Dviejų Muzikos ir teatro akademijos būsimųjų magistrančių Agnietės Ivanauskaitės ir Jekaterinos Pranevič duetas, kuriam akompanuoja dar trys muzikantai, šalies muzikos lauke yra išskirtinis projektas, neturintis analogų.
„Mūsų kūryba kitokia jau vien tuo, nes normalūs žmonės turbūt nekuria dviese, su moteriškom emocijom ir juokeliais. Mes skirtingos, bet veikiame kaip viena. Mums netgi tuo pačiu metu kinta nuotaikos ir krinta svoris...“ – pristato savo grupę fleitininkė Agnietė.
Dvi viename grojime...
Ji su Jekaterina kartu tapo neatsiejamomis scenos partnerėmis būdamos viena į kita nepanašios charakteriais, bet rado kažką bendra savo pasaulėjautoje. Iš to subtilaus skirtingumo bei sykiu savitarpio sutarimo ir prasidėjo grupės kūrybinis kelias. Atlikėjos aiškiai skirtingos netgi išvaizda – Jekaterina šviesiaplaukė mėlynų akių, o Agnietė – tamsiaakė rudaplaukė.
„Dauguma džiazo genijų pasaulyje yra vyrai, o mes ateiname kaip bobos ir šnekame, kaip kursime. Susipykstame. Kažkuriai kyla idėja, kažkuri ilsisi, o tuomet kyla kūrybinė audra ir įnirtingai imame rašyti muziką, ieškome akordų, galvojame apie aranžuotę: sakykime, aš niūniuoju, o Agnietė užrašo natomis, ir kiekvieną kartą šis procesas kitoks. Ir viena kitos neužgožiame“ – įsileidžia į kūrybinę virtuvę vokalistė.
Jiedvi pastebi, kad jeigu Lietuvos scenoje pasirodo duetų – tai arba dviejų grojikų, arba dviejų dainininkų. „Būna – harmoninis ir melodinis instrumentai. Arba saksofonas ir trimitas, – kalba Agnietė. – Tačiau ir tokiu atveju vienas žmogus parašo kūrinį, o tik groja dviese. Kad žmonės dar kartu ir kurtų, neteko girdėti.“
...ir jų duetas penketuke
Savo kūryboje muzikantės reflektuoja šiuolaikines realijas ir asmeninius išgyvenimus, o neįprastam, alternatyviam, nekasdieniam skambesiui išgauti naudoja konservatyvią muzikinę amuniciją. Jos improvizuoja sintetindamos žanrus nuo džiazo iki repo, o kūrybinį polėkį randa jautrume iki kontrastuose.
Kuria stichiškai, chaotiškai, improvizuodamos, bet visuomet būdamos tik draugėje. Antai susėdusios žaismingai fechtuojasi įsivaizduojamais kardais, ir pagautos įkvėpimo, išsyk puola tą kardų žvangesį užrašyti natomis.
„Tai jūs duetas?“, – klausiu.
„Mes kvintetas“, – patikslina Agnietė.
„Duetas kvintete“, – perskaičiuoja Jekaterina.
„Nors norėjome dviese groti, pameni?“ – klausia Agnietė partnerės. – Nuėjome į tokį koncertą, – atsimena ir tęsia ji, – kur grojo klarnetas ir vokalas. Jie mus sužavėjo ir mes pagalvojome: irgi būsime tokios.“
„Ne! – čia pat įsiterpia Jekaterina. – Jie buvo tragiški – mes norėjome padaryti geriau.“
„Mums patiko“, – prieštarauja Agnietė.
„Patiko?“
„Kažkas tikrai labai patiko, kažkas buvo tragiška“, – gaivina atsiminimus Agnietė.
„Patiko idėja, kad dviese“, – sutinka ir Jekaterina.
„Kad groja melodinis instrumentas ir vokalas, be grupės“, – papildo Agnietė.
Taip gimė judviejų duetas. Nors grupės branduolį sudaro vokalistė ir fleitininkė, joms dar talkininkauja trys Lietuvos džiazo meistrai: akordeonistas Andrius Balachovičius, kontrabosininkas Vytis Nevinskas, būgnininkas Aleksandras Kazakevičius.
„Pirmas koncertas suteikė vilčių, kad galime gerai skambėti, ir būtent su šiais žmonėmis, su jų užnugariu. Tiesa, jiems su mumis susitikti kaskart būna šokas, nes būna pamiršę, kas mes per vienos“, – šypsosi Jekaterina.
Moteriška, darkart moteriška
Merginos turi mėgstamų šalies atlikėjų ir kolektyvų, bet nė su vienu nesitapatina, nekopijuoja – pačios pila naują vagą ir ja eina. „Lietuvoje fleita džiazą nedaug kas negroja – tai nauja niša. Bet mūsų muzika nėra visiškai nesuprantama – juk koncerte dainų klausėsi ir tėvai“, – juokiasi Agnietė, netrukus įgysianti pirmąjį fleitos grojimo magistro laipsnį šalyje.
Kad ir kaip būtų, „JazzPinkJan“ muzika skirta ne televizijai, o labiau festivaliams, ypač alternatyviems. Lietuvoje joms artimas atrodo nebent saksofono virtuozas Liudas Mockūnas. „Jis mums kaip mokytojas, autoritetas, kaip asmenybė, – sako Agnietė. – Tiesa, jis ir iš tikro yra mano dėstytojas – moko improvizacijos.“
Grupės pavadinimo vienas sandas „pink“ („rožinis“) radosi iš merginų mėgstamų muzikantų, bet ne atlikėjos „Pink“ ir net ne „Pink Floyd“, o nuo mažiau plačiajai visuomenei žinomos lenkų džiazo grupės „Pink Freud“.
„Mūsų muzika moteriška ir kuriama moterų, tai „pink“, kaip rožinė spalva, bus moteriškas pradas, o „jan“ – vyriškas“, – apibūdina Jekaterina.
Ji priduria, kad dainose žodžių nedaug, mat daugumoje kūrinių vokalistės balsas veikia kaip lygiavertis instrumentas fleitai.
„Jeigu ir yra žodžių, tai jie turi savo prasmę – tai asociacijos, kilusios iš išgyvenimų, – sako vokalistė. – Kūrinys „Sinbado žmona“ yra tarytum moters rauda dėl į jūrą išvykusio vyro. Kita daina „Web Diva“ pasakoja apie moterį, internete ieškančią vyro. Ji rašo profilio prezentaciją, o aš dainuodama tarytum pašiepiu jos pažinčių svetainėje pateiktą informaciją.“
Kol kas didžiausias grupės pasiekimas – vienas išbaigtas koncertas su trim minėtais instrumentalistais, mat šie užsiėmę kitais darbais ir su merginomis dirbti ne visada randa laiko. Jekaterina ir Agnietė sako nelįsiančios į populiariąją sceną ar juolab talentų televiziją, bet pamažu ruošiasi būsimiems muzikos festivaliams ir – galimas daiktas – pirmajam studijiniam „JazzPinkJan“ albumui, nes sukurtų ir įrašytų dainų tokiam įrašyti jau užtenka.
