Po poros savaičių prasidės ryškiausiu lietuvišku dokumentinių filmų festivaliu vadinamas „Ad Hoc: Nepatogus kinas“. Kaip ir kasmet festivalio organizatoriai žada įvairialypę programą, kurioje bus nagrinėjamos aktualios socialinės ir politinės temos. Organizatorių teigimu, šiais metais festivalio likimas buvo „pakibęs ant plauko“, kadangi balandžio mėnesį fondas dar buvo visiškai tuščias. Vildamiesi sulaukti ilgalaikės paramos iš rėmėjų „Nepatogaus kino“ rengėjai apgalvojo ir kitas galimybes, todėl šiais metais žiūrovų bus prašoma aukoti.
Lietuvos žmogaus teisių centro ir „Nepatogaus kino“ direktorius Gediminas Andriukaitis klausiamas apie tai, ar per penkeris metus jų organizuojamas festivalis sulaukė analogų, sakė, kad tai unikalus renginys. „Tai dokumentinių filmų festivalis, o tokių šalyje nėra daug. Savo dydžiu nepatogus kinas visgi išsiskiria kaip didžiausias iš jų, o kaip socialinę vertę turintis projektas jis yra unikalus Baltijos šalyse... turbūt ir Šiaurės šalyse“, ‒ kalbėjo jis.
Galbūt galite trumpai nupasakoti festivalio idėją ir ištakas. Kaip Jums sekėsi ankstesniais metais?
„Nepagotus kinas“ vyksta nuo 2007 m. taigi šiais metais bus jau penktasis festivalis. Per paskutinius trejus metus, kasmet ateidavo virš 12 tūkst. žiūrovų, tai yra pakankamai geras rezultatas dokumentinių filmų festivaliui. Seansai yra nemokami, tiesa, šiais metais mes skatinsime žiūrovus mums aukoti. Kino teatruose įėjimas kainuos 1 centą, o kiek jau pats žmogus nuspręs paaukoti – tiek ir paaukos, bet turės bent vienu centų prisidėti prie festivalio.
Žiūrovai (2008 m.) (nuotr. Organizatorių)
O šiaip mes stengiamės, kad festivalis būtų prieinamas visiems, nes jis siekia socialinių tikslų ‒ programa sudaryta taip, kad būtų keliami žmogaus teisių, aplinkosaugos ir kiti svarbūs klausimai. Festivalis nuo pat pradžių neapsiribojo vien tik Vilniumi, rodėme ir Kaune, ir Klaipėdoje, šiais metais taip pat rodysime Utenoje, Alytuje, Šiauliuose, Ukmergėje. Pagrindinis renginys vyksta Vilniuje ‒ čia suvažiuoja visi režisieriai, parodoma programa, o po to dalis programos keliauja į kitus miestus.
Kiek sudėtingiau yra organizuoti nekomercinio pobūdžio renginį?
Labai sunku, nes projektas vistiek reikalauja daug kaštų: filmų atvežimas, kino salių nuomos, lizenzijų mokesčiai ‒ visam tam reikalinti dideli pinigai. Nepaisant to, kad filmus rodome nemokamai, už nemažą dalį filmų vistiek tenka mokėti jų platintojams. Kadangi tai socialinis projektas nuolaidas mes daug kur gauname, bet lėšų vis tien reikia daug, o kiekvienais metais surinkti tuos kaštus – labai sudėtinga.
Kai festivalis baigiasi, jis nieko neuždirba, savo fondo neturi, taigi tenka startuoti nuo nulio, vėl rinkti lėšas, kad vėl būtų įmanoma viską organizuoti. Šiais metais mes esame labai dėkingi Kultūros rėmimo fondui, Užsienio reikalų ministerijai, kurių dėka galime parodyti postsovietinės erdvės programą ir atskirą Afganistano filmų programą. Taip pat mus remia daug ambasadų, tiesa, jos finansuoja konkrečius filmus arba kurio nors režisieriaus atvykimą.
Kaip tarp svarbiausių akcentų šiais metais atsirado postsovietinė tematika?
Viena vertus, šiais metais yra tikrai nemažai gerų postsovietinės erdvės filmų, taip pat ir lietuvių režisierių – rodysime „Barzakh“ apie Čečėniją. Džiugu, kad Užsienio reikalų ministerija įvertino projekto sėkmę, pastebėjo tai, kad jis pasiekė daug žmonių, tokiu būdu mes informuojame visuomenę apie tai, kas vyksta postsovietinėje erdvėje. Tiesiog sėkmingai susidėliojo aplinkybės.
Kokias dar temas išskirsite šiais metais?
Jų bus aštuonios – tai jau minėta postsovietinė panorama, atskira tema apie korupciją, speciali tema moterų teisių klausimams, kurioje didelis dėmesys bus skiriamas smurtui šeimoje. Plati programa bus skirta tradicinėms mūsų temoms – įvairovei, nediskriminavimui, lygioms galimybėms. Šiais metais tikra naujiena bus Lotynų Amerikai skirtų filmų retrospektyva.
Taip pat jau minėta programa „Afganistanas šiandien“. Jau trečius metus bus rodoma ir aplinkosauginių filmų arba žalioji programa, kadangi ji susijusi su energetika, filmai bus rodomi ne tik kine, bet ir Energetikos ir technikos muziejuje. Ten taip pat rengsime diskusią apie radioaktyvias atliekas. Kadangi Lietuvoje ir visame mūsų regione dabar vyksta dikusijos apie naujų atominių elektrinių statybą, pagalvojome, kad esant tokiam kontekstui reikia apie tai pakalbėti.
Taigi edukacinė programos dalis neapsiriboja vien kino seansais?
Filmai yra tik dalis programos, kita svarbi jos dalis – susitikimai su režisieriais. Visada sengiamės, kad kuo daugiau daugiau svečių atvažiuotų, nes po filmo peržiūros žiūrovai gali tiesiogiai bendrauti su tuo žmogumi, kuris kūrė filmą, jis daugiau papasakoja apie problemas apie pačią juostą, o tai labai pagilina tą poveikį.
Diskusija apie lyčių lygybę (2010 m.) (nuotr. Organizatorių)
Taip pat organizuojamos diskusijos, kuriose visuomet yra jos vedėjas ir trys arba keturi kalbėtojai. Kaip jau minėjau šiais metais, mes organizuosime diskusiją apie radioaktyvias atliekas, taip pat apie spaudos ir saviraiškos laisvę Baltarusijoje, smurtą šeimoje, prekybą žmonėmis. Dar viena diskusiją planuojame surengti su Kubos disidentais. Taip pat rengsime diskusiją apie tos pačios lyties asmenų partnerystę, apie tokios partnerystės teisinį reguliavimą Lietuvoje.
Kokie svarbiausi filmų atrankos kriterijai?
Atrankos procesas yra labai ilgas ir naujai programai jis prasidės turbūt dar nesibaigus šių metų festivaliui. Daug kas, ką pasižiūrime mums ir nepatinka, aišku, kalbame tik apie dokumentinius filmus, tačiau jų taip pat netrūksta. Mes važiuojame į kitus festivalius, prašome, kad mums filmus siųstų, kuomet jau vykdome atranką. Visų pirma, svarbiausia yra rasti gerą balansą tarp meninės vertės ir tos socialinės žinutės, kurią filmas perneša.
Geriausia, kai šie du dalykai puikiai dera tarpusavyje, bet kartais renkiesi filmą, kuris yra meniškesnis, o atskleidžiamas žmogaus teisių aspektas – silpnesnis. Kartais tenka daryti kompromisus, o kartais imti mažiau menišką, tačiau labai aktualią temą nagrinėjantį filmą. Visuomet stengiamės subalansuoti programą taip, kad ji būtų įvairiapusė ‒ ir meniška, ir nešanti žinią.
Kinas plačiajai auditorijai yra paveiki priemonė. Turbūt nuo tos minties prasidėjo ir „Nepatogaus kino“ festivalis?
Mes kaip švietimu apie žmogaus teises užsiimanti organizacija ieškojome formų, kurios būtų įdomios, ypatingai jaunimui. Na, kiek žmonių galima pasikviesti į seminarą apie benamius kur nors Nikaragvoje arba padėtį Ukrainoje? O pats festivalis sukuria gerą atmosferą ‒ žmonės eina į kiną ir kinas gali daugiau pasakyti nei paskaitos, seminarai ar straipsniai. Visos rodomas istorijos yra tikros, jos išties paveikios ir manome, kad būtent tai – stiprioji šio projekto pusė.
Ar sudarinėdami programas stengiatės įtraukti daugiau lietuvių autorių darbų?
Mes visą laiką norime, kad festivalyje būtų rodomi lietuvių kūrėjų darbai, bet socialinė dokumentika šalies kino kūrėjų gretose aktualesnė pasidarė tik pastaraisiais metais. Šiais metais rodysime net tris lietuvių režisierių darbus – tai Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“, Evaldo Janco „Laisvę kurti“ ir Tomo Bručo „Čeburekų pardavėjus“. Noras, kad lietuviški dokumentiniai filmai būtų rodomi visuomet didelis, tačiau ne kiekvienais metais atsiranda pačių filmų. Jei tik atsiranda naujos lietuviškos dokumentikos, mes ją stengiamės rodyti.
Režisierius Frederik Gertten (2010 m.) (nuotr. Organizatorių)
Ar nepasitaikė atvejų, kuomet privatūs asmenys ar kokios nors interesų grupės priešintųsi vieno ar kito filmo rodymui festivalyje?
Keletą kartų mažesniuose miestuose kilo kino salės administracijos nepasitenkinimas keletu filmų. Jie pageidavo, kad mes tų filmų nerodytume. Tai buvo susiję su lytinės orientacijos klausimais, nes ta tema labai jautri, o homoseksualumas apskritai – didžiulė tabu tema. Bet mes, aišku, nesutikome, nes arba mūsų projektas, kuris nebijo kalbėti ir aštriomis temomis yra priimamas visas arba nepriimamas. Tiesa, tokie atvejai nedažni – kol kas jų pasitaikė vos vienas kitas.
Kaip vertinate Lietuvos publiką?
Labai džiaugiamės, kad į seansus ateina labai daug žmonių, o dar smagiau, kad jie labai įvairūs. Gali atrodyti, kad pagrinde tai yra jaunimas, kadangi jie turi daugiausiai laiko, tačiau būna seansų, į kuriuos ssirenka ir daug vyresnė publika, priklauso nuo filmo. Pavyzdžiui, prieš keletą metų rodėme filmą apie Andrėjų Sacharovą, tai buvo susirinkusi išties solidi publika. Pas mus atvykę režisieriai labai nustenba kino salėse matydami labai jauną auditoriją.
Režisierius Luca Ragazzi (2009 m.) (nuotr. Organizatorių)
Kokie Jūsų lūkesčiai šiais metais?
Nežinau, šie metai buvo labai sunkūs. Faktiškai, balandžio mėnesį dar neturėjome nei cento, todėl netgi nežinojome, ar tęsime projektą, nepaisant to, kad darome tai jau penkerius metus. Tikiuosi, kad kitiems metams galbūt pavyks užsitikrinti ilgalaikę paramą, vertinimą, kad jis toliau galės gyvuoti.
Juolabiau, kad mes vyksdome ne tik šį projektą, bet šiais metais pradėjome organizuoti diskusijų klubą, kuriame kartą per mėnesį rodome filmą ir kalbame. „Nepatogus kinas“ pamažu auga į edukacinį projektą, kuris vyktų visus metus. Norisi, kad jis „apaugtų“ daugiau veiklų, daugiau susitikimų.
