Jų pavardė – Požela.
Jų gyvenime viskas labai logiška. Jie net profesijas renkasi pagal kažkokius nerašytus dėsnius. Sovietiniais laikais – fizikai, posovietiniais – revoliucionieriai profesionalai.
Jų net vardai dėsningi.
Tėvas Karolis. Revoliucionierius profesionalas. Sušaudytas 1926 m. kartu su kitais trimis komunistais. Yra duomenų, kad sušaudymą Smetonos režimas suderino su Stalino režimu. O gal net atvirkščiai... Kada istorikai išsiaiškins. Dabar tokie aiškinimai nėra „madingi“. O mūsų istorikai itin laikosi madų. Palauksime, kol mados istorikų bendruomenėje pasikeis. Bet būtų išvis geriausia, jeigu jie taptų tik istorikai.
Sūnus Juras. Fizikas, profesorius, akademikas, buvęs ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas.
Anūkas Karolis. Fizikas. Mokslų daktaras.
Proanūkis Juras. Žurnalistas, bet jau revoliucionierius. Bent jau taip linkęs manyti jo senelis akademikas, su kuriuo ir kalbamės apie dvasines permainas, įvykusias mumyse ano tūkstantmečio paskutinįjį dešimtmetį ir šio tūkstantmečio pradžioje.
– Gerbiamasis akademike. Visai atsitiktinai „Respublikos“ pastarųjų ketvirtadienio pokalbių herojai buvo fizikai: jaunas studentas Vytautas Matulevičius, Mokslų akademijos prezidentas Rokus Rudzikas, profesorius Aloyzas Sakalas. Šiandien – jūs. Su visais apie fiziką beveik nešnekėjome. Gal su vienu kitu. Ir tai tik vos vos. Apie fiziką šnekėtis rimtai aš nesu pajėgus. O jūs, fizikai, galite kompetentingai šnekėtis apie viską. Kodėl? Fizika jūsų smegenis kaip nors kitaip sukonfigūruoja, kad jūs tokie universalūs?
– Ne, fizika žmogaus nepakeičia. Tiesiog fiziką savo gyvenimui renkasi tik tie žmonės, kurie sugeba logiškai mąstyti.
Į visus dalykus fizikas žiūri juos analizuodamas. Pasižiūrėkite į fizikus politikus. Jie visai kitokie. Atsimenate, kitados buvome skirstomi į fizikus ir lyrikus.
Bent jau aš manau, kad lyrikai nėra mokslininkai. Jų visai kitas galvojimo būdas. Prancūzai visuomenės mokslų net nevadina mokslais. Jie juos vadina „laiškais“.
O mokslas yra tai, ką galima aprašyti mokslo kalba. Visuomeniniai mokslai tokios kalbos neturi. Pavyzdžiui, istorija. Istorikas nedaro kokios nors mokslinės analizės – jis samprotauja.
O aš, pavyzdžiui, negaliu samprotauti apie Niutono dėsnį. Tai štai todėl fizikas visai kitaip samprotauja ir apie visuomenėje vykstančius procesus, žmonių santykius, jausmus, net meilę. Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad mes, pavyzdžiui, galime išmatuoti meilę centimetrais ar neapykantą kilogramais. O lyrikai matuoti gal ir gali... Todėl fizikai ir į visuomenės reiškinius žiūri, ko gero, blaiviau.
– Tai štai jūs, gerbiamas fizike, būdamas blaivaus ir logiško mąstymo, malonėkite man pasakyti, kas atsitiko su mūsų visuomene? Kodėl mes taip susvetimėjome, sumaterialėjome, „supiktėjome“, drįsčiau manyti, iki sužvėrėjimo? Kodėl mes vienas kito taip nekenčiame?
– Pasikeitė gyvenimo koncepcija. Žmogus dabar turi kovoti už save. Ir kovoja. Tu laisvas žmogus ir tau spjauti dėl visų kitų. Anoje santvarkoje tu buvai propaguojamas, kad gyventum darydamas gera kitiems. Kaip ten būdavo iš tiesų, jau visai kita kalba. Bet mums tai buvo diegiama. Ir štai iš čia prasideda tavo požiūris į kitą žmogų. O dabar jau pats gyvenimas tau diegia, kad į kitus žiūrėtum kaip į savo konkurentus. Tai kaip tu, šitaip žiūrėdamas į kitą kaip į savo konkurentą, imsi paisyti jo interesų?
Jaunimas irgi piktas, kad negali laisvai gyventi – seniai trukdo. Bet taip jau visais laikais buvo dėl tų senių.
Jau nuo vaikystės laisvas jautiesi tik tuomet, kai tau netrukdo tėvai. Tu, žinoma, supranti, kad jie tavimi rūpinasi, padeda tau, bet vis tiek trukdo, nes tu nesi visiškai nuo jų laisvas.
Tėvai irgi ne visada teisingai elgiasi. Jie sūnų ar dukrą laiko savo nuosavybe. O vaikas, kaip, beje, ir jų tėvai, niekada nenori jaustis kieno nors nuosavybe. Jis motiną ar tėvą myli, tačiau vos tik pajunta, kad yra jų nuosavybė, iškart atsiranda priešinimasis. Tas pat yra ne tik šeimoje, bet ir partijoje. Jeigu į partiją ateina jaunas žmogus ir partijos senbuviai ima jį laikyti nuosavybe, pasiuntinuku, jis ima priešintis.
– Daugelis „Respublikos“ ketvirtadienio pašnekovų mūsų visuomenės sutrikimą, neapykantą vienas kitam „kildina“ iš pasikeitusių santykių šeimoje.
O kas vaikystėje auklėjo jus, kas diegė padorumą, kurį atsinešėte net į devintąjį savo gyvenimo dešimtmetį? Tėvo jūs apskritai nesate matęs – jį sušaudė Lietuvoje, kai jums buvo vieni metai. Motiną Maskvoje areštavo 1937-aisiais, kai jums buvo dvylika. Likote visiškas našlaitis. Kas jums davė moralės pamokas? Kas jus suformavo tokį, koks esate?
– Labiausiai motina. Ji diegė man pirmiausia, žinoma, marksistinę pasaulėžiūrą. Tėvas, ko gero, net silpnesnę pasaulėžiūrą turėjo nei motina, nes ji buvo daugiau vargo gyvenime mačiusi. Be to, jai labai rūpėjo išlaisvinti moterį.
O kai motiną areštavo, mane globojo tėvų draugai, jie ir tapo mano draugais. Tai Pajarskis, Sniečkus, Preikšas... Angariečio aš nelabai mėgau, o Kapsuką – labai. Visą jo šeimą. Kapsuko žmona buvo mano motinos sesuo. Beje, ją areštavo kartu su mano motina. Tik ją netrukus sušaudė, o motina atsidūrė lageryje. Kapsukas tuo metu jau buvo miręs, taigi ir aš, ir Kapsuko vaikai likome vieni, ir visi gyvenome mūsų vieno kambario butelyje Maskvoje. Mus žiūrėjo motinos pusseserė, ją partiją išsikvietė iš Lietuvos. Bet ji tik prižiūrėjo mus. Mes jau buvome išauklėti.
– Išauklėti, ir labai aišku, kokia dvasia. Ir staiga kiti ta pačia dvasia auklėti jūsų motiną areštuoja, o jos seserį sušaudo. Ar tai nebuvo smūgis visam tam auklėjimui?
– Buvau įsitikinęs, kad draugas Stalinas šią klaidą ištaisys. Man motina taip rašė iš lagerio... Ir aš, 12 metų vaikas, tuo tikėjau...
– Akademike, visiems aišku, kaip jūs nuo mažų dienų buvote auklėtas. Ir nepasakyčiau, kad keistumėte kailį. Ir vis dėlto... Visi matėme, kad Sąjūdį jūs priėmėte kaip savo.
– Taip, taip... Bet aš Landsbergio nepriėmiau. O Sąjūdį priėmiau. Iš tikrųjų iš tos stagnacijos, kuri jau buvo tapusi nusikalstama, reikėjo išsilaisvinti, pradėti gyventi kitaip, geriau. Prie tokio mano nusistatymo, žinoma, prisidėjo sunkūs atsiminimai apie motinos areštą, tetos, kitų tėvo bendražygių sušaudymą...
– Išduokite paslaptį: kaip jūsų dinastija taip gražiai išsirikiavo: Karolis – Juras – Karolis – Juras?..
(Akademikas pakyla, susiranda savo motinos parašytą knygą ir ima iš jos cituoti tėvo laišką, rašytą 1925 m. iš Kauno į Maskvą:
„Sveikinu, kad viskas laimingai nusisekė. Kiek girdėjau, smarkiai diktas naujas pilietis. Turėsi klapato jį penėti. Vincas (Kapsukas - red. past.) rašė, būk nori jį pavadinti mano vardu. Negerai, Geniuk, man to labai nesinori. Jei nori, tebūnie Jurytės (Kapsuko dukros – red. past.) pusbrolis koks Juras – tai ir į Tavo slapyvardį panašu...
Stengsiuos kiek galėdamas padėt, bet dar negreit galėsiu daugiau kiek prisidėt iš savo pusės prie jo auginimo. Ir kuo blogesnė bus tavo padėtis, tuo skaudžiau jausiu tą uždavinį, kuris gula ant manęs ir kurio pilnai negalėsiu išpildyt. /.../
Kaip greit mums teks pasimatyti su nauju gyventoju, dar nežinau. Turbūt tuomet jis bus didelis vyras ir vaikščios, jei ne ant dviejų, tai bent ant keturių kojų.
Bučiuoju, Senis (Karolio Poželos slapyvardis – red. past.)...
Taip aš tapau Juras...
– Poetas Algimantas Baltakis vieną ketvirtadienį „Respublikai“ yra išsakęs labai įdomią mintį. Pasak jo, tarp anūkų ir senelių niekada nebūna konfliktų. Ar dviejų Jurų, jūsų ir anūko, santykiai neprieštarauja Baltakio teorijai?
– Anksčiau žmonės trumpiau gyveno ir toli gražu ne visi anūkų sulaukdavo. Todėl ir nekonfliktuodavo. Jaunimas visada ieško savo kelio, o aš laikausi senosios tradicijos. Bet aš visai neprieštarauju naujiems keliams. O Jurui patinka pamaištauti. Bet jeigu nebus judėjimo prieš mus, senius, nebus jokios pažangos. Ypač jeigu vyresnioji karta pati nesugeba laiku pasitraukti.
Ferdinandas Kauzonas
