dieną padarykite nors po vieną gerą darbą.“ Man tie žodžiai įstrigo visam gyvenimui, tad ir šiandien negaliu atsakyti jokiam žmogui, negaliu nusisukti.
– Jums pačiai meilės per gyvenimą turbūt netrūko. Juk visada šalia buvo mylintis vyras. Ar mokėjote tą meilę vertinti?
– Buvau mylima ir pati stengiausi dėl meilės. Dabar, jei ką nors padarau ne taip, iš karto atsiprašau. Man labai sunku, tiesiog susergu, jei matau, kad kas nors manęs nekenčia. Pasitaikydavo, kad kažkam nepatikdavau, o aš tada aiškindavausi, ką pati padariau ne taip. Aišku, nesu šimtas dolerių, nereikia norėti, kad visi mane mylėtų, bet geri santykiai man labai svarbūs. Ne kad mane ant rankų nešiotų ar sakytų komplimentus, bet kad būtų normalus, nesaldus bendravimas.
– O kas jums šiuo metu teikia daugiausia džiaugsmo?
– Džiaugiuosi, kad užauginau brolio dukrą. Ji turi du nuostabius berniukus: vienam – 25-eri, kitam – 20. Aš neturiu vaikų, bet per Motinos dieną gavau brolio dukros sveikinimą iš Vokietijos, kur ji dabar gyvena. Jos vaikai mane vadina močiute. Labai juos myliu, o ir pati jaučiu didžiulę jų meilę ir šilumą.
Vis dėlto didžiausia laimė, kad turiu nuostabų vyrą. Sako, kai žmonos serga, vyrai jas palieka, o aš beveik visą gyvenimą sergu. Nesiskundžiu, stengiuosi slėpti savo ligas, bet ne visada nuslėpsi. Ir turbūt tik toks vyras, kaip mano, galėjo su manimi nugyventi tiek metų. Jis be galo manimi rūpinasi. Niekada nepamiršta paklausti, kaip jaučiuosi, kaip miegojau, net iš darbo paskambina pasiteirauti, ar viskas gerai, o kai guliu ligoninėje, keturis ar penkis kartus per dieną atbėga aplankyti. Bet kai jaučiuosi gerai, tada jis lipa man ant galvos. Tada jo valdžia: kritikuoja, reguliuoja mano laiką ir gyvenimą, varo pasivaikščioti... Visą vasarą praleidžiu Palangoje, atrodo, galėčiau bent ten pagyventi kaip noriu, bet ne – vyras klausinėja mano draugių, ką darau, kada keliuosi, kada gulu, kiek laiko praleidžiu prie jūros. Vaivutė (Vaiva Mainelytė – aut. past.), kuri dažniausiai būna su manimi, išmoko meluoti net nemirktelėdama: „Buvome prie jūros, ilgiausiai vaikščiojome“... Ką gi. Melas – nuostabus dalykas, tik meluoti reikia gražiai, kad kitam žmogui dėl to būtų smagu.
Elvyra Žvirblienė
