G. Kudaba tv3.lt papasakojo apie savo meilę fotografijai bei atskleidė, kodėl anksčiau darbų gerbėjai nesulaukė tiek parodų.
Fotografija jūsų gyvenime atsirado labai anksti, tačiau parodų padažnėjo tik dabar. Kodėl taip nutiko?
Mano tėvas – Česlovas Kudaba – žymus geografas, keliautojas, kuris mane imdavo kartu į savo keliones. Jau tada turėjau fotoaparatą, bet ir anksčiau pats dalyvaudavau, kai tėtis ryškindavo juostas. Ta fotografija mane lydi nuo vaikystės, tačiau studijuojant žurnalistiką suviliojo vaizdo įrašai.
Kiek vėliau patyriau nugaros traumą, negalėjau nešioti didelių svorių, fotoaparatų, stovų, tiesiog skaudėjo ją, o alkis fotografijai tik augo, augo ir augo... Viskas pasikeitė prieš 1,5 metų – atradau kineziterapeutę, su kuria pradėjau sportuoti ir dabar įvyko renesansas – nešioju 9 kilogramų kuprinę ir vargo nematau. Būtent dėl to ir padažnėjo parodų. Anksčiau išeini su fotoaparatu, pritūpi, suskausta nugarą, dingsta nuotrauka ir nieko nepadarai. Aišku, techninė sritis šiek tiek pasikeitė, buvo atradimų ir man, jų randu vis dar, bet viskas taip pat.
Gintarai, kokios sąsajos tarp jūsų nuotraukų ir jų pavadinimų?
Pavadinimai yra simboliniai, sąlyginiai. Darbai tam ir skirti, kad žmonės galėtų fantazuoti, susikurti savo mintis. Mane kritikuoja, kad mano pavadinimai yra per daug konkretūs, bet jie sukuria naują erdvę tarp vaizdo ir teksto. Aš mėgstu, kai tekstas bendrauja su vaizdu. Nuotrauka tuo ir skiriasi nuo televizijos siužeto, ką dirbu diena iš dienos, kai pasakojama konkreti istorija, o čia – sentencijos, laisvė interpretacijoms.
Aišku, aš turiu labai aiškią ir konkrečią savo idėją vienu ar kitu atveju, bet labai džiaugiuosi, kad tokiuose darbuose lieka erdvės ir žmogaus interpretacijoms. Tada tie darbai kuria dar vienas, naujas fantazijas – žmonių širdyse ir galvose. Manau, kad tai man yra didžioji vertybė. Jei aš ateinu į parodą ar klausausi muzikos, man nėra svarbu, kad konkrečiai autorius norėjo pasakyti, ką jis galvojo.
Kiekviena nuotrauka pasakoja vis kitą istoriją. Ar galite kokią nors papasakoti?
Turiu nuotrauką, pavadinimu „Prisiminimai“. Keliavau Alpėse, priėjau prie suoliuko, o ant jo stovėjo nuskinta gėlė. Suoliukas buvo labai gražus, saulės nukaitintas, nusprendžiau prisėsti ant jo. Nufotografavau kompoziciją, kurioje matėsi mano kūno kampas, suolelis ir ta gėlė, kuri dar yra gyva, nes ją kažkas nuskynė, bet ji niekada neatgims. Kaip ir žmonės, prisiminimai. Mes jų turime galybę – apie anapilin išėjusį žmogų, meilę... Tą prisiminimą, kaip gėlę, galime pamerkti į vazą ir ji šiek tiek ilgiau gyvens. Ji yra kito pasaulio pakeleivė čia. Tikrai nėra svarbu, ką aš tuo metu įsivaizdavau, bet norisi, kad žmogus tą pačią nuotraukos šaknį suprastų. Jei kažką pamatę gyvenime imam svajoti, man tai yra labai gražu.
Ar ir dabar kasdien keliaujate su fotoaparatu rankose iš taško A į tašką B?
Fotoaparatą stengiuosi turėti visada, aišku, jei žinau, kad įtemptai dirbsiu, tai nesivežu, bet kelionėse – visada. Graikijoje buvau vienas, išsinuomojau mašiną ir keliavau po salą. Tada pajunti labai gerą nuotaiką, pamatai vaizdą, jei netinkama šviesa – pasižymi žemėlapyje ir atvažiuoji kitą dieną. Aišku, Audrei taip keliauti būtų labai sunku, nes reikia grįžti paryčiais dėl nuotraukos, todėl keliauju vienas...
Į vieną vietą pernai grįžau tris kartus – pamačiau, kad negera šviesa, vakare bandžiau – nepataikiau, tada išsinuomojau netoli viešbutį ir ryte nuvažiavau, suslėpiau blykstes, ir viskas gavosi. Labai malonus užsiėmimas, kuris išprovokuoja pamatyti daugelį dalykų – norisi nueiti, užlipti už kampo, kur nors kitur.
Kartais net laukdamas kadro pamatai kažką netikėto – pamenu, viena skulptūra, kur nuogas angelas laiko savo sparną, išprovokavo mane praleisti kelias valandas. Aš įsitaisiau jam už nugaros ir laukiau praeivių reakcijų – buvo labai karšta, bet po valandos sulaukiau poros moterų, kurios taip žiūrėjo į skulptūrą... Aš mačiau jų veidus, viena labai nustebusi buvo. Kartais ilgai būdamas pajunti, kokia nuotaika, koks karštis, kvapas, man smagus toks nuotraukų darymas.
Jūsų meilėje su Audre taip pat neatsiejama fotografija – jūs fotografavote ją dar studijų laikais, slapta ryškindavote jos nuotraukas ir jai dovanodavote... Ar ir dabar Audrė tampa jūsų modeliu?
Fotografuoju Audrę, bet man būna skirtingos nuotaikos... Kaip ir bet kuris darbas, fotografija reikalauja įsijautimo. Jei pasirenki temą, ieškai kažko pagal ją, tada labai sunku staigiai persijungti ir padaryti portretą. Sudėtinga, bet stengiuosi nesimėtyti, būti vienoje nuotaikoje. Aišku, kartu keliaujant gi aš nefotografuoju visą laiką gamtos. Būna – temą atidedu į šalį, fotografuoju Audrę.
Ką manote apie naują madą viską fotografuoti tik telefonu?
Visiems mums po saule užtenka vietos per akis, nemanau, kad skirtumas yra, ar telefonu, ar fotoaparatu. Aišku, jei tai yra kelionės įspūdžiai ar pirmu numeriu prie nuotraukos žaidžia tekstas, tikrai nereikia penkių objektyvų, blyksčių. Žmogus ras kitų programėlių, kaip greitai pagražinti tas nuotraukas. Bet, jei norima ryškinti, tai kokybės reikia. Tada labai greitai suprastumėt, kuo skiriasi telefonas nuo fotoaparato. Nebebus to gylio, tos kokybės.
Tiesa, feisbukas nesuteikia metadatos informacijos. Faktas, kad fotografui yra įdomu pamatyti metadatą – koks fotoaparatas, kokia blykstė, šviesos jautrumas, diafragma... Man įdomu sužinoti, ką naudojo, kaip nufotografavo, kaip kokybiškai jam gavosi, bet telefonai šios galimybės nesuteikia. Man, kaip fotografui, tokie dalykai labai įdomūs.
Fotografija – ne vienintelis jūsų pomėgis... Namuose taip pat turbūt stovi ne vienas šimtas vinilinių plokštelių, tiesa?
Aš šitoje vietoje būsiu konservatorius – mėgstu tradicinę fotografija, bet taip pat klausausi ir vinilų, turiu du patefonus. Vienas vienoje erdvėje, kitas – kitoje. Vinilų turiu apie 1500... Tiksliau labai sunkiai pasakyčiau, bet turiu grupes, kurių laukiu, gaudau naujienas. Man labiau patinka klausyti dėl nuotaikos – viena grupė išleido albumą, taip jo laukiau, bet nusprendžiau neklausyti, taupiau. Sulaukiau laiko, kada galėčiau kirsti debesis su savo lėktuvėliu. Susidėliojau skrydžio maršrutą, pasileidau muziką tarp debesų ir visa tai man taip įsirašė į smegenis, kad dar dabar atgaminu, kur kurią dainą klausiau.
